Livigno slidinėjimo kurortas

Nauji metai – nauja žiema. O jeigu jau prasidėjo žiema, tai laikas į kalnus! Šiais metais buvo pasirinktas Italijos Livigno slidinėjimo kurortas. Atstumas iki jo labai panašus kaip ir iki prieš du metus lankyto Ski Alberg slidinėjimo kurorto, tik šį kartą buvo nuspręsta visą kelionės atstumą įveikti per vieną kartą. Esu girdėjęs, kad kiti iš Lietuvos taip važiuoja, bet pačiam iki šiol neteko. Bus įdomu, pagalvojau. Nors ilga pernai metų kelionė autobusu didelio džiaugsmo nekėlė. Gerai, kad mašinoje turėjome 4 vairuotojus, bet 1800 kilometrų atstumas vis tiek yra nemažas iššūkis. Kurį sėkmingai įveikėme per maždaug 24 valandas. Čia su nedideliais sustojimais ir pertraukomis, tokiais kaip maisto užsipirkimas Lenkijoje, kuro papildymas ir laukimas, kol galėsime pasiekti miestą pravažiuodami Munt La Shera tuneliu. Nes tuneliu Livigno galima pasiekti tik nuo 11 valandos ryto, o mes ten atvykome visa valanda anksčiau. Bet buvo smagu pagaliau išlipti iš mašinos ir šiek tiek ilgiau pramankštinti sustingusius raumenis besigrožint gražiu kalnų peizažu. O kol sulaukėme tunelio atidarymo, stovėjimo aikštelė prisipildė beveik pilnai. Visgi, susimokėti ekologijos mokestį reikėjo jau pravažiavus senoviniu siauru tuneliu. Pirmyn ir atgal iš mūsų paprašė 45 eurų, nors kai pagalvoji, važiuodamas tuneliu kaip tik labiau saugai gamtą nei kažkur aplinkui, nes CO2 išmetama mažiau.

Pats miestelis įsikūręs slėnyje tarp dviejų kalnų ruožų, ant kurių ir yra išraižytos slidinėjimo trasos. Kelios pagrindinės gatvės, viskas vienoje vietoje. Atitinkamai ir kambario kaina gavosi didesnė, keturių vietų kambarys atsiėjo 800 eurų. Nors būtume įtalpinę ir dar vieną žmogų ant sofos – lovos.  Na bet matyti kalnus ir slidinėjimo kurortą pro langą pasitaiko ne visada. Arba išeiti pro duris tiesiai į miestelio centrą. O Casa Longa šeimininkė buvo gera ir įleido mus anksčiau, dėl ko galėjome iškarto atsipalaiduoti ir pailsėti po sunkios ir varginančios kelionės. Nors diena ir buvo saulėta, bet slidinėti nė vienas net neplanavome. Tik į miestą pasivaikščioti išėjome – norėjosi apsižiūrėti kas ir kaip atrodo. Na ir dar Itališko maisto paskanauti. O jei tiksliau – picos. Kuri buvo išties skani. Ir už visai neblogą kainą – 7 eurus.

Na o sekančią dieną nuo pat ryto traukėme į kalnus. Smagu, kad SkyPass iš vakaro parūpino šeimininkė, ir dar su nuolaida. Tereikėjo šalia namo esančioje stotelėje keletą minučių palaukti vietinio autobuso, truputėlį sumaišyti maršrutą, pailginti kelionę apvažiuojant visą miestelį ir pasikėlus keltuku pradėti mėgautis čiuožimu žemyn. Nors vaizdas nuo viršaus tikrai gražus, bet trasų yra tik apie 115 kilometrų. Ir dar skirtingose slėnio pusėse, kurios nėra sujungtos jokiu bendru keltu. Taigi, norint optimaliai išnaudoti laiką visai neapsimoka pradėjus viename kalnyne vėliau laukti SkyBus ir keliauti į kitą. Pačios trąsos, kaip ir buvo galima tikėtis, paruoštos gerai, yra daug raudonų, kas pradedantiesiems gali kelti siaubą ir nemažai juodų. Bet dalis juodų pasirodė tik kaip rimtesnės raudonos. Taip per daug neskubėdami per dieną ištyrinėjome visą vieną pusę. Sekančią dieną taip pat sėkmingai ir kitą kalnyną. Kas reiškė, kad visas trasas apvažiavome per dvi dienas ir mūsų tyrinėjimai baigti. Net iš trąsų spėjome išvažiuoti ir pasimėgauti laukais laukeliais ir slydimu per purų sniegą. Bet čia gamta motulė mūsų pasigailėjo ir trečią dieną pasitiko su gausiu sniegu. Visos trasos pasidarė kaip naujos – važiuoji ir nieko nematai. Kartais net žymeklių trasos šonuose. Apie kupstus net nekalbu. O kad nepasirodytų maža, ketvirtą dieną pūga įsismarkavo taip, kad buvo uždaryti beveik visi keltukai. Na, ryte dar spėjau pasikelti iki aukščiausio taško, iki kurio kėlė,  bet pustė taip stipriai, kad kai kada net buvo sunku suprasti, kur esi ir kur leidiesi. Bet leistis raudona trasa per puraus sniego sluoksnį buvo kažkas naujo. Ypač kai niekas kitas ja dar nesileido. Bet antrą kartą iki to taško nebekilau, nes jau pirmą kartą atrodė, kad nušalsiu veidą kol keltukas sulėtintu tempu kėlė iki viršaus. Nors ir nebūčiau galėjęs, kai pasiekiau kalno apačią, sužinojau kad didysis keltuvas stabdomas iki tol, kol aprims vėjas. Kuris, kaip vėliau paaiškėjo aprimo tik kitą dieną.

Su sąlyga, kad beveik visi keltukai neveikia, ir kad po trijų dienų slidinėjimo raumenys jau šiek tiek pavargo – aplankėme vietinį vandens atrakcionų parką. Turint šešių dienų sky-pass‘ą jie dovanoja vieną valandą nemokamai pirmoje zonoje (nusileidimo kalniukai, vaikų zona, baseinas, pirtys, burbulinė vonia). Visgi, mes nusprendėme imti bilietą už 25 eurus į antrą – relax zoną. Į kurią neįleidžiami vaikai ir yra kur kas ramiau. Na ir šiek tiek daugiau pirčių (3, jei tiksliau), geresnė burbulinė – masažinė vonia, visiškai tyli atsipalaidavimo zona, kur galima tiesiog prigulti ant gulto ir mėgautis muzika. Ir tai daryti visai nesijaudinant dėl laiko, nes jo limito šiame parke tiesiog nėra. Ir labai džiaugėmės, kad ten nuvykome po pietų, nes vakarop net eilės pradėjo darytis prie burbulinių vonių.

Likusios dvi dienos mūsų vėl nedžiugino – snigo beveik visada. Tik paskutinės dienos antroje pusėje šiek tiek aprimo ir vėl galėjome pasimėgauti čiuožimu per purų sniega. Ir dar tarp medžių. Buvo nuostabu, tai vainikavo visą mūsų kelionę. Nors gero oro norėjosi šiek tiek daugiau.

Jei kristi, tai tik įspūdingai. O buvo taip. Lekiu nuo kalno, prasidėjo susiaurėjimas. Toks maždaug 2-jų metrų pločio. Vienoje pusėje kalnas, o kitoje gana status šlaitas su medžiais. Ir staiga matau priekyje ne itin patyrusį slidinėtoją, kuris skersas per visą tą susiaurėjimą leidžiasi žemyn. Tik kartais, tai vienoje, tai kitoje pusėje atsiranda plyšelis. Mano greitis nemažas, matau, kad nebespėsiu sustabdyti. Bet kam stabdyti, tiesiog pagaunu momentą, kai atsiranda plyšelis ir pralėkiu pro tą žmogelį. Ir tada skrendu. Tiesiogine to žodžio prasme. Nes iškarto buvo 90 laipsnių kampas į dešinę pusę, o aš lėkdamas kaire puse jo net nepastebėjau. Gerai, kad už to kampo buvo ne šlaitas, bet toks ne itin didelis griovys. Sekantis dalykas, kurį atsimenu, tai, kad esu visas sniege. Susmigau taip, kad jeigu kas nors būtų leidęsi tuo šlaitu iš kitos pusės, tai būtų galėjęs virš manęs pervažiuoti. Išlendu iš sniego, žiūriu, slidės tvarkingai likę šiek tiek už manęs, lazdos vis dar rankose. Labai juokinga, kai prisimenu, bet jei ten būtų buvęs ne purus sniegas, viskas galėjo baigtis kitaip.

Žvelgiant bendrai į kurortą, tai sakyčiau kad jis yra tikrai vertas dėmesio. Ypač, jei užtaikysite, kai jie duoda skypass nemokamai (Gruodžio pradžioje iki kalėdų ir pavasario pradžioje). Su SkyPass‘u gaunate galimybę naudotis autobusais (kaip ir visur tikriausiai), o kadangi miestelis pakankamai kompaktiškas, tai jais galėsite pasinaudoti net jei išsinuomosite kambarį kur nors miestelio šone. Miestelis taip pat buvo gražiai papuoštas ir dvelkė Itališka dvasia, vienas malonumas išeiti pasivaikščioti. Arba nueiti kur nors pavakarieniauti, nes kainos tikrai nesikandžioja (apie 10 eurų vienam žmogui už vakarienę). Ir netgi apsipirkti, nes jis turi specialią ‘duty free‘ arba kitaip zoną be mokesčių. Dėl ko kuras, alkoholis, kvepalai, elektronikos prekės ir dar šis bei tas yra kur kas mažesne kaina nei visur kitur. Tik yra limitai, kiek galima išsivežti. Nors mūsų grįžtant atgal netikrino, bet yra tekę girdėti visokių istorijų. Trasos buvo paruoštos gerai, bet žinoma, kai yra daug slidinėjančių, tai vakare jau būna šiek tiek išsimalę. Daug raudonų trasų, kas patiks geriau mokantiems slidinėtojams. Šiek tiek mažiau mėlynų, bet rasti kur mokintis tikrai yra.Nors jeigu žmogus yra tik pradedantis, tai gal geriau paieškoti kito kurorto.  Na ir keletas vietų, kur galima išvažiuoti iš trasos, nes kalnų viršūnės yra be medžių, o kai prasideda medžiai, tai ne visur būna labai tankiai suaugę. Pro juos labai smagu čiuožti po neseno sniego. Keltukai taip pat geri, daugelis su gaubtais (kuo labai džiaugėmės per pūgas), tik vienas kitas atviras. Eilių beveik niekada nebūdavo, bet gal dėl to, kad tai ne sezono pikas. Į pėsčiųjų žygį taip pat nepatekome, visose trasose yra nuolydžiai. 

Taigi, kurortą vertinu gerai, vien dėl off-road patirties, kuri buvo išties smagi. Norėtųsi šiek tiek daugiau trasų, nes viską apvažiavus per 2 dienas dingsta tyrinėjimų džiaugsmas likusioms dienoms.

 

Na o pabaigai – paskaičiuokime. Kiek gi kainavo visa ši kelionė. Brangiausiai šiais metais atsiėjo kambario nuoma, net 207 €. Būtų buvę 7 eurais mažiau, bet kaip kokios kiaulės palikome kalną nešvarių indų, dėl ko teko papildomai sumokėti 30€ už tvarkymą. SkyPass kaina buvo taip pat mažesnė, nei anksčiau aplankytuose Austrijos kurortuose, dėl ko mes tikrai neliūdėjome. Į Italiją važiavome savu transportu, tai teko sumokėti tik už kurą, kelių mokesčius bei pravažiavimą tuneliu. Na dar kelios baudos gali vėliau atkeliauti. Visa kelionė kainavo 455 €, bet kai padaliname iš 4 žmonių, gaunasi ne tokia ir didelė suma. Penkiese būtų buvę dar pigiau, bet būtų reikėję ieškoti kitos mašinos, arba bagažinės ant stogo, nes dabar gana talpioje Fiat Multipla buvo išimta viena galinė sėdynė, dėl ko be didesnių problemų susidėjome slides ir snieglentes. Maistas, vienas iš svarbiausių dalykų, bet atsiėjo beveik mažiausiai. Tam įtakos turi ir tai, kad visai neblogai užsipirkome Lenkijoje, dėl to kas antrą dieną gamindavome namuose. Taip pat į kalnus kelis kartus pasiėmiau kuprinę su maistu, kas leido šiek tiek sutaupyti (taip taip, atostogos, taupyti nereikia, ir visa kita ten, bet kai už nedidelį pigios arbatos puodelį sumoki 2,5 €, tai įsimesti termosą skanios arbatos neatrodo kaip bloga idėja). 

Kam? Suma
Kambario nuoma 207
SkyPass 189
Kelionė 114
Maistas 77
GoPro nuoma 50
SPA 25

Na o gale rikiuojasi ne patys svarbiausi dalykai, kurių labai norint galima ir atsisakyti – GoPro nuoma ir SPA. Kodėl nenusiperku savo, bet kiekvienais metais nuomojuosi? Ogi todėl, kad kiekvienais metais yra išleidžiamas naujas kamerytės modelis, kuris būna geresnis už ankstesnį. O ir kitur, metų eigoje, neaišku, ar labai panaudočiau, nes jokiais ekstremaliais sportais neužsiimu. Sakysit, o kam iš viso vežtis tą kamerą ir ten kažką filmuoti? Na, man patinka dirbti su video, ir kiekvienais metais padarau kokį klipuką. Pernai metų galite pamatyti čia, o šių metų žemiau: 

Taigi, visa kelionė atsiėjo 662 € Labai panašiai, kaip ir ankstesniais metais, kas yra visai neblogai. Žinoma, čia nėra įskaičiuotas inventorius, kurį turiu nusipirkęs anksčiau. Ir dar kokius metus ar 2 tikrai naudosiu. 

 

Komentarai apie “Livigno slidinėjimo kurortas

  1. Atgalinis pranešimas: Gudauri: potencialo turintis kurortas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.