Po ilgos praeitos dienos miegojau išties gerai, o ir viešbučio lova pasirodė gan patogi. Na ir faktas, kad praeitą naktį buvo gana mažai miego taip pat prisidėjo. Tik atrodo, užrakintos balkono durys sandariai neužsidarė, dėl ko merginoms naktį buvo buvo šalta. Man kažkaip pasisekė – jokio šalčio nejutau, nors kai stovyklauju, tai šaltesnę vasaros naktį visada prabundu drebėdamas.
Ryte, nenorėdami gaišti laiko, iš vestuvių šventės likučių susirinkome improvizuotus pusryčius – pieno kokteilį, susiraukšlėjusius obuolius ir traškius sausainius, kuriuos gavome dovanų atvykę į vestuvių šventę. Maisto užteko, nes daugelis tų užkandžių taip ir nebuvo suvalgyti. Papildomai pasidariau arbatos, bet vengiau valgyti per daug gausiai, nes skrandis vis dar jautėsi šiek tiek nesmagiai.
Apie 9 val. nuėjome į viešbučio vestibiulį, kur mūsų jau laukė gidas, pasiruošęs palydėti iki lauke stovinčio miniveno. Pasisveikinęs su plačia šypsena, jis entuziastingai įsodino mus į automobilį, kad smagiai pradėtume pažintį su istoriniu Udaipuru. Įsitaisiau ant aptrintos sėdynės, žvalgiausi po skurdų, bet tvarkingą mašinos interjerą, laukdamas būsimų nuotykių dienos.
Miesto vaizdas iš rūmų
Kai pasiekėme senamiesčio kvartalus, mūsų gidas maloniai paaiškino, kad toliau šiomis siauromis, vingiuotomis gatvelėmis automobilis važiuoti nebegali. Bet dėl to jaudintis nereikia – vairuotojas pasiims mus vėliau galutiniame taške. Su palengvėjimu atsikvėpiau, kad prieš leisdamasis į kelionę pėsčiomis galėjau saugiai palikti savo perpildytą kuprinę bagažinėje. Buvau susipakavęs daiktus mūsų vėlyvo vakaro skrydžiui, todėl kuprinė buvo sunkesnė nei įprastai. Na o viešbučio kažkokiame sandeliuke nesinorėjo jos palikti. Pasiėmiau tik fotoaparatą ir vandens buteliuką bei svarbiausius dalykus reikalingus turistinei kelionei po miestą. Na ir GoPro kamerą, bet ji tokia maža, kad galima laikyti tarsi aksesuaru kurį turiu visada šalia.
Ėjome paskui gidą pėsčiomis, tai pavėsingomis, tai saulėtomis gatvelėmis, tarp sunkių raižytų pirklių rezidencijų durų ir jaukių kavinių, išsibarsčiusių kelyje. Artėjant prie Julijos nakvynės vietos, prasivėrė kažkokio viešbučio durys ir mūsų nuostabai, išėjo Mindaugo tėvai! Apsikeitėme susižavėjusiais apkabinimais – kas galėjo pagalvoti, kad susitiksime vieni su kitais šioje painių gatvelių raizgalynėje? Ir kad jie apsistoję būtent šiame viešbutyje! Pasidarėme greitą self’į ir atsisveikinę keliavome toliau.
Gražiai išpuoštas dramblys. Gerai, kad dirbtinis.
Už kelių klaidžių kvartalų sustojome prie kuklios Julijos nakvynės vietos – išpuoselėtų nakvynės namų, kuriuose reklamuojamos dviaukštės lovos keliautojams su nedideliu biudžetu. Julija laukė ant laiptų, apsirengusi tradiciniais austriškais rūbais. Nes nors ir labai norėjo jais apsirengti dar vestuvių metu, jos pamestas bagažas tik vakar buvo pristatytas į šį hostelį. Džiaugėmės, kad mums sėkmingai pavyko susitikti, ji dar neturėjo vietinės sim kortelės, taigi, ir mobiliojo interneto savo telefone. Gerai, kad buvo apsistojusi visai netoli nuo pagrindinių miesto rūmų.
Viena iš vietų, kur valdovas sėdėdavo. Gal kokius svečius priimdavo, gal šiaip ką veikdavo.
Aprodydamas į labirintą panašias rūmų sales mūsų gidas pasakojo įvairias legendas ir atskleidė įdomias pastato paslaptis. Pasakodamas apie seniai praėjusias imperijas ir karalystes, jis mums rodė, kaip besiplėsdami rūmai keitė savo formą su lig kiekviena valdovų karta. Galiausiai dalis net buvo pastatyta ant kalno jį visiškai paslepiant. Taip pat sužinojome apie išradingus statybos metodus, naudotus jo gynybai. Įmantriai išraižytos arkos tyčia buvo pastatytos žemai, kad priešo užpuolikai negalėtų tiesiog veržtis per sales, todėl dažnai tekdavo po jomis nuleisti galvą (kas karo metu leisdavo ją lengviau nukirsti). Viršutiniame lygyje sustingę koridoriai galiausiai išeidavo į žaliuojančius kiemus, išpuoštus augalais.
Apžiūrėję rūmus, nuvykome į prieplauką, kad trumpai paplaukiotume laivu ir nuplauktume iki šalia esančios salos. Tikėjausi, kad mus lydintis kompetentingas gidas papasakos apie salos statinių istoriją ir reikšmę. Deja, prieš išplaukiant jis mums pranešė, kad liks krante, o mes turėsime tik 15 minučių apžiūrėti salą ir grįžti atgal. Šiek tiek nusivylėme, nes tokį pasiplaukiojimą būtume galėję išbandyti ir be gido, už kurį mokame, paslaugų.
Rūmai nuo ežero pusės
Susėdę į motorinę valtį, lėtai plaukėme skaidriu vandeniu grožėdamiesi pilies ir miesto peizažu. Nors ir padarėme nedidelį lanką, bet salą pasiekėme gana greitai. Išlipę į krantą nustebome aptikę šiuolaikinio apgyvendinimo požymių – čia stovėjo kurorto viešbutis, o turistai neskubėdami vaikštinėjo po tvarkingus sodus. Įsivaizdavau daugiau laukinių, apleistų griuvėsių ir šventų erdvių. Kadangi mūsų trumpas laikas greitai prabėgo, prieš lipdami į laivą greitai apėjome teritoriją ir grįžome atgal.
Štai kokie tiltai likę nuo senų laikų
Ryto ekskursijos ir lengvi pusryčiai sužadino mūsų apetitą, tad prieš sekantį kelionės etapą paprašėme gido rekomenduoti kokią gerą vietą pavalgyti. Jis nukreipė mus į už miesto centro esantį restoraną, įsikūrusį ant uolėto kalno viršaus, iš kurio atsivėrė vaizdas į miestą bei žaliuojančius slėnius. Vaizdas buvo gražesnis, nei tikėjomės – galėjome mėgautis plačiomis apylinkių namų, nudažytų gyvybingomis koralų ir turkio spalvomis, panoramomis, įrėmintomis žydrų ežerų, kuriuos juosė iki pat horizonto besidriekiančios kalnų keteros. Tiek, kiek matėsi pro smogą.
Maistas buvo standartinis, bet už priimtiną kainą. Pasirinkau paprastus basmati ryžius ir vandenį iš butelio, nes mano skrandis vis dar nenorėjo per daug prieskonių ar riebalų. Laukdami patiekalų, pasinėrėme į bendrus pokalbius ir diskusijas. Atrodė, kad lankytojai daugiausia buvo indų šeimos ar draugų grupės, o ne užsienio turistai. Gidas laiką leido kažkur prie įėjimo į restoraną, tad neturėjome progos sužinoti ko nors įdomaus.
Miesto ir ežerų bei kalnų vaizdelis nuo restorano terasos
Mėgaudamiesi nuostabiais vaizdais ir neįpareigojančiais pokalbiais, mes praradome laiko pojūtį. Na, dar prisidėjo ir tai, kad tai vienas, tai kitas užsisakydavome ko nors papildomai. Galiausiai žvilgtelėjusi į laikrodį Asami nustebo pamačiusi, kad iki kelionės į oro uostą liko tik 30 minučių. Likus tiek nedaug laiko ekskursijoms, jai kilo mintis su gidu automobiliu apvažiuoti įvairius miesto rajonus. Tada jis galėtų pateikti komentarus, pakeliui nurodydamas vertas dėmesio įžymybes.
Ši improvizuota ekskursija automobiliu buvo visai vykusi, ji padėjo labiau pažinti šį ežerų miestą. Grožėjomės didžiule, seniai pastatyta pakrantės promenada ir klausėmės, kaip ežerą prieš kelis šimtmečius sukūrė darbštus maharadža, užtvenkęs vietines upes. Gidas atkreipė dėmesį į didelį skirtumą tarp spindinčių turtų uždarose gyvenvietėse ir skurdo, besidriekiančio purvinais, siaurais keliukais.
Ilgesingai į miestą žvelgianti skulptūra
Netrukus grįžome atgal prie savo viešbučio. Gidas, kaip paslaugos dalį, sutiko nuvežti Kayako ir Julia iki jų nakvynių vietų. Asami ir aš pasiėmėme savo daiktus iš automobilio, paprašėme viešbučio darbuotojo atnešti lagaminus iš sandeliuko, ir šiltai atsisveikinome su grupe. Vieną dieną, skirtą Udaipūro žavesiui atrasti, išnaudojome ne taip gerai, kaip buvo galima, bet geriau taip, nei visai nepamatyti.
Kaip įprasta, per programėlę užsakiau „Uber” kelionei į oro uostą. Tačiau netrukus po to, kai pradėjome važiuoti, vairuotojas netikėtai pasakė, kad nori atšaukti oficialią „Uber” kelionę, dėl to bus pigiau. Suglumusi Asami neramiai paklausė, kodėl jis to prašė, ir sunerimo, kad vis tiek galime būti apmokestinti kažkokiu atšaukimo mokesčiu. Vairuotojas murmėjo neaiškius paaiškinimus apie pigesnius nei pagal programą taikomus tarifus, kurie neturėjo jokios prasmės. Tačiau jis patikino, kad vis tiek nuveš mus į oro uostą, kaip numatyta. Mįslingai nusiteikęs, bet matydamas kelias alternatyvas, ėmiau ir atšaukiau kelionę per programėlę. Mes važiavome toliau, o Asami nervingai skėsčiojo rankomis, baimindamasi kokios nors apgavystės ar netikėto nuvažiavimo šalin. Laimei, jis saugiai pristatė mus į išvykimo vietą, nors Asami liko šiek tiek sutrikusi dėl šio incidento.
Oro uosto suvenyrų parduotuvėje užmatyta skulptūra
Įžengęs į kuklų oro uosto terminalą susidūriau su pakavimo dilema – mano prikimštas lagaminas viršijo griežtą oro linijų nustatytą 15 kg svorio ribą registruotam bagažui. Beviltiškai maigiau daiktus, ieškodamas vietos, kaip juos perdėlioti. Galiausiai apsivilkau kelis sunkius drabužius ir į kuprinę perkėliau užkandžių perteklių. Nors dabar ji buvo nepatogiai perkrauta, darbuotojai jos svorio netikrino.
Pats oro uostas ir skrydis buvo paprasti ir neišskirtiniai, ypatingai lyginant su šiuolaikiniais megapoliais. Mūsų senovinis propelerinis lėktuvas patikimai skriejo kaimo kraštovaizdžiu. Netrukus ratai nusileido, ir mes išlipome ant karšto asfalto, o tolumoje mirgėjo istorinis rožinis Džaipuro miestas.
Antros dienos nuotykius stebėti nuo 7:25