Nebuvau tikras, kokia apranga tinkama grupinei ekskursijai į šventyklą, todėl nusprendžiau šiek tiek pasipuošti. Apsivilkęs išlygintus marškinius, švarką ir kostiumines kelnes, šiek tiek dvejodamas įvertinau savo atvaizdą veidrodyje. Ar nepasirodysiu kaip išsišokėlis tarp įprastai apsirengusių svečių? Visgi, prieš tai dėvėtų kelnių vienoje pusėje ties kišenės vieta buvo maža skylė (taip jau nutinka, kai laikai pasą priekinėje kišenėje), kas ir buvo viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau apsivilkti kostiumą.
Džiaugsmingai susėdome į kelis laukiančius tuk tuk’us, kurie dažniausiai greitai bet nesaugiai (bent jau mano akimis) lekia per intensyvų miesto eismą. Sėdėjau gale, žiūrėdamas tiesiai į gatvę – tai buvo kažkas naujo ir nematyto, Delyje tokių rikšų nebuvo. Tikrai keista, kai sėdi, ir matai iš paskos važiuojančius automobilius. Jei kuris bumteltų į galą, tai taip sėdintys gali ir be kojų likti.
Norėdami patekti į šventyklą turėjome likti basi. Ne visiems svečiams iš Lietuvos tai patiko, nes grindinys pasirodė išties šaltas. Atrodė, kad niekas neprižiūrėjo lankytojų paliktų batų, tai kėlė šiokį tokį nerimą. Bet ne tokį didelį, kaip faktas, kad reikėjo palikti visus išmaniuosius įrenginius, kurie gali daryti nuotraukas kažkokiam nepažįstamam prižiūrėtojui. O aš su savimi nepasiėmiau piniginės, tad dingimo atveju neturėčiau nieko, net pinigų grįžti į viešbutį.
Prači dėdės dėka, kuris parūpino greitą praėjimą už 350 rupijų žmogui, aplenkėme kitus, laukiančius kažkokioje laukimo zonoje prie šventyklos. Jis paminėjo, kad kartais žmonės laukia ir 2 – 3 valandas. Tačiau patekę į vidų vis tiek susidūrėme su minia aistringų maldininkų. Tik čia jau buvo padaryti metaliniai atskyrimai, taip neleisdami žmonėms grūstis ir suformuodami judėjimą gyvatės principu. Nes nors tai ir buvo religinė vieta, bet be šių aptvarų visi greičiausiai grūstųsi iki negalėjimo. Ką ir buvo galima patirti, kai atsidarė kitos durys ir visi pradėjo plūsti į vidų. Pasirodo, ten buvo šventa Krišnos nuotrauka, kurią pamatę žmonės buvo tarsi ekstazės apimti. Vos tik visi suėjo, iškarto pasigirdo garsūs giedojimai ir verksmai. Bet turėdami VIP praėjimą, mes žingsnis po žingsnio judėjome atskiru praėjimu pro patį salės priekį. Tai nors visi kiti salėje tik ir težiūrėjo į tą kažkokią krišnos nuotrauką, man kur kas įdomiau buvo stebėti tuos keistai besielgiančius žmones. Kurie atrodė, kad vienas kitą net užmuš, kad tik galėtų pažiūrėti į savo garbinamojo nuotrauką. Niekaip negalėjau to suprasti. Jokios rimties ar pagarbos.
Neilgai trukus išlindome į prieangį, kurį gaubė dūmai, kylantys iš kelių nedidelių ertmių. Nežinodamas konteksto, tiesiog pastebėjau, kad daugelis trumpam stabtelėdavo, kad pakvėpintų save dūmais, o tada toliau stūmėsi išėjimo link. Sargybiniai protarpiais šūktelėjo ir visą laiką varė mus į priekį, bet dėl didžiulės spūsties judėjimas vyko lėtai. Kai pagaliau išėjome iš to beprotnamio, mano susijaudinimas atslūgo, nors ir likau nustebęs, kaip tokie bendri išgyvenimai gali vienodai suartinti arba išskirti žmonių bendruomenę.
Neįprasta, bet net ir moteriškas prekes pardavinėja vyrai
Iš šventyklos vidaus išėjus į triukšmingą turgaus teritoriją, buvo sunku greitai susiorientuoti minioje. Dalis Lietuvių net atsiliko, bet draugiškai palaukėme, kol vėl visi buvome būryje. Sėkmingai susirinkome savo batus ir telefonus ir patraukėme išėjimo link. Kai kurios merginos stabtelėjo apžiūrėti spalvingų sarių parduotuvėlių, kiti tiesiog laukė, kol visi nusipirks kam ko reikia. Mus lydėję jaunosios giminės greitai suderėjo su vietiniais prekeiviais, neleisdami jiems iš mūsų pasipelnyti. Vos tik užmačiusi užsieniečius prisistatė jauna moteris, su vaiku ant ranku ir galybe prašymų padėti. Liūdna žiūrėti, bet ir nesinori padėti, nes tai tik skatins tolesnį tokį jos elgesį. Jos nuolatiniai prašymai duoti pinigų lydėjo mus tol, kol sugrįžome į laukiančius tuk-tukus.
Kelionė atgal, pavojingai vingiuojant judriomis gatvėmis, buvo dar įdomesnė, nes vėl atsisėdau gale, tik šį kartą jau nebuvo jokios atramos kojoms pasidėti. Teko laikytis tvirčiau nei įprastai. Saugiai grįžus į stilingą Radisson Blue viešbutį, palengvėjimą pakeitė alkanas apetitas, nes jau buvo gana vėlu, o normalių pietų taip ir nevalgiau. Laukė gausi vakarienė su kvapniais patiekalais, pritaikytais visiems skoniams, įskaitant ir mažai prieskonių turinčius patiekalus, kuriais su dėkingumu pasimėgavau po šios dienos įspūdžių.
Kaip gi vakarienė be deserto?
Pavalgę dar šiek tiek pasėdėjome aptardami dienos įvykius ir laukiančias vestuves. Kartu sėdėjęs Mindaugas, turėdamas šiek tiek laisvesnį vakarą pakvietė artimiausius draugus užsukti į jo kambarį pratęsimui. Bet ne tokiam, kokį įsivaizduojate – be jokių alkoholių, tik su šiek tiek pokalbių ir Indiškų šokių. Jam teko vieni iš geriausių apartamentų – su didele terasa ir vaizdu į tolumoje matomą milžinišką Šivos statulą. Žvelgdamas į mirgančias miesto šviesas ir tolumoje matomą apšviestą statulą, jis susijaudinęs kalbėjo apie rytojaus vestuves, o mes kikenome pro vis stiprėjančius žiovulius. Peržvelgęs sekančios dienos programą visiems prisakė ryte nevėluoti – tai bus svarbiausia dienos dalis.
Grįžęs į savo patogų kambarį tame pačiame koridoriuje, nusiprausiau po karštu dušu ir tik tada atsiguliau į pliušinį čiužinį bei minkštą patalynę. Kadangi šventė turėjo tęstis anksti ryte, ramiai apgalvojau dienos nuotykius ir leidau įtampai ištirpti jaukioje lovoje. Mintys laisvai sukosi apie viską, ką iki šiol patyriau. Bet labiausiai mane džiugino pasitenkinimas, kad apskritai atvykau čia, į kažkokį nedidelį miestą Indijoje, taip toli nuo namų.
Visų 3-jų dienų vestuvių nuotykiai.