Kai pagalvoji, nėra kvailesnio sutvėrimo už žmogų. Tik jis vienas visoje kūrinijoje sugeba jaustis protingas. Koks protingas? Protingesnis už visus ir viską pasaulyje, protingesnis net už patį Dievą. Ir vis dėl to mąsto nesąmones, nepajėgia suvokti kas toks ir kur yra, atsiduoda aistroms, užsiima savęs ieškojimais, jogomis ir visokiais burtais, negeba išmąstyti svarbiausių atsakymų: kodėl jis iš viso čia yra ir iš kur ima gyvybę? Ko pasekoje vaikosi tų nesąmonių ir jas noriai daro. Padauginus visą tai iš nesuskaičiuojamų milijardų žmonių, gyvenančių planetoje, pasidarys ganėtinai aišku kodėl gyvename nesąmonių pasaulyje, kodėl vargstame, kenčiame, pykstamės, žudome ir vis tiek nieko gero neturime. Dorybė elgetauja, o nuodėmė žengia pasidabinusi aksomu.
Nuodėmė, pažodžiui reiškia nepataikymą. O bendrai nemokėjimą, klaidą, nemalonę, negalią gyventi. Ši būsena žmoniją lydi nuo pat pirmojo žmogaus ir lydės, turbūt, visada. Iki pasaulio pabaigos. Visgi, žmogus turi natūralų potraukį į dorumą ir gėrį, juk paklaustas, kiekvienas pasakys, kad jis geras ir doras, ir visai nesvarbu, kad apie dorumą nebus nei mokęsis, nei skaitęs, nei domėjęsis. Tuo tarpu atėjęs pas kokio nenatūralaus mokslo, tarkim, muzikos mokytoją, tikrai neaiškins, jog moka groti, jeigu nemoka. Senovės išminčiai, pranašai ir antikos laikų filosofai ne veltui laukė išminčiaus, siekė savo išmintimi ir mokslu išugdyti nors vieną tobulą žmogų, gyvenantį savo gyvenimą, gautą iš aukštybių Tėvo, nepavaldų pasauliui, neįveikiamą tuštybei. Teisingą ir neklystantį, be nuodėmės ir todėl absoliučiai laimingą, virš bet kokių žmogui suvokiamų laimės ribų.
Šiandien tikime, kad būtent toks žmogus buvo Jėzus Kristus. Bet ką su tuo darome? Su tuo elgiamės, žinoma, kvailai. Vieni kvailiai atmeta jį kaip tokį, ne tik atmeta, bet ir kovoja prieš jį. Kaip tik toks kvailys buvo Saulius, vėliau tapęs Šv. Pauliumi. Kiti kvailiai laiko pramanu ir pasakomis, palieka abejingi. Šie, ko gero, labiausiai apgailėtini iš visų. Nes šis abejingumas neleidžia tapti nei nuožmiu priešu, nei pasiekti dvasinių aukštumų, nei iš viso orientuotis gyvenime. Dar kiti kvailiai toliau dirba senovės išminčių ir filosofų darbą, dažnai tikėdami tais pačiais tobulo žmogaus idealais, bando sukurti kitą Išganytoją, patogesnį, modernesnį. Tokiu būdu visiškai ignoruodami realybę. Toks kvailys kažkada buvo Šv. Augustinas, vėliau tapęs bažnyčios mokytoju. Dar kiti paprasčiausiai bijo. Bijo įvairiausių dalykų, bijo prisiminti savo patį pirmąjį prisiminimą, kuris yra ne kas kita, kaip kritimas iš rojaus, nusileidimas į šį nuodėmės kalėjimą. Bijo nuoširdžiai pažvelgti į savo sąžinę, pamatyti savo natūrą ir atkentėti pagirias. Šie kvailiai yra lengvai manipuliuojami valdžios, ideologijų, instinktų, gandų, apkalbų, madų ir panašių dalykų. Jie pasmerkia save beprotybei, niekur neranda prasmės. Net bažnyčioje būdami tiki pačiais kvailiausiais dalykais: prietarais, burtais, regėjimais, pranašystėmis, spiritualizmais. Ir dar bala žino kuo. Blogiausia, kai bijo net krikštytis, deramai naudotis sakramentais ir gauti nors mažytę, bet teisingą dalį vieninteliame tikrai teisingame gyvenime. Dieviškame Kristaus gyvenime. Nors nedidelė, bet ši dalis nėra nereikšminga, juk geriau būti krikščioniu ir neturėti dorybių, negu būti doru, bet šio dorumo nepanaudoti tikram ir didžiausiam gėriui. Juk krikščioniams duotas pažadas nuo kryžiaus: dar šiandien su manimi būsi rojuje! Visgi, šie kvailiai ypatingi, su tam tikra malone jie gali tapti uoliausiomis, darbščiausiomis sielomis, mistikais, šventaisiais. Nes baimė irgi drąsa, tik viena akimi žvaira. Jei tik abi akys pažvelgtų į tiesą, niekas negalėtų šių sustabdyti.
Žinoma, nei krikštas, nei kiti sakramentai, nei pati bažnyčia 100proc. neapsaugo žmogaus nuo jo natūros, nuo jo klaidų. Vis tiktai įpareigodama nors bandyti mėgdžioti teisingą gyvenimą, užtikrina du labai gerus ir naudingus dalykus. Tai atleidimą ir kryptį. Tuo būdu padauginami ne tiktai kvaili dalykai, bet ir geri. Dievui gana, jei žmogus nors sąžiningai bando jį mėgdžioti. Iš to jau galima kažką gero išspausti, per tai net ir patį žmogų ištobulinti.
Po šiais bendriniais kvailumais seka smulkesni, asmeniniai kvailumai, nuo kurių nėra laisvas nė vienas po saule. Tačiau kiekvienam asmeniškai labai naudinga su jais pakovoti. Nes vieni žudo charakterį, didžiausią asmeninį turtą, kurio niekas kitas nepajėgia pavogti. Kiti, atsiduodami aistroms, aptemdo protą, pridaro nesąmonių, kurios naikina gyvenimo džiaugsmą, užtraukdamos sąžinės priekaištus, kartais net ir visam gyvenimui. Juk darant blogą dalyką dėl malonumo, malonumas greitai pranyksta, o blogis pasilieka visam laikui. Taip ir vargstant dėl gero dalyko, vargas greitai pranyksta, o gėris palieka ilgam. Dar kiti apleidžia pareigas ir artimo meilę, atšaldo santykius, kurie paskui verčia kentėti vargą ir skurdą. Pagaliau, apsileidimai ir nesaikingumai valgyje į ligas virsta, apsunkina kūno galimybes veikti gyvenime. Juk žmogui skrandis, tai tas pats, kas šaknis augalui. Tai nėra įrankis malonumui, dėl kurio žmonija apiplaukia vandenynus ir apvažiuoja kontinentus, prisistato kavinių ir prisamdo virėjų, kurie, deja, dirba ne kūnui stiprinti, bet gomuriui paglostyti.
Visokie smulkūs, kvaili, bet malonūs dalykai įsismelkia į gyvenimą tuo giliau, kuo dažniau būna kartojami. Kartojama nuodėmė virsta yda. Įsišaknijusi yda veda vaisių – nelaimę. Jeigu kartojami kolektyviai, bendru sutarimu, tai užtraukia nelaimę didesniu mastu. Dažnai žmonėms tokios kolektyvinės ydos būna patogios, leidžia supaprastinti dalykus, palengvinti arba visai atsisakyti kažko svarbaus. Tai pavagia prasmę, apiplėšia ritualus nuo šventumo. Turtingą dalyką driskiumi padaro. Būtent šitai, deja, vyksta su mūsų liturgija. Šitai, pasekoje, vyksta su mūsų moralais, o galiausiai su pačiu gyvenimu. Kuris tampa vienodas, paprastas, nykus, varganas. Dar gerai, jei nors išlieka teisingas. Nes žodis, tiesa ir dorybė yra paskutinis vargšo apsirengimas.
Ir vis dėlto, jeigu bendrąja prasme gyvenimas eina teisinga vaga, tai tuomet visi šie netobulumai nedrumsčia sielos ramybės. Visi jie galiausiai praeina. Su mokslu, su kantrybe, su atgaila, su viltimi, su atlyginimu ir atpirkimu. Galiausiai, su mirtimi. Bet žymiai geriau, jei nuodėmė numarinama klausykloje anksčiau, nei ten spėja užsukti žmogus. Tik taip iš tiesų ir esmingai pajuntamas Dievo buvimas ir prapuola kvailystės.