Neilgai trukus atvykome į archeologinę vietovę, apie kurią skaičiau „Google” žemėlapiuose. Mano nuostabai, iškeitus 300 rupijų įėjimo mokestį į bilietą, staiga pasirodė oficialus gidas ir palydėjo mane toliau. Kadangi kitų turistų nesimatė, nusprendžiau, kad paslauga įskaičiuota. Ramiai klausiausi jo komentarų einant pro senovines akmenines struktūras, kurias šimtmečiais ardė musonai.
Po valandą trukusio vaikštinėjimo po didžiulę teritoriją, kaitinant besileidžiančiai saulei, ekskursija baigėsi netoli bilietų kasos. „Prašau, pone, mano mokestis? Kaip pageidaujate, 500 rupijų yra standartas”. Palaukite, mokestis? – nustebęs atsakiau. Man tai buvo naujiena – tikėjausi, kad gidai, kurie prieina ir tiesiog pradeda vesti nieko neklausę yra nemokama paslauga. Kai užprotestavau dėl šio netikėto mokesčio, jis spaudė mane mokėti tiek, kiek man atrodė priimtina. Nors ir susinervinęs dėl negrabiai įvykusio nesusipratimo, daviau 400 rupijų vertės arbatpinigius, visgi stengėsi, net keletą nuotraukų padarė su mano foto aparatu. Galiausiai, nusprendęs, kad tai dar viena kultūrinė staigmena, išėjau ir paprašiau savo vis dar laukiančio TukTuk vairuotojo nuvežti į kokį nors gerą, bet ne per brangų restoraną vakarienei. Nes norėdamas užsidirbti daugiau pinigų jis pasiūlė palaukti ir paskui nuvežti iki viešbučio arba restorano bendrai už viską paimdamas 350 rupijų.
Forto likučiai pasirodė išties dideli
Netrukus atkeliavome iki restorano ir prieš išsiskiriant vairuotojas dar pasiūlė pavežioti sekančią dieną, 6 valandas už 1000 rupijų. Pasakęs, kad turiu pasitarti su drauge, atsisveikinau ir patraukiau link įėjimo. Meniu pasirodė ne per brangus, todėl užsisakiau vištienos tikka masala ir butelį (nors prašiau tiesiog vandens) brangaus vandens. Kai patiekalas atkeliavo, mano burna apsalo, o nuo tiršto padažo, kuriame buvo paskendusi švelni mėsa, kilo kvapnūs garai. Bet pradinis entuziazmas, kaip bebūtų gaila, greitai ištirpo ir virto apgailestavimu, kad padažas yra per daug riebus. Tik tą pajutau jau įpusėjęs valgyti, kai mėsos dar buvo likę, tai nepavyko baigti net jos. Persivalgymo jausmas užklupo labai netikėtai.
Skanu, ir, kas svarbiausia – neaštru!
Nors dar nebuvo vėlus vakaras, bet kaip ir patarė vairuotojas, dėl saugumo nusprendžiau išsikviesti Uber. Tik reikėjo pereiti pilną išprotėjusių ir kažkur lekiančių vairuotojų gatvę. Sunkiai, bet šiaip ne taip pavyko. Visgi čia nuotykiai nesibaigė – priartėjus prie bauginančios sankryžos netoli kelionės tikslo, vairuotojas, laukdamas žalio šviesoforo signalo, staiga pasiūlė man išlipti, tvirtindamas, kad nenori važiuoti į tą pusę, kur yra mano viešbutis. Nustebęs, bet sutikęs su mažesne kaina išlipau iš automobilio tiesiai į kaukiančius garso signalus ir išmetamąsias dujas. O skubėdamas dar ir automobilio dureles stipriai trenkiau į šalia mūsų sustojusį nedidelį tuk tuką. Jo vairuotojas piktai gestikuliavo dėl mano nerangaus turistinio manevro. Lyg to būtų maža, man vis dar stovint viduryje gatvės staiga įsijungė žalias šviesoforo signalas ir visi pradėjo važiuoti. Bėgte pralėkiau likusią dalį, kad tik kas neužvažiuotų. Bet net ir atsidūręs ant šaligatvio negalėjau nuleisti rankų – buvau kitoje pusėje, kas reiškė, kad turėsiu pereiti gatvę dar 2 kartus. Tik čia jau buvo ir vietinių, laukiančių, kada atsiras koks tarpas leisiantis pralįsti tarp judančio srauto. Pamatęs tarpą, perbėgau keturias eismo juostas ir vos nesuklupau ant nelygaus grindinio, išmušto duobėmis. Paskutinis kelio kirtimas buvo ne toks sėkmingas, įpusėjus ir beveik perėjus į kitą pusę, eismas ėmė artėti link manęs. Neturėdamas kito pasirinkimo, žengiau į ežerą primenančią duobę, bet mano laimei seni medžiaginiai batai atlaikė, beveik neįleisdami vandens į vidų. Atsikvėpiau iš palengvėjimo, kad išvengiau katastrofos, ir iš nusivylimo, kad Indijoje visiškai trūksta tvarkos.
Prieš patenkant į viešbučio kambarį, registratūroje manęs paprašė parodyti užsakymą patvirtinantį el. laišką. Bet aš jo neturėjau, o Asami buvo lėktuve, todėl negalėjau parodyti jokių užsakymo įrodymų, išskyrus savo draugės vardą. Po neilgų svarstymų darbuotojai mane įleido, sakydami, kad turėsiu sumokėti viešnagės kainą, jei nebus parodytas tas nelemtas patvirtinimo el. laiškas. Bet tai buvo ne problema, nes žinojau, kad Asami jau pakeliui į Indiją.
Išnaudojau laiką nusiprausti po dušu ir pasidaryti keletą smulkių darbelių. Po kurio laiko apsidžiaugiau vėl susitikęs su savo sena drauge Asami, kurios nebuvau matęs nuo mūsų dienų Lietuvoje. Ji atrodė lygiai taip pat, stilingai apsirengusi, kirptais plaukais, juokėsi, kai apsikabinome. Ir labai nustebo išvydusi mano Šakočio dovaną jai. Kuris, kaip išsiaiškinau dar Lietuvoje, buvo jos mėgstamiausias skanėstas.
Nuotykius forte stebėti nuo 24:39