Bačkininkėlių piliakalnis

Šiemet man, kaip dviratininkui, pavasaris itin vėlyvas. Štai Gegužės mėnuo, o rimtesnės dviratės kelionės neturėjęs. Kiti kolegos spėję priminti po keletą šimtų, kas net po keletą tūkstančių kilometrų! Kadangi žiemą leidau nelyginant meškinas, tai ir kojos nuo pedalų spėjo atprasti. Nepaisant to, jog praeitą vasarą keli šimtai km per dieną atrodė niekis, dabar ir kelios dešimtys baugina. Ne veltui sezono pradžioje daugelis dviratininkų savo keliones pradeda nuo trumpų atstumų, su kiekviena kelione vis toliau ir toliau išsiruošdami. Taip kojos ir kūnas vėl įgauna jėgų, prisitaiko prie dviračio. Tuomet ilgi nuotoliai vėlei tampa įveikiami, bent jau iki žiemos.

Praeitą vasarą važinėdamas po Prienų rajoną atsitiktinai užtikau nuostabaus grožio vietelę. Pamenu, myniau vidury laukų, aplink visiškai nieko gero nebuvo galima tikėtis. Atrodė laukai, laukai ir dar daugiau laukų. Tačiau žiūriu – rudas lankytinos vietovės ženklas. „Bačkininkėlių piliakalnis“. Nukreiptas į siaurą žvyro keliuką, tarsi pranašavo nedidelę nuotykių oazę šitoj laukų dykynėj. Ta kryptimi ir pasukau. Myniau žvyruotu, smėlėtu keliuku, už kurį plentinis dviratis nebuvo dėkingas. Po kiek laiko plonytės padangos tiesiog susmigo į smėlį ir ne man teko važiuoti ant dviračio, bet dviračiui ant manęs 🙂 Tačiau piliakalnio dar nematyt, nors kuris laikas traukiu šiuo keliuku. Pamaniau, pasitikslinsiu užkalbindamas vietinį gyventoją, gal tasai tiksliau pasakys. Tačiau šis patraukė pečiais – nežinau… Ir nusvirduliavo tolyn. Teko savarankiškai surasti piliakalnį. Užtat šį kartą gerai žinau kur jis yra. Tiesą sakant, jau kuris laikas, kai aplanko kokie nors prisiminimai ar sapnai apie šį nuostabų piliakalnį. Todėl išaušus šiltesniam, bei laisvesniam šeštadieniui, galėjau nedvejodamas pasirinkti išvykos kryptį. Kaip mat susiruošiau dviratį ir patraukiau į kelią.

Buvo graži, tačiau vėjuota diena. Pradžioj nepasirodė šalta, bet išvažiavus iš miesto šiaurys ėmėsi rodyti savo jėgą. Pūtė taip stipriai, jog privalėjau nuokalnėse minti. Kitu atveju dviratis tiesiog stojo. Ką gi, gyvenime taipogi ne visuomet vėjas palankus. Tokiais atvejais geriausia judėti mažais žingsneliais į priekį, nešvaistant jėgų. Kas žino, gal būt posūkis nukreips pavėjui, o gal rasis miškas, kuris vėją užstos. Tuomet laukia nuostabūs dalykai!

P1010497

Atvykęs radau savo draugą piliakalnį pamiškės paūksmėje, besigrožintį kerinčiu vaizdu į Nemuną, vietinių gyventojų sodybas ir kitame krante ryliuojančius miškelius. Iš paliktų pėdsakų supratau, jog ši vieta ne man vienam jauki. Nuotaika ėmė bjurti, mat vis labiau kilo pyktis dėl tokių neatsakingų lankytojų, kurie naudodamiesi tokių vietų grožiu, ne tik neprisideda, bet dar ir apdergia jas savo alaus skardinėmis, nuorūkomis, traškučių pakeliais. Negi paskiau malonu grįžti į tokį šiukšlyną?  Apie žalą vietiniams sutvėrimams nesiimsiu kalbėti… Bet nėra to blogo. Tarp šiukšlių radau didelį bulviamaišį su užrašu „Cukrus“. Tai bent sėkmė! Dabar galiu viską surinkti, sutvarkyti ir šią vietelę po savęs palikti tvarkingesnę negu radau. Ir maišas ėmė pilnėti, pripildžiau beveik visą. Tuomet nutariau į šią akciją įtraukti ir kokį nors vietinį gyventoją. Grįždamas užsukau į vieną iš sodybų ir paprašiau, jog padėtų išmesti mano surinktas šiukšles, nes dviračiu tokį maišą vežtis nebuvo šansų. Pagyvenusi moteriškė prisiminė, kaip jaunas dienas leisdavo ant šio piliakalnio ir draugiškai sutiko prisidėti. Šiaip tokius gerus darbus kur kas naudingiau pasilikti savo mažoj paslapty, tačiau dabar darau išimtį, su viltimi, jog ši žinutė kiek nors prisidės prie visuotinio sąmonėjimo ir kito apsilankymo metu savo draugą išvysiu kur kas švaresnį.

P1010494

P1010506

P1010498

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.