Tikslai. Arba 3 mėnesiai Japonijoje.

Sėdžiu oro uoste.

Laukiu skrydžio.

Į Japoniją.

Šį kartą ten būsiu ilgiau – beveik 3 mėnesius.

O viskas buvo taip.

Apie Japoniją sužinojau jau pradėjęs studijuoti. Tiksliau, apie Japonišką animaciją, vadinamą anime. Nuo to viskas ir prasidėjo. Tuomet gana greitai atradau VDU įsikūrusį japonistikos klubą Hashi ir pradėjau domėtis Japonų kultūra. Jau tada pradėjau svajoti, kaip būtų smagu ten nuvykti ir pagyventi. Bet tuo metu KTU nesiūlė jokių mainų programų, apie kurias taip įdomiai pasakodavo draugai iš VDU universiteto. Sužinojau apie kitokias programas, kurias organizuoja Japonijos vyriausybė. Bandžiau dalyvauti, bet tuo metu nepavyko. Atsimenu, kad noras buvo išties stiprus.

Dar studijuodamas pradėjau dirbti, o draugo pasiūlytas ir šiek tiek investuoti į fondus. Ir kai susikaupė jau kažkiek apčiuopiama suma pradėjau galvoti, ką būtų galima nuveikti su tais pinigais. Tuo metu dar galvojau, gal naują automobilį nusipirkti? Bet greitai laimėjo mano senos svajonės įgyvendinimas. Ir taip 2011 metų pavasarį atsidūriau Japonijoje. Taip taip, kaip tik tuo metu kai įvyko didysis žemės drebėjimas. Išties įdomi patirtis. Ir nė trupučio nesigailiu, kad tuo metu priėmiau tokį sprendimą. Dar po dviejų metų, jau pabaigęs studijas ir pradėjęs dirbti pakankamai gerai apmokamą darbą šią šalį aplankiau dar kartą. Dar kartą pasidžiaugiau ankstyvu pavasariu ir nuostabiais sakurų žiedais.

Toliau viskas judėjo sava vaga, bet Japonijos nepamiršau.
Ir žinot, kartais reikia spyrio į užpakalį kad prisimintum, apie ką svajojai. Nes sulaukus pensijos tų svajonių įgyvendinti gali neleisti sveikata arba bet kokios kitokios priežastys. Taip šių metų pradžioje dalyvaudamas efektyviame metų starte susirašiau savo tikslus, tarp kurių atsirado ir toks: 3 mėnesius gyventi Japonijoje ir dirbti nuotoliniu būdu (ir ne, Japoniškoje kompanijoje dirbti nenorėčiau). Atostogauti tiek laiko greičiausiai nusibostų. O ir nesinorėtų, bent jau man, bent jau šiuo gyvenimo momentu.

Na o savo svajones galiu įgyvendinti ir pats, o ne tikėtis kažkieno kito malonės, kokiame nors projekte arba dar kur nors. Ir laukti kol uždirbsiu milijoną taip pat nereikia. Nors ir gali pasirodyti, kad tikslui įgyvendinti reikia labai daug pinigų.
O ką reikia daryti kai jau turi kokią, kad ir didelę svajonę? Ogi suskaidyti ją dalimis, su tiksliomis datomis, kada kas bus pasiekta. Ir visko nemesti, jei susiduri su sunkumais arba kliūtimis. Taip padariau ir aš, nes be pasiruošimo užduotis būtų sudėtinga. Ir žinot, kai turi tikslą kurio trokšti ir nuoširdžiai sieki – visata padeda. Kai kuriuos dalykus sudėlioja taip, kad tikslą būtų pasiekti lengviau. Pavyzdžiui, pavyko visam mėnesiu apsistoti pas draugus, kas sutaupė apie 500€. Ir tai ne vienintelis dalykas.

Taip kad užsirašykite savo tikslus ir jų siekite. Nes tik taip iš gyvenimo gausite tai, ko trokštate. O aš apie savo nuotykius Japonijoje papasakosiu vėliau.

P. S. Ir kas galėjo pagalvoti, kad valiutos kursas geresnis Lietuvoje? Aš, kaip skaičius mėgstantis žmogus pasigoogle’inau, kad Osakoje yra keletas vietų kurios keičia geru kursu. Dar ir jų puslapius pažiūrėjau, apie 118 – 119 jenų už 1 eurą. Lietuvoje – tik 115 jenų. Tai ramia širdimi ir nieko nesikeičiau. Nusileidžiu oro uoste, žiūriu – čia keičia po 113 jenų už 1 eurą. Na, galvoju, šį kartą neapsigausiu, žinau, kad čia blogesnis kursas. Oro uoste viskas brangiau. Išsikeičiu nedidelę sumą, kad bilietams į miestą nusigauti užtektų ir jau pradedu ieškoti, kur ten tos stebuklingos keityklos įsikūrę. O jos įsikūrę traukinių stotyje. Antroje pagal dydį Osakoje. Taip sugaišęs keletą, valandų ir jau beveik praradęs viltį netikėtai atrandu bloge aprašytą keityklą. Apsidžiaugiu, bet čia pat ir nusiviliu, kai sužinau, kad kursas toks pats kaip ir oro uoste – 113 jenų už vieną eurą. Išsikeičiu dar truputį ir nueinu į priešais esančią kito banko keityklą. Kad tave supuvusios rogės – vėl tas pats. Tik čia dar ir paso paprašo ir laukti liepia. Va taip ir pasiteisino taisyklė, šykštus moka dvigubai. Na, gerai, skaičiuoti ir ieškoti geriausio varianto visada reikia, bet kai kur gal ir neverta. O atsiskaitant Revolut kortele (taip taip, kai kur jau galima atsiskaityti ir kortele) pritaikė 117 jenų už 1€ kursą.

P. P. S. Dar tik viena diena praėjo, o jau kelis kartus dviratininkai vos manęs nenutrenkė. Taip kad žioplinėti reikia atsargiai 🙂

P.P.P.S. Kai yra internetas telefone – labai lengva rasti reikiamą traukinį arba suprasti kas parašyta Japoniškame meniu. Prieš 6 metus tokių dalykų kaip nešiojamas modemas dar nebuvo, o apie sim korteles net nekalbu, dar ir dabar norint gauti su japonišku telefonu numeriu reikia kryžiaus kelius nueiti. Gerai, kad jei nori tik interneto – viskas paprasčiau.