Ankstyvą rytą Indijos muitinę oro uoste pasiekiau lengvai, ir dar šiek tiek mieguistas po trumpų apmąstymų pasirinkau stovėti trumpoje eilėje, skirtoje žmonėms su užsienio dokumentais, o ne ilgoje, skirtoje Indijos piliečiams. Kai pareigūnas, vos tik pamatęs pastūmė mano popierinį prašymą išduoti vizą, atrakinau telefoną ir parodžiau elektroninę vizą, jam dar nespėjus pasakyti „ne”. Elektroninis formatas tiko, ir nuo darbo pavargęs pareigūnas toliau tvarkė mano dokumentus, vis paprašydamas atrakinti įrenginį. Atrodo daugiau nebereikės jaudintis dėl tos nelemtos popierinės vizos. Netrukus gavau antspaudą savo pase ir su palengvėjimu patraukiau atsiimti bagažo. Kaip ir pridera dideliam oro uostui, buvo daugiau nei 10 takelių lagaminams. Bet ir ekranas, kuriame rodė prie kurio tako eiti. Tik jau belaukiant lagamino šiek tiek apėmė nerimas, o gal visgi čia ne tas takas? Gal mano lagaminas taip ir neatkeliavo iki Indijos, o pasimetė kur nors Stambulo oro uoste? Panašių minčių turėjo ir keli visai netoli stovėję Lietuviai, net nenutuokdami, kad galiu juos suprasti šioje tolimoje šalyje. Laimei, visa tai nepasitvirtino ir netrukus jau keliavau toliau.
Iš susirašinėjimų su Asami žinojau, kad pirmiausia reikia nusipirkti sim kortelę. Radau kioską su „Airtel” logotipu, bet nusprendžiau kol kas nelaukti eilėje, o apžiūrėti viską aplinkui. Šalia buvusioje kavinėje kainos pasirodė visai priimtinos, dar išėjau pasivaikščioti į lauką, stebėdamasis, kad prie išėjimo, lauke, o ne viduje, stovi būriai žmonių su įvairiais vardais. Jau vaikštant lauke pasigirdo balsas: „Reikia nuvežti į viešbutį? Tik 800 rupijų!” Tai skambėjo priimtinai, todėl sutikau, galvodamas, kad sim kortelę nusipirksiu mieste. Su dideliu lagaminu viešuoju transportu keliauti ne itin norėjosi. Nuėjome prie aplamdyto automobilio, o man įsėdus ir dar kartą pasitikslinus kainą jis pataisė: „Ne, ne, 1 800 rupijų!” Supykęs dėl tokio įkalbinėjimo, tvirtai atsakiau, kad man taip netinka, paėmiau lagaminą ir apsisukęs pradėjau eiti. „Gerai, gerai! 1500!” – spaudė vairuotojas. Tai būtų apie 17€, pagalvojau, Europoje panašiai tiek ir kainuoja, ypatingai, kai oro uostas būna toliau. Taigi, stipriai dvejodamas sutikau. Ar kiekviename žingsnyje man kels iššūkį prekeiviai? – pagalvojau jau važiuodamas link viešbučio.
Po ne itin ilgos, apie 20 minučių trukusios kelionės, įnešiau savo pustuštį lagaminą į prabangaus viešbučio vestibiulį ir iš karto susižavėjau žvilgančiais šviestuvais bei gražia erdve, visiškai nesiderinančia su griežta apsauga. Bet gal dėl to ir skenavo lagaminą kaip oro uoste, kad ko nors pavojingo nepatektų į vidų. Nors buvo 7 ryto, bet vestibiulyje jau būriavosi lankytojai, dėl ko man teko šiek tiek palaukti, kol darbuotojas prijungė mano telefoną prie apsaugoto WiFi ryšio, ir nudžiugino pranešęs, kad galėsiu palikti lagaminą ir ramiai keliauti į miestą, o visas prisiregistravimo procedūras atlikti vakare.
Beeidamas dar turi žiūrėti, kad kojos nenusilaužtum…
Bet prieš pradėdamas kelionę mieste turėjau susirasti, kur galėčiau įsigyti sim kortelę, nes be interneto šiais laikais jau sunkiai gausis, net google maps normaliai neveiks. Nieko gero neradęs paklausiau vestibiulyje buvusių darbuotojų, ir vienas iš jų pasiūlė nukeliauti iki ne per toliausiai esančio prekybos centro. Gerai, kad pavadinimą užrašė, nes kitaip tikriausiai kur nors ne ten būčiau nusigavęs. Patikrinęs, kad iki tos vietos tik apie 40 min. kelio pėsčiomis, pabaigiau viską, kam reikėjo interneto ir iškeliavau. Išėjus į lauką mane iš karto užgriuvo garsinių signalų kakofonija – signalą transporto priemonėse jie naudoja visur, kur reikia, ir kur nereikia. Pasivaikščiojimas buvo išties unikalus, vaizdai nematyti ir kartais tiesiog bjaurūs, oras prastas, o triukšmas, net ir slopinamas mano ausinių vis tiek girdėjosi.
Atėjęs pamačiau, kad čia ne prekybos centras, o toks labiau kaip turgus. Bet parduotuvių ir prekeivių buvo daug, tai tyliai vyliausi, kad kažką rasti pavyks. Išnaršiau beveik visas prekybines alėjas, kol galiausiai pastebėjau palaimingą mobiliojo ryšio operatoriaus kiosko ženklą. Bet mano džiaugsmas greitai virto nusivylimu – prieš duodamas SIM kortelę, kurios, kaip užsienio turistas, akivaizdžiai neturėjau, pardavėjas pareikalavo Indijos telefono numerio. Kurio taip pat neturėjau. o paklaustas, kodėl oro uoste to neprašo, atsakė, kad ten kitaip. Išėjęs, ir vis dar būdamas prisijungęs prie kiosko WiFi tinklo pradėjau strateguoti, ką čia geriau padarius. Blogiausiu atveju, pagalvojau, važiuosiu viešuoju iki oro uosto ir nusipirksiu kortelę ten. Bet dėl viso pikto nusprendžiau dar pavaikščioti ir įvairiose telefonų ir kompiuterių parduotuvėse paklausinėti – gal kas galės padėti.
Šunys, kaip ir karvės, mieste laksto laisvai…
Ir tikrai, viename iš kioskų vaikinas mostelėjo ranka, ir nukreipė link staliuko prie kurio kažkoks vyrukas pardavinėjo korteles. Mano palengvėjimui, šis iniciatyvus pardavėjas sugebėjo išradingai apeidamas biurokratinius suvaržymus aktyvuoti naują SIM kortelę, nereikalaudamas mano vietinio numerio. Valandą stebėjęs, kaip jis stebuklingai konfigūruoja tinklus, įjungia paslaugą ir keičia įvairias SIM korteles, pagaliau savo rankose laikiau auksinį bilietą į interneto ryšį. Mano odisėja, kurios metu gavau šį pagrindinį poreikį, paliko mane kovingai nualintą, bet išdidų, kad išlaikiau pirmąjį atkaklumo išbandymą Indijoje! Už šią paslaugą pardavėjas paprašė 800 rupijų, viso labo 300 daugiau nei būčiau pirkęs oro uoste. Geriau jau tiek, nei likti visai be ryšio.
Nuotykius Indijoje stebėti nuo 4:24