Kaip visada, prabudau prieš žadintuvo signalą, šį kartą dar priešaušrio tamsoje, atsargiai jį išjungiau, kad nepažadinčiau miegančios Asami, tyliai apsirengiau ir susirinkęs daiktus išėjau. Taupydamas laiką pusryčius praleidau – geriau jau anksčiau nuvykti į oro uostą, neaišku kaip ten bus dėl nepavykusios online registracijos.
Uber atvažiavo greitai, ir, mano nustebimui, kelionė iki oro uosto kainavo mažiau nei 400 rupijų (net liūdna, kai pagalvoju, kad keliaudamas iki viešbučio pirmą dieną sumokėjau net 1500…). Vairuotojas, kaip dažnai būna, neturėjo grąžos, bet kažkur nuėjęs susiveikė, ilgai manęs neužlaikydamas. O oro uoste viskas praėjo lengviau nei tikėjausi – kadangi turėjau priduoti didelį lagaminą į bagažo skyrių, tai darbuotoja patikrinusi mano dokumentus davė man ir bilietą. Nieko nelaukdamas praėjau apsaugos patikrinimą ir nusipirkau šviežių salotų pusryčiams. O kadangi turėjau dar ir bananą iš anksčiau, tai gavosi visai neblogi pusryčiai. Sveikas maistas pasirodė esąs patrauklesnis už mano baltymų batonėlį, kurį suvalgiau kaip desertą. Netrukus sulaukiau skrydžio ir įsitaisiau ankštoje lėktuvo sėdynėje, užsidėjau patikimas, triukšmą slopinančias ausines ir tęsiau ankščiau pradėtą klausyti knygą. IndiGo ekonominės klasės sėdynės pasirodė mažiau patogios nei Ryanair, bet net ir per šią trumpą kelionę pavyko šiek tiek užsnūsti.
Nedidelis, bet tvarkingas oro uostas. Kas labai keista, į visus oro uostus Indijoje galima patekti tik apsaugos darbuotojui parodžius savo bilietą tos dienos skrydžiui. Taigi, atvykęs ir išėjęs atgal jau nebe sugrįši.
Lėktuvas nusileido su stipriu trinktelėjimu Udaipur mieste. Sulaukęs savo lagamino griebiau už jo ištraukiamos rankenos ir… nieko! Nepaisant energingų pastangų, rankena atsisakė išlįsti ir liko įstrigusi lagamino viduje. Damn! Atrodo, kad šią lemtingą dieną mano patikimas lagaminas, pabuvęs net Japonijoje, galiausiai pralaimėjo prieš oro uosto darbuotojus. Turėdamas laiko, toje pačioje zonoje radau rozetę ir nešiojamuoju kompiuteriu atlikau keletą darbų, susijusių su savo magistro darbu. Nes, nors pirminis planas, perkant bilietus, buvo atvykus keliauti į miestą ir dar kažką aplankyti, bet pradėjęs skaičiuoti pagalvojau, kad neapsimoka važiuoti iki miesto, o dar ir lagamino tikriausiai nebūtų kur palikti. Nors Mindaugas minėjo, kad bus autobusas, kuris paims visus svečius iš miesto centro, bet nusprendžiau, kad geriau palauksiu kol atskris Asami bei Kayako, ir kartu už maždaug 1500 rupijų nuvyksime iki vestuvių vietos. Visgi, susirašiau su Mindaugu, ir jis pasiūlė važiuoti anksčiau, kartu su pora kitų svečių iš oro uosto.
Neužilgo pasirodė žinutė, kad Mindaugas atvyko kartu su nuotakos pusbroliu, kuris atvažiavo mus nuvežti. Susitikau su Mindaugu ir dar dviem svečiais iš Italijos. Susėdome į Prači pusbrolio automobilį ir nuleistais langais (dėl man niekaip nesuprantamų priežasčių, nes mašina buvo apynaujė su tikrai veikiančiu vėdinimu) pajudėjome link viešbučio. Įsitaisiau ant priekinės sėdynės, kad išvengčiau negailestingo vėjo, kuris pūtė į tuos nelaimėlius, sėdinčius gale.
Netrukus privažiavome prie 5 žvaigždučių Blue Raddison viešbučio, blizgančios oazės, kontrastuojančios su šiukšlėmis nusėtomis gatvėmis, esančiomis už jo ribų. Rūpestingi darbuotojai nunešė mūsų lagaminus atlikti jau pažįstamų saugumo procedūrų – skenavimo per rentgeno skenerį. O mums įėjus dailios merginos entuziastingai mus pasitiko, davė stiklinę saldaus gėrimo ir netgi uždėjo ant kaktos geltoną tašką. Po sklandaus registracijos proceso apžiūrėjau savo prašmatnų kambarį ir malonius patogumus. Visai kaip praeitame viešbutyje, tik šį kartą dvigule lova galėsiu mėgautis vienas (čia kai jau išpindėjimo lygis pasiekia 3000).
Sodas aplink šventyklą išties gražiai prižiūrimas
Turėdamas laiko ir nekantraudamas patyrinėti nedidelį miestelį, išsiruošiau pėsčiomis apžiūrėti išliaupsintos Tikėjimo (Statue of Belief) statulos – vienos iš puikiai įvertintų vietovės lankytinų vietų, matomos iš beveik bet kurio taško. Kaip ir buvo galima tikėtis, vos tik išėjus iš viešbučio teritorijos pasitiko šiukšlės, šūdai ir sutrupėję bei skylėti šaligatviai. Ir nors iki statulos viso labo apie 15 minučių kelio pėsčiomis – ėjimas nebuvo labai malonus.
Įspūdingas modernus raudonas statinys iškilo priešais mane nepriekaištingai sutvarkyto parko teritorijoje. Eidamas į vidų nustebau, kad prieš kylant į apžvalgos aikštelę reikia nusiauti batus. Nes balto marmuro grindys tikrai galėtų atlaikyti milijonus žingsnių bet kokiu apavu. Bet viršuje patekęs ant stiklinio tako supratau, kad gal visgi mintis ir gera. Nors, iš kitos pusės, batų apavas problemą išspręstu ne ką prasčiau. Tik vaizdas pasirodė labai jau paprastus – nedideli kalnai su keletu neaukštų namų miesto pusėje.
Vaizdas nuo viršuje esančio apžvalgos tako
Nusileidęs nesusilaikiau ir nusipirkau egzotiškų turkiškų ledų iš vietinio pardavėjo. Mėgavausi mažais kąsneliais, bandydamas įžvelgti kokius nors skirtumus nuo Lietuvoje parduodamų, bet nesėkmingai. Bet bent jau trumpam atvėsino šią išties karštą dieną. Norėdamas viską apžiūrėti pasivaikščiojau gražiame šalia esančiame sode ir įgarsinau vienos iš praeitų dienų dienoraštį. Taip taip, įgarsinau, kad nereikėtų rašyti. Bet net ir naudojantis dirbtinio intelekto pagalba dar tenka ir rašyti – dėl ne visada gero įrašo ir įvairių detalių trūkumų AI parašytas tekstas nebūna visiškai geras. O dar Lietuvių kalbos niuansai…
Šventykla išties didelė
Neskubėdamas patraukiau savo prabangaus viešbučio link, pakeliui praeidamas triukšmingą gatvę. Viešbučio prieigose netikėtai sutikau Mindaugą, ir išgirdau naujieną, kad visi svečiai keliauja į kažkokią šventyklą. Kaip galėčiau nevykti? Kadangi iki išvykimo buvo likę šiek tiek laiko, nuėjau į savo kambarį, kur ant stalo radau mažą dovanėlę – vaisių ir vietinių užkandžių.