Kodėl verta užsiimti fotografija

Besidomint fotografija neišvengiamai tenka užsukti į youtube ir ten išklausyti sėkmingųjų jūtūberių postringavimų apie tai, kaip galima efektyviausiai iš fotografijos pinigų užsidirbti. Pinigai, aišku, smagu. Už juos galima sočiai ir skaniai pavalgyti, tvarkingai apsirengti, stogą virš galvos išlaikyti, įsigyti foto įrangos ar kitų žaislų, keliauti, net visokių problemų išspręsti galima. Visgi, ne viskas vien pinigais matuojama, dar yra aistra ir charakteris. Daugelis iš šių jūtūberių, panašu, kad žiūri į fotografiją, kaip į aistrą, iš kurios, ir kuria galima gyventi, o visą kitą atmesti. Iš tiesų, imlus ir viliojantis tas aistros polėkis, viską mesti ir atsiduoti fotografijai.

Tačiau sveika būtų stabtelėti ir prisiminti, kas yra toji fotografija, pamąstyti kam ir kodėl ja užsiimu, ką iš tiesų norėčiau iš jos gauti. Kaip gyvenime, taip ir mene, svarbu išsiaiškinti tikslą, nes gražus, malonus ir beprasmis dreifavimas, arba plaukimas pasroviui ilgai neužtrunka pavirsti siaubinga kančia. Fotografija, savo esme yra piešinys ir raštas, šviesos žaismas. Fotografijomis, panašiai, kaip ir kalba, raštu, piešimu ar muzika žmogus gali save išreikšti. Panašiai, kaip ir šių dalykų, fotografijos reikia išmokti. Panašiai, kaip raštas susideda iš ABC, fotografija susideda iš perspektyvų, linijų, formų, atsikartojančių raštų, šviesos, šešėlių ir spalvų. Išmokus, ja galima perteikti mintį, emociją, grožį. Apreikšti pasauliui tai, kas žmogaus viduje, jo dvasioje yra.

Ar tikrai, tuomet, fotografijos viršūnė yra brangiai fotografuoti apsipatenkinusių merginų garbanas? Pusnuogius, o kartais ir visai nuogus užpakalius? Arba kuo brangiausiai parsiduoti krikštynoms ir vestuvėms? O gal tai yra gebėjimas žaisti soc. tinklų žaidimus, rinkti patiktukus, o tada parsiduoti reklamai, arba sėkmingai pardavinėti kokius nors savo fotografijų redagavimo profilius? Džiaugtis ir didžiuotis, kad pas kažkokį žmogų, kurio visai net nepažįsti, ant sienos kabo tavo paveikslėlis? O gal toji viršūnė yra fotografavimas baisių ir siaubingai slegiančių modernių interjerų, ar eksterjerų NT kompanijoms? Ar vieną po kitos daryti nuobodžias, nerealistiškai atrodančių produktų fotografijas?

Manau, žmonės, kurie visa tai daro ir iš to sėkmingai užsidirba sau pragyvenimą, ir reputaciją, tikrai yra verti pagarbos. Panašiai, kaip ir dailininkai, muzikantai, rašytojai. Tačiau su tuo automatiškai pareina ir poreikis reklamai, asmenybės kultui, brendui, reikalams su įvairiausiais klientais ir dar daugybei visokių kitokių didesnių, ir mažesnių nemalonumų. Jau nekalbant apie didelę konkurenciją. Todėl greitai pranyksta tas paprastesnis fotografijos teikiamas džiaugsmas tyrinėti, ieškoti, gilintis, atrasti ir bendrauti.

Taigi, kas rašo dėl pinigų: rašo, ką žmonės nori skaityti. Kas piešia dėl pinigų: piešia ką žmonės nori matyti. Tuo tarpu tikra išraiška yra privilegija. Ji remiasi ne pinigais ar įtaka, bet laisve, draugyste ir pasitikėjimu, kurie visada yra bet kokio sveiko žmonių bendravimo pagrindas. Dėl šios priežasties, motyvacija fotografijai gali būti ir ne materiali. Ne pinigus nešanti, bet kitaip praturtinanti žmogų.

Fotografijos mokslinis aspektas leidžia gilinti įvairiausias žinias. Tenka susidurti su mechanika, chemija, fizika, matematika, istorija ir, kaip šiuo atveju, filosofija. Jos meninis aspektas ir giminystė su daile leidžia susipažinti kaip veikia paveiksluose naudojamos technikos, erdvės, formos, linijos, šviesa, šešėliai ir spalvos. Iš ties yra kuo užimti nerimstantį protą. Taip pat ir socialinis aspektas yra, leidžiantis dalytis mintimis, įspūdžiais, emocijomis. Lavinantis bendravimo įgūdžius ir etiką. Galiausiai, skatina ir kartais verčia pajudėti, pasivaikščioti, pakeliauti. Gali suteikti tam tikrą terapiją psichologiškai sunkesniais momentais. Visi šie dalykai drauge sudėjus gali sudaryti itin stiprią įtaką žmogaus charakteriui.

Charakteris, būdamas vienintelis tikras žmogaus turtas ir nuosavybė, būtent ir yra tas dalykas, kuris žmogų praturtina ir puošia. Arba atvirkščiai, žlugdo ir driskiumi apreiškia. Taigi, esminis ir klasikinis klausimas save apreiškia ir fotografijoje. Dėl ko visu tuo užsiimu? Ar dėl PVM (Pinigai Valdžia Malonumas)? Ar dėl visų šių turtų, kuriuos talpina charakteris (mokslas, menas, bendravimas, gyvenimo sveikata ir grožis)?

Svarbu, kuo nuoširdžiausiai šį nesenstantį klausimą pasisvarstyti. Juk negali, žmogus, dviems šeimininkams tarnauti. Kuris apsisprendžia parsiduoti, tas kenčia charakterio trūkumą, tikrai gerų dalykų nepriteklių, nors dėka visų tų pinigų, malonumų ir nemalonumų, kartais šito ir visai nejaučia. Kuris apsisprendžia charakterio naudai, tas nuolat kenčia pagundas pinigams, įtakai ir malonumams (juk norisi vis kokį smagesnį aparatą ar objektyvą įsigyti). Tačiau, jeigu šios pagundos viršaus nepaima, tuomet džiaugiasi nenykstančiu turtu ir laime, net ir po mirties lydinčiais žmogų. Mažų mažiausiai, verta, dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių verta išmokti skaityti, rašyti, piešti ir groti.