Kaip aš snowboardinti mokiausi. Bukovel v2

Po pernai metų slidinėjimo kelionės nusprendžiau, kad išmokus snowboardinti, offroad’u leistis turėtų būti lengviau nei su slidėmis. Arba reikia labai stipriai pagerinti tam skirtus slidinėjimo įgūdžius. Visgi, kilo didelis noras išmėginti snowboard’ą. Pernai to padaryti nebespėjau – sniegas nutirpo labai greitai. Šiemet, o bet tačiau, visai neprisnigo. Liepkalnis veikė vos kelias dienas, Lenkijoje neaišku ar visai veikė. Liko tik vienas kelias – keliauti į kalnus, kur sniego tikrai yra. Kadangi visą rudenį praleidau Japonijoje – tai laiko planuotis kažkokiai kelionei neskyriau. O ir pinigų daug skirti nesinorėjo – daug Japonijoje išsileido, o mokantis ne gražūs vaizdai pirmoje vietoje bus.

Taip Sausio mėnesį radęs su kuo keliauti užsakiau kelionę į Bukovelį, didžiausią Ukrainos slidinėjimo kurortą. Nors prisimenant kelionę prieš 3 metus, tai kilo daug abejonių, ar aš noriu ten važiuoti autobusu. Nusprendžiau, kad reikia keliauti su kitokia kelionių agentūra, bet paaiškėjo, kad beveik visi jau viską išpardavę. Teko vėl užsakyti iš Excursus. Tik šį kartą, prisimindamas ankstesnę kelionę, darydamas užsakymą paprašiau vietų autobuso priekyje. Jei jau kažkas triukšmaus, tai bent ne taip girdėsis. Kelionę užsakėme Kovo pradžiai. Šiaip dėl tokio vėlyvo laiko nesijaudinčiau, bet kai šiais metais visai nesnigo – tai buvo šiek tiek neramu. Ar bus dar likę sniego? – juk kalnai nėra labai aukšti, tik truputį daugiau nei kilometras.

Poilsio kompleksas „Olga“

Taip vėlyvą Vasario 29-osios vakarą išvažiavome iš Vilniaus. Šį kartą kelionė buvo be šokių ir dainų, Ukrainos pasienyje patikrino visų temperatūrą (juk būtų blogai, jei kas Corona virusą į šalį atvežtų), pravažiavome per Ukrainą ir sėkmingai atvykome į Olga poilsio kompleksą. Sniego likę jau nedaug, bet vilties dar nepraradome. Kadangi snowboardo neturiu – teko nuomotis. Šiek tiek išsigandome, kai nuėjus neturėjo reikiamo dydžio batų, bet pažadėjo iki dienos galo suorganizuoti. Kaip sakė, taip ir padarė – vakare pasiėmėme įrangą, sutarę 200 grivnų (apie 7€) už dieną kainą.

Po sočių pirmos dienos pusryčių abejonės dėl sniego trūkumo išsisklaidė – pasiekus trasas pasimatė, kad visos baltos ir veikiančios. O perkant skypass vienai dienai iki 9 valandos ryto, dar ir sutaupyti šiek tiek galima – daro nuolaidas. Tik tą daryti reikės kiekvieną dieną. O sniego nors ir užteko, bet lyjantis lietus nuo pat ryto nuotaikos nekėlė. Bet kai stovi ant snowboardo pirmą kartą – tai yra rimtesnių dalykų nei lietus. Tokių kaip išmokti čiuožti ir nusileisti nuo kalno nenusisukus sprando. Nes čia valdymas visiškai kitoks nei slidžių. Išsidrėbti vidurį trasos galima labai staigiai ir netikėtai.

Visų kritimų ir virtimų neaprašinėsiu – jų buvo tiek, kiek nebuvau turėjęs per 5 slidinėjimo metus. Nors mokymosi procesas nebuvo lengvas, bet užtai pavyko visai neblogai įvaldyti snowboardą. O ir šlapias sniegas tam visai netrukdė. Atvirkščiai, netgi šiek tiek padėjo, nes paskutinę dieną gavus šaltuko ir puraus sniego visas valdymas tapo kitoks, šiek tiek sudėtingesnis. Ir kritimai skaudesni, nes visas šlapias sniegas buvo virtęs ledu. Jei praeitą kartą su slidėmis beveik visas trasas išbandėme per pirmą dieną, tai šį kartą su snowboard’u tik dalį mėlynų per keturias dienas įveikėme. Tačiau jos geriausiai tinka mokinimuisi. Dėl to leidomės po daug kartų, tobulinant nusileidimo ir valdymo įgūdžius. Prieš pradedant pažiūrėjau šiek tiek YouTube mokomųjų video klipų, tikrai padėjo suprasti ir susigaudyti, ką reikia daryti ir kaip valdyti snowboard’ą. Visgi, Bukovelyje galima užsisakyti ir instruktorių (3 val. vienam žmogui – 1860 grivnų arba 66 €). Bet apie tai rimčiau pradėjau galvoti tik 3-čią dieną, kai jau buvau truputį pramokęs, bet su beveik pasibaigusiu jėgų rezervų. Nes tie visi kritimai ir sekančią dieną skaudantys šonai bei raumenys energijos neprideda. Todėl nusprendžiau, kad pilnai neišnaudosiu trenerio patarimų. O ir nebuvau tikras, ar yra angliškai kalbančių, nes su rusų kalba taip ir nesusidraugavau.

Apie tai, kad slidinėti tikriausiai nebus taip smagu kaip žiemą spaudžiant šaltukui, panašu, kad pagalvojo ne vienas, nes prie keltukų per visas keturias dienas nebuvo nė vienos eilės. Ką jau čia eilės, dažniausiai pustuščiai kildavo į viršų. Tuo, žinoma, buvo galima tikrai pasidžiaugti. Jei būčiau buvęs su slidėmis, kaip ir praeitą kartą, tai šlapiam sniegui ir išmaltoms trasoms dėčiau minusą, bet dabar mokantis tai nebuvo didelė bėda. Tik taip šlapia buvo keltis, kad supratau, kam dauguma turi pašikniukus. Taigi, tai tik dar kartą patvirtino mano nusistatymą, kad šis kurortas puikiai tinka mokinimuisi, bet ne rimtam slidinėjimui. Nors trasų kiekis po truputėlį ir didėja – jau pasiekė 70 kilometrų.

Kainos, panašu, kad liko daugiau mažiau tokios pačios. Keltuvas vienai dienai, perkant iki 9 val. ryto – 29,43 € (perkant iškarto keturioms – 130 €), nuoma, ne prie trasų – iki 10 € už dieną. Bet įranga bus pigiausia ir tikrai ne geriausia. Mūsų batuose, nepriklausomai nuo oro, kiekvienos dienos pabaigoje būdavo po ežerėlį. Eini, ir kliuksi viduje… Olga kompleksas pasirodė kur kas geresnis nei šalia įsikūręs Patsorka, kuriame buvome apsistoję praeitą kartą. Čia buvo šilta, radiatoriai tiesiog degė, labai pravertė džiovinant batus ir visa kitą aprangą. Maistas taip pat skanus ir sotus, tiek pusryčiai, tiek ir vakarienė. Tik va kelionė autobusu lengvesnė nepasidarė. O ir prie muitinės, grįžtant iš Ukrainos, vis dar reikia stovėti gana ilgai, šį kartą tai truko 4 valandas.

P.S. Video, nors ir vežiausi GoPro, šį kartą nebus. Nieko per daug įdomaus, tik ilgas ir nuobodus mokinimosi procesas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.