Laikas pasigrožėti kalnais vasarą! Žemieji ir aukštieji tatrai.

Kalnus mėgau visada, tik dažniausiai tekdavo juos aplankyti žiemą, kai važiuodavau slidinėti. O šį kartą buvo nuspręsta juos aplankyti ir vasarą. Seniai tą norėjau padaryti, bet kažkaip nebuvo kompanijos ar draugų, su kuriais tai galėčiau padaryti. Taigi, šiais metais visoms sąlygoms įvykus buvo nuspręsta aplankyti Slovakijos tatrus. Žemuosius ir aukštuosius. Buvo pasirinkta We go kelionių organizacija ir jų sporto stovykla kalnuose. Kas reiškė, kad be kalnų bus ir kitokios veiklos. Tai yra gerai, bet ir kaina atitinkama – 250€. Ir kaip paaiškėjo vėliau, dar už maistą reikės papildomai sumokėti (kas buvo išties keista, nes tai lyg ir turėtų būti įtraukta į kainą).

Aukštieji tatrai Slovakijoje

Kadangi į kalnų žygį važiavau pirmą kartą, tai tikrai ne viskas buvo aišku. Ypač dėl aprangos. Bet buvo sukurta atskira FB grupė, kurioje organizatoriai maloniai pasidalino patarimais ir naudinga informacija. Tikrai pravertė, nors naujų batų žygiui nusprendžiau dar nepirkti.

Slovenskyj Raj nacionalinis parkas, žemieji Tatrai.

Ir taip vėsią šeštadienio naktį (nors gal geriau reikėtų sakyti sekmadienio rytą, nes jau buvo 4 valanda ryto) į Forum Palace aikštelę atvykus pusiau pilnam autobusui su žygeiviais iš Kauno pradėjome savo kelionę Slovakijos link.
Kadangi kaina didesnė, tai ir publika susirinko tvarkinga – jokios neaiškios muzikos ir taurelių kėlimo nebuvo (prisimenant kelionę į Ukrainą). Na ir organizatoriai alkoholio nepropaguoja, tai buvo galima ramiai pamiegoti. O kadangi man naktį prieš išvykstant taip ir nebuvo kada numigti, tai kelionė neprailgo. Apie pietus sustojame vietinėje Lenkų kavinėje, o kelionės tikslą pasiekėme apie 7 val. vakaro. Na ir kaip kelionės vadovas ir sakė – orai kalnuose nenuspėjami. Slėnis, kuriame buvo mūsų stovyklavietė, buvo aptrauktas tirštu debesų sluoksniu su žaibų prieskoniais. Bet stipraus lietaus nesulaukus treneris visus pakvietė bendros prasitampymo mankštos. Po visos dienos sėdėjimo autobuse tai buvo išties malonu.
Antroji diena prasidėjo su mankšta arba joga. Aš pasirinkau jogą. Nors orų prognozės vakare ir pranašavo lietų, bet rytas buvo saulėtas. Ir labai tiko prasitampymui. Gal dėl laiko trūkumo, gal dėl trenerio, bet nereikėjo ilgai laikyti vienodų pozų, dėl ko treniruotė buvo išties įdomi ir nevarginanti. O po to laukė švediškas stalas šalia esančiame viešbutyje. Tik buvo nepasiruošę tokiam žmonių kiekiui, nes greitai neliko einamiausių patiekalų.

Nameliai kuriuose gyvenome

Dar turėjome truputį laiko susiruošimui, prie vadovų namelio susirinkome maisto davinį pietums ir susėdę į autobusą patraukėme link Slovenskyj Raj žemųjų tatrų nacionalinio parko.
Ir nors dieną prieš tai prognozė pranašavo lietų, bet nuo pat ryto prasidėjusi saulė džiugino viso žygio metu. Kas tikrai pagelbėjo, nes ėjome miško taku su daug medžių šaknų ir akmenų. Ką lietus būtų pavertęs puikia čiuožykla. Bet to nebuvo ir galėjome mėgautis puikiu pasivaikščiojimu nacionaliniame parke. Kai kurios vietos buvo panašios į miškų takelius Lietuvoje, bet buvo ir daug vietų kur teko lipti stačiu ir akmenuotu šlaitu prisilaikant grandinės. Ta dalis ir buvo įdomiausia, nes takas nebuvo aukštai (virš jūros lygio) ir pro medžius kažkokių įspūdingų vaizdų nesimatė. Bet vis tiek buvo įdomu, ypač pirmą kartą keliaujant vasaros metu. Į žygio pabaigą dar turėjome galimybę išsimaudyti kalnų upėje, kuri nebuvo tokia šalta kaip tikėjausi. Na o po žygio dar ir aplankyti šalia esantį miestelį. Bei pasimėgauti ledais po 0,5€ už kaušelį. Tik kainos sporto prekių parduotuvėse buvo tokios pačios kaip ir Lietuvoje, nors vadovas prieš tai patikino, kad dėl konkurencijos čia jos turėtų būti kur kas geresnės.

Taip per visą dieną išvengę lietaus, bet tolumoje jau matydami juodus debesis ir žaibus, nuskubėjome link autobuso. Kur paaiškėjo, kad vairuotojų dar nėra ir debesys mus pasieks greičiau nei jie. Bet šalia esantys medžiai mums padėjo ir gana sėkmingai sušokę į autobusą grįžome į stovyklavietę. O ten paaiškėjo, kad lietaus dar nebuvo ir gal visai nebus. Taigi, gavę 10 minučių pertraukėlę vėl susirinkome prie namelių pasportuoti. Šį kartą aš vėl pasirinkau jogą, nes po visos dienos ėjimo, prasitampyti yra kur kas geriau nei pabėgioti ar padaryti pritūpimų.

Vakarienes šios išvykos metu ruošėmės patys. Pirmą vakarą tai darė ne mūsų namelis, tai galėjome tiesiog pailsėti. O kai ji jau buvo paruošta, paaiškėjo, kad grikių yra kur kas daugiau nei garnyro. Tai vėliau buvo pasiūlymas juos valgyti su kečupu, bet aš šios minties atsisakiau. Kažkaip neviliojo.

Bevaikštant po Poprad miestelį

Antroji diena prasidėjo visai daug žadanti – nelijo, ir net truputėlį matėsi saulės spinduliai. Jie greit išnyko, bet rytinį apšilimą padarėme be lietaus. Šį kartą pasirinkau trenerio Laimio vedamą treniruotę, kuri išties puikiai išjudino sustingusį kūną. O po pusryčių išėjus iš viešbučio jau pylė kaip iš kibiro. Ir likus valandai iki išvažiavimo buvo labai neaišku, kas bus toliau. Na, bet čia kalnai ir oras nenuspėjamas, tad jau po valandos nustojo lyti ir ramiai susidėję maisto davinį galėjome pradėti kelionę.

Šios dienos tikslas buvo užkopti į Ostrva viršūnę. Dar teko paeiti keletą kilometrų kol pasiekėme Majlathova trobelę (nors iš tikrųjų tai ten visas didelis viešbutis) kur turėjome galimybę užkąsti. Tik sriubos labai nekokios pasirodė. Gerai, kad prieš kalnus nepirkome nieko rimtesnio.

Vadovai labai stropiai visus suskaičiuodavo, kad niekas nedingtų ir nepasimestų, bet pradėjus kelionę link trobelės buvo kelių kilometrų ilgas ir tiesus kelias, kuriuo leido visiems eiti savo tempu. Tik pasakė, kur sustoti ir palaukti kitų. Aš kaip mėgstantis greitai eiti beveik iškarto atsidūriau priekyje, o radęs dar su kuo ir padiskutuoti įvairiomis temomis net nepastebėjau punkto, prie kurio reikia sustoti. Tiksliau pastebėjau, bet dviese su pakeleive nusprendėme, kad čia tikriausiai ne tai ko mums reikia ir patraukėme toliau. Kol pasiekėme trobelę ir supratome, kad tikriausiai esame kažkur ne ten. Paskambinus vienas iš vadovų liepė tiesiog laukti kur esame. O kai visi atėjo gavome baudą – po 100 atsispaudimų. Gerai, kad visi greitai apie juos pamiršo. Pasisekė 🙂

Keliaujant link Majlathova trobelės buvo galima grožėtis tokiais vaizdais

Tuomet sustojome vorele ir pradėjome lipti į kalną. Bet gana greitai gale grupės esantis vienas iš vadovų pastebėjo, kad jo pusėje žmonės eina ir norėtų bei galėtų eiti greičiau nei priekis. Taip gavome galimybę juos aplenkti ir judėti greitesniu tempu. Kadangi kalno šone yra padarytas serpantino tipo kelias, lipti buvo kur kas lengviau nei tikėjausi. Kai kur akmenys sudėti vos ne kaip grįstame kelyje. Arba kaip laiptai. Tai nors kelionės pradžioje visi stebėjosi ir gąsdino, kad neturiu normalių kalnų batų, o tik daug žygių atlaikiusias basutes, bet su jomis kuo lengviausiai keliavau kalnų takeliu be didesnių problemų. Lipdami į kalną karts nuo karto sustodavome pasifotografuoti ir pasigrožėti kvapą gniaužiančiu vaizdu. Lipant to padaryti neišeidavo, reikėjo žiūrėti į kelią ir akmenis ant jo. Nes vienas blogas žingsnis gali baigtis čiurnos arba kojos patempimu ir žygio pabaiga. Taip lipdami ir pasiekėme kalno viršūnę. Kuri atrodė esanti tikrai aukštai, bet užtrukome iki dviejų valandų. Tik viršuje neteko ilgai pabūti ir pasigrožėti vaizdu, nes pamatėme iš kito šono ateinančius tamsius debesis. Bet, ačiū orų valdovui, didelis lietus mūsų taip ir neužklupo. Tik besileidžiant žemyn pasižvalgyti ir pasigrožėti kalnais jau nebuvo kada. Bet tai yra geriau nei būti užkluptiems lietaus. Kadangi planas papietauti kalno viršuje neįvyko, tą padarėme apačioje esančioje chata’je (taip vadinami kalnų nameliai). Pasirinkome nuošalesnį kampelį, kur niekam nekliuvo, kad išsitraukėme savo maistą. Šį kartą grįžtant lietus prie autobuso jau neužklupo, o ir vairuotojai jau laukė, tai pajudėjome greitai ir be didesnių netikėtumų. Prieš grįždami dar sustojome miestelyje nusipirkti suvenyrų. Populiariausi buvo alkoholiniai gėrimai ir šokoladas. Na toks standartinis derinukas.

O vakare po jogos (arba mankštos) ilsėtis jau neteko – buvo mūsų eilė gaminti vakarienę. Ir visai nesvarbu, kad ir vėl pradėjo lyti, juk nepaliksi būrio draugų be maisto. Po pirmo vakaro jau buvome pasimokę, o ir patiekalas pasitaikė dėkingesnis (nes visas maistas iš anksto buvo nupirktas vadovų, tai gaminti bet ko neišėjo), kad visiems užtektų ir būtų skanu. Taigi, po daugiau nei valandos visi jau skanavo ir gyrė mūsų pagamintą ploną. Suvalgė viską, o tai jau labai geras ženklas.

Vaizdas beveik užlipus į kalną. Apačioje prie ežero matosi trobelė (viešbutis)

Ir nors iš vakaro ir vėl prognozavo 100% lietų, bet rytas pasitiko net su saulės spinduliais. Ir lyti nepradėjo nei per mankštą, nei po pusryčių. Kas nuteikė išties gerai. Nes šiandienos planas buvo pasiekti dar tolimesnį ir dar toliau esantį tašką, jei tiksliau, tai Téryho, seniausią kalnų trobelę, praeinant seniausiu kalnų taku Slovakijoje. Kad būtų lengviau tai padaryti, iš pradžių pasikėlėme funikulieriumi (kuris pasirodė nepigus, beveik 12€ už bilietą į abi puses). Bet buvo verta, nes maršrutas ir taip buvo gana ilgas ir reikalaujantis ištvermės. Čia vėl teko pasikalbėti su orų valdovu, nes įpusėjus žygį pradėjo šiek tiek lyti, ir būtų buvę pavojinga eiti per šlapias uolas bei akmenis. Bet susitarti pavyko ir visi tamsūs debesys praslinko pro šoną. Na ir eiti bei lipti buvo lengviau, ne taip kepimo saulė. O maršrutas buvo išties vaizdingas ir gražus. Bet einant su 28 žmonių grupe bet kur sustoti neišėjo. Na ir savo šiek tiek didesnio tempo palaikyti. Bet net ir lėtesniu tempu kilome į viršų, praėjome pro debesį ir pasiekėme kelionės tikslą.

Vaizdas pasiekus kelionės tikslą

Prisifotografavome, pavalgėme trobelėje esančio šilto maisto (kurio kainos nebuvo kosminės, kaip buvo galima tikėtis) ir patraukėme atgal. Šį kartą ir vėl teko palaikyti tempą, nes viršų pasiekėme vėliau nei planuota. Tai pasigrožėti vaizdais ir vėl neteko – liko tik daug nuotraukų prisiminimams. Va čia einant gal kiek ir pasijautė, kad su kalnų batuose įtvirtinta čiurna keliauti būtų buvę lengviau. Kadangi keliauti į Lietuvą buvo nuspręsta vakare ir per visą naktį, tai dar turėjome progą išbandyti ir vietinį traukinuką (nes autobuso vairuotojai ilsėjosi prieš naktinę kelionę). Bei šiek tiek pasivaikščioti nuo šalia esančio miestelio iki stovyklavietės. Kas nebuvo sunki užduotis, nes kojos dar nebuvo pavargusios, o ta nedidelė pūslė ant piršto beveik netrukdė.
Mankštos arba jogos paskutinį vakarą jau nebebuvo, nors laiko tikriausiai būtų užtekę. Na, gal tik tie nameliai, kurie gamino vakarienę būtų turėję suktis greičiau. O paskutinė vakarienė buvo net su vaidybos elementais. Nors mūsų gaminto plovo pagal skonį ir nenurungė 🙂

Grįždami sutikome lapę, kuri mielai sutiko papozuoti

Taip šią kelionę ir baigėme, išsimiegoti autobuse gerai nepavyko, bet kelionė manau atrodė šiek tiek greitesnė ir lengvesnė nei į priekį.

Jeigu viską sudėjus, tai kelionė gavosi išties smagi, ypač keliaujant pirmą kartą. Nors dabar manau reikės burti draugų kompaniją ir keliauti patiems, nes visi maršrutai kalnuose jau yra pritaikyti turizmui ir paprastiems žmonėms. O turėti galimybę bet kada sustoti ar eiti savo tempu taip pat yra svarbu. Nes vieni gal turi tikslą tik užkopti į kalną, o kiti ir mėgautis procesu sustojant ir pasigrožint vaizdais. Arba nukeliavus į kokią šalį aplankyti dar ką nors, ne tik kalnus, praleidžiant ten daugiau laiko. Visgi, jeigu keliaujate į kalnus pirmą kartą ir be draugų, kurie tai jau yra darę, tai labai rekomenduoju pasinaudoti Gyvenkime aktyviai arba We Go paslaugomis. Mūsų vedlys Šarūnas labai puikiai viską papasakojo ir davė daug įvairių patarimų. Arba jei norite daugiau iššūkių nei tik pasivaikščioti kalnų takeliais. Nes tokių maršrutų pas juos taip pat yra.

P.S. Na o mėgstantiems skaičiuoti dar paminėsiu, kad kelionės kaina buvo 250€ + 37€ už maistą (pusryčius, pietus bei vakarienę) ir traukinio bei keltuvo bilietus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.