Skubiai susikrovėme bagažą ir užsisakėme „Uber”, kad mus nuvežtų į tai, ką Asami viltingai apibūdino kaip prabangų viešbutį. Nuėjome iki netoliese stovinčios mašinos, vairuotojas sudėjo lagaminus ir pajudėjome. Po kelių akimirkų šūktelėjau vairuotojui, kad sustotų – kur mano kamera? Karštligiškai prisiminiau, kad kraunant krepšius išgirdau keistą garsą. Ar ji kažkaip nepastebimai iškrito? Širdis daužėsi, iššokau iš automobilio, kad grįžčiau atgal, bet GoPro kameros mano skenuojančios akys nematė. Asami taip pat padėjo ieškoti, prisijungė ir dar keli random žmonės, pamatę, kad kažko ieškau, o mūsų vairuotojas mandagiai laukė. Nujaučiau, kad reikia atidžiau patikrinti automobilio vidų – ten netikėtai pastebėjau kamerą, gulinčią and sėdynės krašto prie pat durų. Mane užplūdo didžiulis palengvėjimas, kai vėl pradėjome ramiai važiuoti judriomis gatvėmis.
Prabangus įėjimas į pastatą patvirtino, kad patekome į aukštesnės klasės viešbutį. Žvelgdami į aukštas lubas bei dvi dideles kolonas pagrindiniame hole jautėmės tarsi patekę į filmavimo aikštelę. Nepaprastai paslaugus personalas nunešė bagažą ir palydėjo iki mūsų apartamentų. Išpuoselėtame šiuolaikiškame kambaryje dar šiek tiek užkandome ir pasikalbėjome. Netrukus, pasidavę kelionių nuovargiui, sutarėme, kad laikas pailsėti. Nusprendžiau, kad dušas gali palaukti iki ryto.
Prabangus viešbučio interjeras
Prabudau anksti, Asami dar ramiai miegojo. Gamta skubiai šaukė, tad nuskubėjau į vonios kambarį. Atsipalaidavęs buvau šokiruotas, kai netikėtai išsiveržė skystos išmatos į mano kelnaites. Kai apžiūrėjau žalą, skruostus nusmelkė gėdos banga. Pasijutau nešvarus, užuodžiau ore tvyrantį dvokiantį kvapą. Ne taip norėjau pradėti savo pirmą ekskursijos dieną Jaipur mieste.
Skubiai nusimoviau suteptas kelnaites ir paslėpiau jas už lagamino, tikėdamasis kad išdžius, iki kol reikės viską susipakuoti. Mažiausiai norėjau, kad Asami pamatytų šį gėdingą nelaimingą atsitikimą. Pasukęs dušo rankenėlę, leidau karštam vandeniui nuplauti likučius. Greitai nusiprausiau ir apsivilkau švarius drabužius, norėdamas užmaskuoti nusikaltimo vietą.
Pusryčiams nuėjome į netoli viešbučio esančią vietinę kavinę. Iki jos buvo maždaug 10 minučių kelio pėsčiomis, tačiau Asami nebuvo sužavėta prastais šaligatviais ir šiukšlėmis šalia. Mano skrandžio (arba žarnyno) veikla buvo sutrikusi, tad pasirinkau švelnias salotas, o Asami mėgavosi kukurūzų blyneliais. Kaip įprasta, dalį patiekalų pasidalijome tarpusavyje. Nieko nepasakojau apie savo ankstesnius vargus, tikėdamasis, kad linksma atmosfera privers tai pamiršti.
Vidinis Hawa Mahal kiemas visada pilnas žmonių
Kita stotelė buvo skalbykla, kurioje norėjau palikti nešvarius drabužius. Viešbučio kainos pasirodė akiplėšiškai didelės, tad nusprendžiau pasinaudoti internete rastos visai šalia esančio skalbyklos paslaugomis. Mano nusivylimui, atvykus skalbykla buvo užrakinta, nors jų interneto svetainėje buvo nurodyta, kad dirba ir savaitgaliais. Tačiau išradinga draugė išsitraukė telefoną ir sugebėjo susisiekti su skalbyklos darbuotojais per „WhatsApp” programėlę. Po keleto trumpųjų žinučių jie sutiko atsiųsti žmogų, kuris pasiims skalbinius. Skubiai perdėjau visus drabužius į plastikinį maišelį, kurį turėjau kuprinėje, net tiksliai nesuskaičiavęs ar padaręs nuotrauką. Kaip tik tuo metu atvažiavo mūsų „Uber” tuk-tukas, o vairuotojas nekantriai baksnojo į laikrodį. Nes pirminis planas su skalbyklos kurjeriu buvo susitikti prie objekto, kurį planavome aplankyti, bet pasitelkusi savo derybinius įgūdžius Asami įtiko kurjerį atvykti prie skalbyklos. Stovėjome prie uždaryto pastato, o tuk-tuk vairuotojas nekantriai mindžikavo ir laukė, vis primindamas apie gaištamą laiką. Net garsiai atsikvėpė, aiškiai parodydamas savo susierzinimą. Bet netrukus motociklu atvažiavo skalbyklos herojus ir su šypsena paėmė mano maišą su nešvariais drabužiais.
Va ten viršuje žmonių daug, bet vietos beveik nėra…
Kita mūsų stotelė buvo Hawa Mahal, kurio garsusis medaus korių fasadas vis dar spindėjo ryto saulėje. Tačiau kai priartėjome, su nusivylimu pamačiau, kad nedidelė erdvė prieš žymųjį fasadą buvo pilna žmonių. Didžiulės minios stumdėsi ir spaudėsi norėdamos prieiti arčiau ir nusifotografuoti. Tai buvo fotografų košmaras. Bet kažkokiu būdu mums pavyko prasmukti pro šalį ir padaryti keletą nuotraukų, išvengiant užstoto vaizdo ar kišenvagystės. Puošni rausvo smiltainio architektūra buvo išties stulbinanti.
Nusprendėme užsukti ir į senųjų rūmų vidų. Už 300 rupijų (vis dar džiaugiausi studento pažymėjimo suteikiama nuolaida) nusipirkę bilietus įžengėme į pagrindinį kiemą, stebėdamiesi mus supančia simetrija ir meistriškumu. Sekiau paskui Asami, vedančią mus siaurais laiptais, braunantis tarp kitų lankytojų. Teko pasistengti, kad neišsiskirtume šiame žmonių sraute. Viršutiniame aukšte išėjome į balkoną, iš kurio atsivėrė įspūdinga rožinio miesto panorama. Tačiau ten buvo labai mažai vietos pajudėti, jau nekalbant apie padorią nuotrauką. Pasigrožėję vaizdu, atsargiai nusileidome atgal vis dar perpildytais laiptais. Su palengvėjimu atsikvėpiau, kai gavau šiek tiek erdvės ir ištrūkau iš klaustrofobiškos spūsties.
Miesto vaizdas nuo rūmų viršaus
Apžiūrėję Hawa Mahal, nusprendėme pasivaikščioti po šurmuliuojantį senojo rožinio miesto vietinį turgų. Tai buvo istorinė sostinės širdis, kurioje šiandien, kaip ir praėjusiais amžiais, vyko prekyba. Prisijungėme prie sraunios pėsčiųjų upės, apžiūrinėjančios mažytes parduotuvėles, prigrūstas ryškios tekstilės, blizgančių apyrankių ir aštrių prieskonių.”Ateikite pažiūrėti, ateikite pažiūrėti!” – šaukė prekeiviai, tikėdamiesi, kad pavyks kažką parduoti. Bet mes nebuvome nusiteikę apsipirkti, ir vis dar buvome sotūs nuo pusryčių. Mums užteko tiesiog stebėti amžinuosius derybų ritualus ir pirkėjų bei pardavėjų pokštus.
Senoji prekybinė gatvė su tragišku vaizdu virš jos…
Apėję didelį ratą pasiekėme įspūdingus miesto rūmų, kuriuose iki šiol gyvena Udaipuro karališkoji šeima, vartus. Šiek tiek pasitarę sumokėjome gidui, kad aprodytų prabangius kambarius ir sodus, kuriuose kadaise vaikščiojo ištisos karalių ir karalienių kartos. Jis pasakojo istorijas apie ekstravagantiškas vestuves, religinį pamaldumą ir ankstyvą mirtį. Grožėjomės puošniomis sidabrinėmis urnomis, prabangiais drabužiais ir natūralaus dydžio portretais, puošiančiais sienas. Kiekvienas valdovas vis įnešdavo savų pokyčių, tokių kaip milžiniškos sidabrinės urnos šventam vandeniui laikyti ar koks naujas pastatas kieme. Tai buvo tarsi sugrįžimas šimtmečiais atgal, kai neabejotiną galią turintys maharadžos užsakinėjo šedevrus ir gyveno beveik dieviškoje prabangoje. Žinoma, dabar Indija yra demokratinė valstybė, tačiau karališkosios šeimos paslaptys vis dar išlieka įdomios.
Tų laikų architektūra pasižymėjo itin gausia dekoracijų gausa
Baigus ekskursiją, gidas paminėjo, kad turgus, pro kurį ką tik praėjome, yra puiki vieta apsipirkti. Tačiau mano draugė nusitaikė į labai rekomenduojamą Indišką kavinę, apie kurią buvo skaičiusi knygoje apie Indiją. Taigi, vėl leidomės į kelionę vingiuotomis gatvėmis po lėtai temstančiu dangumi, nežinodami, kad šis pasirinkimas taps viena įsimintiniausių kelionių per visą mūsų viešnagę. Tikėjomės užsisakyti tuk-tuką, kad kelionė būtų greitesnė, bet Asami buvo tvirtai įsitikinusi, kad nemokėsime nė rupijos daugiau už „Uber” kainą, kad ir kiek vairuotojai mums siūlytų. Ji vieną po kito atstūmė bandančius derėtis, kol galiausiai nusprendėme, kad ne taip ir toli ta kavinė – nueisime pėsti.
Kuo daugiau rūmų lankai – tuo labiau jie darosi panašesni vieni į kitus
O bet tačiau, žemėlapyje pasirinkau ne tą objektą (nors pavadinimas buvo toks pats) ir mes atsidūrėme kažkokiame greitkelyje. Visiškoje tamsoje jau buvo nelengva surasti, kas galėtų mus nuvežti ten kur reikia. Laimei, vienas vairuotojas sustojo, tik visiškai nesuprato žemėlapio, rodomo telefono ekrane. Ir vietos, kur reikia nuvežti. Tačiau sustojo kitas tuk tuk’as su šiek tiek jaunesniu vairuotoju, kuris paaiškino senąjam kur reikia važiuoti. Su, žinoma, didesne kaina nei prieš tai siūlę vairuotojai. Bet kito pasirinkimo nebeturėjome. Bet čia nuotykiai nesibaigė, stebėdamas žemėlapį telefono ekrane pamačiau, kaip vairuotojas nusuko ne į tą pusę, kur mums reikia. Bet netrukus sustojo prie kažkokios mažos parduotuvės, kad pasitikslintų kelią su vietiniais. Atrodė, kad tas vairuotojas visiškai nesigaudė erdvėje ir visiškai nesuprato kur turi važiuoti. Gerai, kad draugiškas gyventojas greitai sugrąžino mus į reikiamą kelią. Sustojus prie šviesoforo dar pristojo kažkoks vaikas, prašantis pinigų. Kaip minėjau anksčiau, nepalaikau tokio tėvų elgesio, tad nieko ir nedavėme. Galiausiai supratęs, kad nieko negaus net pliaukštelėjo Asami per koją. Pagaliau, po amžinybės, sustojome prie legendinės kavinės, skaudančiomis kojomis, bet apdovanoti viliojančiais kvapais viduje.
Užsisakėme vakarienę, bet jau buvome per daug pavargę, kad galėtume visapusiškai įvertinti gide aprašytą retro atmosferą. Ji buvo tarsi 50 metų atgal, net padavėjų uniformos atitiko tą laikmetį. Vis dėlto viduje buvo jauku, šilta ir gera po ilgos ir varginančios kelionės. Be žodžių pasivaišinome lasi ir skrebučiais, o nuovargis virto linksmais prisiminimais. Nors maistas buvo labai vidutiniškas, bet bent jau neaštrus ir pigus.
Išvargę po ilgos dienos, išsikvietėme „Uber”, kuris nuvežė mus atgal į viešbutį. Dar turėjau užsisakyti viešbutį Delyje, nes Asami namo išvyks keliomis dienomis anksčiau. Rinkdamasis variantus savo nešiojamajame kompiuteryje pasirinkau vieną netoli oro uosto, kuris turėjo gerų atsiliepimų ir priimtinas kainas. Žinojau, kad vieną dieną turėsiu paskirti magistrinio darbo pabaigimui, kas reiškė, kad niekur nekeliausiu, o vienos dienos kelionė neatrodė kaip didelis laiko gaišimas, ypač galvojant apie tą faktą, kad turėsiu labai ankstyvą skrydį namo.
Prieš baigiant dieną reikėjo sutvarkyti dar kelias smulkmenas. Asami davė savo telefoną, kad pats derėčiausi dėl mažesnių skalbyklos kainų, nes, kaip paaiškėjo, jeigu noriu pristatymo sekantį rytą mokėsiu beveik tiek pat kiek viešbutyje. Sutariau, kad už mažesnę kainą pristatys vakare.