Kokia netvarka! Tai vienintelis dalykas kurį galiu pasakyti. Tokios betvarkės dar nesu matęs. Beveik kultūrinis šokas, nors ir tikėjausi kažko panašaus. Bet pradėkime nuo pradžių. Šiek tiek neplanuotai, na, gal daugiau planuotai, nei neplanuotai, bet apturėjau kelionę į Indiją. Kodėl į Indiją? Ogi todėl, kad draugas pakvietė sudalyvauti jo vestuvėse, kurios vyko būtent ten. Mindaugas, senas draugas iš Hashi klubo laikų veda merginą iš Indijos. Labai netikėta, tikrai nustebau, kai gavau pakvietimą vasaros pradžioje. Ir truputį dvejojau, ar pavyks sudalyvauti, nes kaip tik sekančiam pavasariui po magistro gynimo planavau kelionę į Japoniją. Dvi didelės kelionės beveik tuo pačiu metu jau vertė viską gerai paskaičiuoti iš finansinės pusės. O dar ir magistrinį reikės priduoti kaip tik Gruodį. Bet viską apsvarstęs nusprendžiau dalyvauti, nes Indiškose vestuvėse tikriausiai daugiau neteks sudalyvauti, tai praleisti tokią progą nevalia.
Kaip visada, bilietus į Indiją susižvejojau anksčiau, dar rudens pradžioje per akciją, tai skrydis iki Indijos ir atgal atsiėjo apie 500€. Dar apie 100€ nuskristi iki miesto, kur vyks vestuvės ir aš jau beveik pasiruošęs. Tik teko sukoncentruoti visą laiką magistro rašymui, tai daugiau nieko taip ir nepasiruošiau. Bet čia į pagalbą atėjo Asami, sena draugė iš tų pačių Hashi laikų, kurią Mindaugas taip pat pakvietė į savo vestuves. Sutarėme kartu pakeliauti po Indiją, tai ji suplanavo maršrutą ir suorganizavo viešbučius. Kuo esu jai labai dėkingas. Man tereikėjo prieš kelionę nusipirkti lėktuvo bilietus vidiniams skrydžiams tarp miestų. Kas atsiėjo dar apie 200€, bet taip jau būna su tom kelionėm.
Šaltą, snieguotą penktadienio rytą, apsirengęs rudeniniais drabužiais žengiau į slidžią stovėjimo aikštelę šalia namų. Ir nors lauke buvo -8 laipsniai, šiltų žieminių rūbų kelionei į šiltą Indiją rengtis nenorėjau. Bus per karšta! Bet tik išėjęs supratau, kad mano rudeninė avalynė visai netinkama esamoms oro sąlygoms – lygus batų pado paviršius tiesiog slydo šaligatvio paviršiumi, nusėtu plonu šlapdribos ir sniego sluoksniu. Tačiau autobuso stotelė buvo netoli, nusprendžiau išmėginti laimę eidamas lėtai ir atsargiai. Bet atėjus iki stotelės net nudiegė, kai supratau, kad 13 autobusas, kurio reikia, pravažiavo prieš minutę ar dvi! Kažkokiu mistiniu būdu blogai pasižiūrėjau grafiko laiką… Beveik iškarto privažiavo kitas, dažniau važiuojantis 10 autobusas, tai nors ir važiavo į kitą pusę, nusprendžiau, kad reikia lipti ir vėliau padarius lanką persėsti į reikiamą 3G autobusą Žaliojo tilto stotelėje. Užtruksiu ilgiau nei planavau, bet spėti turėčiau, dar beveik dvi valandos iki skrydžio.
Likus pusantros valandos iki skrydžio ramiai atsistojau eilėje prie Turkish Airlines langelio, laukdamas, kol galėsiu priduoti bagažą. Reikės jūsų paso ir atspausdintos vizos – maloniai paprašė darbuotoja man pasiekus savo eilę. Ką? Širdis į kulnus nukrito, atspausdintos vizos? Tokios neturiu! Iškarto pradėjau gelbėti padėtį ieškodamas elektroninio laiško, kurį gavau po patvirtinto vizos prašymo, bet gavau atsakymą, kad būtinai reikia atspausdintos kopijos. Na ir ką dabar daryti? Kur atsispausdinti? Kur išviso galiu rasti tą vizą, nes el. laišku kurį gavau jokia viza nebuvo prikabinta. Nieko tokio, nuramino mane darbuotoja, paslaugų saloje visai šalia galima atsispausdinti. Nedvejodamas nulėkiau ten, bet pamatęs kitus laukiančius žmones greitai supratau, kad darbuotojas pertraukauja ir grįš tik už 10 minučių. Kad tave kur velnias, tikrai ne pats geriausias metas laukti eilėje kol grįš darbuotojas. Na, bent jau buvo laiko patyrinėti tą elektroninį laišką ir paieškoti vizos. Bet jei spausdina ne čia, tai būsiu tik sugaišęs brangų laiką. Kad ir kaip trypčiojau ir nerimavau, atsakingas vaikinukas pasirodė tik po 15-os minučių. Vos tik jam įėjus iškarto paklausiau, ar galima atsispausdinti. Tikrai taip, atsakė šis, parodydamas į kainininką – 1€ už puslapį. Apiplėšimas, pagalvojau, bet kitos išeities jau neturėjau. Ir kažkaip gavosi taip, kad užlindau prieš anksčiau laukusius žmones, nes tas vaikinas pradėjo jungti kompiuterį ir laukti mano elektroninio laiško. Tikrai to nenorėjau, tai net atsiprašiau tų ankščiau atėjusių žmonių.
Turėdamas lapus vėl greitai nulėkiau iki bagažo pridavimo vietos. Žmonių beveik nebebuvo, o ir šiaip prieš tai sakė, kad galiu ateiti be eilės, tai atsistojau prie tos pačios darbuotojos. Bet kaip šlapiu skuduru per veidą, sužinojau, kad atsispausdinau ne vizą ir tie 2 lapai netinka. Nebežinodamas, kur man tą vizą rasti paprašiau pagalbos. Darbuotoja ryškiai ir pati nelabai žinojo, kaip veikia ta paini Indijos vyriausybės svetainė, nes rasti nuorodos, kur yra mano vizos failas iškarto taip pat negalėjo. Bet paklausė vieno iš savo kolegų, kuris pamatęs mano atsispausdintus lapus iškarto pasakė, kad tinka ir šie. Paieškos telefono ekrane iškarto buvo nutrauktos, lagaminas sėkmingai priduotas, galima judėti tiesiai prie patikros.
O čia laukė dar vienas siurprizas – apsaugos darbuotojai pareiškė, kad mano turimas power bankas gali būti per didelis. Kas čia dabar? – pagalvojau – Nuo kada? Šią vasarą net kelis kartus skridau iš Vilniaus, ir niekam nekilo jokių abejonių. Bet neilgai trukus atgavau savo kelionių kompanjoną ir patraukiau vartų link. Tik jau nebeskubėdamas – skrydis buvo atidėtas 30 minučių. Tai turėdamas papildomo laiko dar susiradau laisvą vietą prie stalo su rozete, pasijungiau savo laptop’ą ir atlikau darbą, kurio buvau nespėjęs, bet prižadėjęs atlikti šiandien.
Įsitaisęs patogioje lėktuvo kėdėje nustebau – kiekviena vieta turėjo po asmeninį pramogų ekraną! Pripratęs prie „Ryanair” trumpųjų reisų lėktuvų be tokių technologijų, buvau apstulbęs dėl šio netikėto malonumo. Atrodo, šis vos 3 valandų ilgio skrydis į Stambulą bus išties malonus. Taigi, po pakilimo peržvelgiau filmų sąrašą ir pasirinkau lengvo pobūdžio animacinį filmą apie žmogų vorą. Ir netrukus jau buvau įsitraukęs į animacinius nuotykius, kurie sėkmingai atitraukė nuo nuobodaus skrydžio. Šiam įpusėjus netikėtai pajutau maisto kvapą – atrodo galėsiu pasimėgauti nemokamu maitinimu su metaliniais stalo įrankiais! Ši kelionė darėsi vis geresnė. Pasiilgęs oro linijų maisto, prieš grįždamas prie pramogų ekrano tiesiog mėgavausi kiekvienu kąsneliu. Tačiau prieš pat prasidedant įdomiausiai filmo daliai, palydovai pranešė apie mūsų leidimąsi. Nors ir nusivyliau dėl nebaigtos istorijos, bet išsilaipinimas šiltame Stambule jau darė stebuklus mano žiemos nuvargintai dvasiai!
Vaikščiodamas stebėjausi šiuo milžinišku ir elegantišku transporto mazgu, aptarnaujančiu Europos ir Azijos kryžkelę. Nekantriai tikrinau savo telefoną, tikėdamasis prisijungti prie belaidžio interneto, kad galėčiau padirbėti su savo magistriniu darbu šiuo 4 valandų laukimo metu. Tačiau, nepaisant daugkartinių bandymų, „Turkish Telecom” tinklas taip ir neleido prisijungti. Nusivylęs patikrinau nemokamą oro uosto WiFi, tačiau nepaisant daugybės SMS patvirtinimo kodų, kurių nė vienas taip ir neatkeliavo iki mano telefono, ir net paso nuskaitymo informaciniame kioske, ši sistema taip pat mane nuvylė. Pralaimėjęs savo skaitmeninius ieškojimus, susitaikiau su tuo, kad viename didžiausių šiuolaikinio pasaulio oro uostų esu visiškai atjungtas! Neturėdamas ryšio, galėjau užbaigti tik kelias nedideles užduotis kurioms nereikėjo interneto. Po kurio laiko dar pagalvojau, kad būtų neblogai kažkur pavalgyti, bet buvau šokiruotas, kai pamačiau, kad net paprasčiausias sumuštinis kainuoja beveik 5 eurus! Kainos čia nė iš tolo nepriminė protingų kainų, įprastų likusioje Turkijos dalyje. Mano piniginė dar nenorėjo likti tuščia. Su nerimu stebėdamas laikrodį tikėjausi, kad šis atotrūkis nėra pranašystė, jog ateityje laukia sunkumai neatrastoje Indijoje!
Su įlaipinimo bilietais rankoje atėjau prie vartų, pasiruošęs pradėti sekantį skrydį į egzotiškąją Indiją. „Prašau vizos”, – staiga manęs pareikalavo darbuotoja. Man nusviro rankos – tik ne dar kartą! Susijaudinęs išsitraukiau popierinį dokumentą – tą bevertį prašymą išduoti vizą, kurį atsispausdinau Vilniuje. Bet jis netiko. „Atsiprašau, turiu elektroninį vizos patvirtinimą, leiskite parodyti”, – maldavau ir griebiausi telefono. Skeptiškai nusiteikusi darbuotoja iškvietė prižiūrėtoją, kuris nurodė man pasitraukti į šalį. Pulsas daužėsi ausyse, kai karštligiškai ieškojau vizos, kurią visgi pavyko rasti ir parsisiųsti laukiant skrydžio į Stambulą. Galiausiai radau patvirtinimą ir priėjau prie kitos darbuotojos. Bet ši, prieš tai kažko ilgai ieškojusi kitam klientui, į mano telefoną net nepažiūrėjo – nuskenavo bilietą, patikrino pasą ir praleido. Vis dar su nerimu, kad dar kur nors nepaprašytų tos nelemtos popierinės vizos nuėjau link lėktuvo. Iki skrydžio buvo likę dar apie valanda laiko, taigi, be jokių grūdimųsi radau savo vietą dideliame, net 10 kėdžių eilių turinčiame lėktuve. Su pasitenkinimu įsitaisiau savo vietoje ir apsidžiaugiau, kad į Indiją skrendančių „Indigo” oro linijų lėktuve manęs taip pat laukia asmeninis pramogų ekranas. Ir net naujesnis, su didesne rezoliucija. „Kokia laimė!” pagalvojau, prisiminęs smagų filmą pirmojo skrydžio metu. Paliečiau ekraną, norėdamas peržvelgti pasiūlą, bet tik dėl įdomumo, nes visgi tikslas buvo pamiegoti. Bet nebuvo iš ko rinktis! Apstulbęs supratau, kad šis ekranas rodo tik kelias valdymo priemones baltame fone. Pigių skrydžių bendrovės meniu nebuvo jokių filmų, televizijos laidų ar kitų pramogų. Nieko per daug nepraradęs užsidėjau šviesą blokuojančias akių apsaugas (nes gavau vietą prie lango) ir nusprendžiau pamėginti užmigti. Nes Indijoje, po 6-ių valandų skrydžio, nusileisiu jau anksti ryte.
Nors ir sunkiai, galų gale užmigau. Ir nors taip pusiau miegodamas girdėjau vieną kitą garsą pro savo garsą slopinančias ausines, bet stengiausi nereaguoti ir koncentruotis į poilsį. Po kurio laiko pabudau kaip tik tuo metu, kai palydovai jau tvarkė maisto padėklus – pasirodo pramiegojau vakarienę! Nedrąsiai pamojavau stiuardesei, nes jaučiausi šiek tiek išalkęs, ir paklausiau, ar liko kokio nors maisto. Nors iš pradžių sulaukiau nepasitikėjimo, po mandagaus prašymo šviežia vegetariška vakarienė buvo pristatyta tiesiai į mano vietą. Skaniai pavalgęs vėl užmerkiau akis ir greitai užmigau – jau buvo nakties metas Lietuvoje ir mano biologinis laikrodis tik ir prašė poilsio.