Ką religija, dviračiai ir rašomosios mašinėlės turi bendro? O gi du ratus ir žmogų viduryje. Du ratai sukasi, o žmogus tarp jų užstrigęs kuria gyvenimą, nuotykius, istorijas. Tiek religija, tiek dviratis, tiek ir mašinėlė be žmogaus gali egzistuoti, bet tai būtų kažkur sau esantys dalykai. Nebūtų kam jų atrasti, pažinti, naudoti ir patirti. Nebūtų šaunių nuotykių, istorijų ir santykių. Gal kaip tik todėl patys geriausi ir įdomiausi hobiai, užsiėmimai ir daiktai būna tie, kurie varomi žmogaus jėga, kurių limitai atveria žmogui neribotas galimybes. Deja šiandien viskas kreipiama į dalykų energizavimą, automatizavimą ir net savimonę. Tuo būdu siekiant išlaisvinti žmogų iš to ratų sukimo teikiančio prasmę ir saviraišką, o per tai – orumą. Visgi toks atlaisvintas žmogus bus pasmerktas likti nuošalėje, lygiai taip pat, kaip nenaudojama rašymo mašinėlė, kaip neminamas dviratis, kaip neišgyvenamas Dievas. Tai, atrodo, galėtų būti giluminė priežastis, kodėl vieniems besižavint naujovėmis ir besimėgaujant ištižusia egzistencija, kiti pasiieško tų senų, paprastų dalykų su dviem ratais ir sąsaja žmogui, o tuomet leidžiasi į nuotykį.
Vienas iš tokių nuotykių prasidėjo, kuomet sausio mėnesį atsirado pasiūla: 1938m. rašomoji mašina „Taylorix“ (tai tik prekinis ženklas, iš tiesų modelis Torpedo 6). Nebrangiai, bet šiaip sau stovio. Sudomino daugiausia tuo, kad tai tikra darbo stoties mašina ir dar gi su pilna klaviatūra, kurioje telpa visos lotyniškos ir visos lietuviškos raidelės, dargi kirčio ženklas priedo! Be kita ko, prieškarinė mašina lietuvišku raidynu beveik garantuotai neša kokią nors istoriją ir būna kultūriškai įdomi. Patiko ir tai, kad dizainas atviras, visi pagrindiniai mechanizmai ranka pasiekiami ir matomi, o taip pat savo išvaizda šiek tiek primena nešiojamus kompiuterius „ThinkPad“. Torpedo 6 modelis taip pat pasižymi ir reikšmingomis techninėmis ypatybėmis ir inovacijomis. Pvz.: norint parašyti didžiąsias raides jau kilnojamas krepšelis, o ne vežimėlis. Taip pat vežimėlis gali būti lengvai pakeistas viso labo atsegus du kabliukus (būdavo galima nuimti A4 formato vežimėlį ir uždėti A3). Taip pat yra galimybė lengvai išimti būgną. Negana to, įdiegtas ir „išmanus“ tabuliatorius.
Nepaisant šių gerų dalykų, nupirkti nesiskubinau. Maniau, kam man dar vienas griozdas, ir taip vietos mažai namuose… Visgi, pamąstęs ir reikalą aptaręs su draugu, buvau įtikintas, kad reikia imti! Pagaliau nemažai spausdinu, tai sunkia, pilno dydžio ir stabilia mašina galėsiu spausdinti solidžiai ir stilingai. Negana to, būsiu „įstojęs“ į prieškarinių mašinėlių klubą, vaizdžiai šnekant. Daugiau nelaukęs pasiskambinau, o toliau viskas taip sklandžiai praėjo, kad rodos lemta buvo, kad ši „mašinėlė“ pas mane atsidurtų…
Taip sutapo, kad savininkė-pardavėja gyvena visai prie pat draugo namų (nesinorėjo tokio daikto siųstis iš Vilniaus), tai anas tą patį vakarą sulakstė nupirkti, parsinešė ir apžiūrėjo. Pirmas įspūdis atrodė neblogas, nors ir pasimatė daugiau visokių problemėlių į kurias dėmesio nebuvau atkreipęs. Dauguma natūralios pagal amžių: kietas būgnas, dezintegravęsi popieriaus paėmimo velenėliai, suskilusios ir sulūžusios plastikinės detalės (taip, 1938m. jau naudojo šitą netikusį dalyką). Kitos labiau buitinės: dėžės/gaubto nebūvimas, dėka to susikaupęs purvas ir įvairios (daugiausia tabako) nuosėdos. Dar gi kelios mechaninės smulkmenos, kurios vėliau buvo lengvai išspręstos izopropilio spirito pagalba. Ši mašinėlė priklausė RTK (Radijo ir Televizijos Komiteto) narei (yra dedikaciją patvirtinantis ženkliukas), kuri naudojosi visą gyvenimą, o vėliau nugulė pas šeimos narius, iš kurių ir nupirkau. Gan simboliška, kad daiktas grįš į Kauną. Kaip ir neblogai, kelias savaites džiaugiausi, kol nuvažiavau parsivežti.
Kai atvažiavau, draugas jau buvo neblogai ištyrinėjęs ir pravalęs aparatą. Taigi, galėjau sėsti ir kažką parašyti. Mašina atrodė vangi, reikalavo švelnaus elgesio, tarytum budinant iš miego. Tačiau rašymui yra potencialo, mašina labai stabili (visgi geri 17kg), tai rašant nešokinėja ir nevažinėja (tačiau visas stalas vaikšto, jeigu nepakankamai stabilus). Solidus daiktas, tikrai įspūdingas. Tačiau rašyti nebuvo taip patogu ir smagu, kaip tikėjausi. Prastokai veikė mechanizmai, pats buvau nepratęs prie prieškarinės technikos ypatumų ir stiklinės klaviatūros. Dargi raštas – klaikus! Kažkas čia labai stipriai sugedę arba sudilę, arba viena ir kita. Nuojauta kužda, jog reikės lituoti raidžių plaktukus, o nuo šios minties jau suka pilvą…
Ėmiausi valymo darbų
Pirmoji misija buvo tabako sluoksnio pašalinimas nuo chromuotų ir metalinių detalių. Sėdėjau ir šveičiau dvi darbo dienas! Laimei metalinė puodų šveitimo kempinė tam pasitarnavo kone stebuklingai. Tačiau norint pasiekti ir gerai išvalyti aprūkusias detales, teko nemažai apardyti visko. Tačiau rezultatas džiugina. Pasirodo tokių blizgančių dalių čia yra gerokai daugiau, negu iš pradžių atrodė.
Antroji misija buvo paties korpuso išvalymas ir poliravimas. Antrosios dienos vakare, parsinešęs aparatą namo, ėmiausi plauti ir šveisti mašinėlės korpusą. Du dalykai labiausiai pagelbėjo, tai sodos su actu košė ir 3000 rūpumo automobilių poliravimo pasta. Ir daug trynimo. Labai daug trynimo. Kokią pirmą nakties baigiau, bet sunku buvo iš karto nueiti miegoti, nes daiktas atrodė pritrenkiančiai gerai. Dar kokią valandą grožėjausi, kol pagaliau nulūžau.
Trečioji misija labiausiai nelaukta iš visų. Bet ir labiausiai reikalinga, jeigu noriu šia „mašinėle“ iš tikro rašyti, o ne tiktai pasidėti į lentyną „dėl autentikos“. Mat kiek pati mašina atrodo gerai, tiek josios surinktas tekstas atrodo blogai. Raidės skraido ir plaukioja be jokios tvarkos. Kadangi man nelabai patinka comic-sans, tai skaitydamas šitą betvarkę nepajaučiau jokio malonumo. Taigi, giliai įkvėpiau, pasistačiau šalia mašinėlės lituoklį ir ėmiausi taisyti tas paklydusias raideles. Net neatsikvėpdamas visą dieną prakiurksojau. Net barzda lituoklio dūmų prisigėrė! Reikalas tas, kad užkaitinus galvutę reikia labai labai švelniai pastumti, pareguliuoti ir atsargiai leisti atvėsti. Tuomet išmėginti, pamatyti, kad nieko nesigavo. Viską kartoti iš naujo. Vėl ir vėl. Kol gausis. Idealiai neišėjo, tačiau pavyko suvesti tekstą į rikiuotę tiek, kad būčiau patenkintas ir galėčiau tekstą skaityti be erzelio. Taip pat teko šiek tiek pavargti suvedinėjant didžiųjų ir mažųjų raidžių rašymo linijas (lygius). Procedūra nesunki, bet reikalaujanti laiko, kruopštumo ir atidumo. Gal būt kada nors vėl prisėsiu dar padailinti, bet kol kas jau nebeturiu ūpo. Be to, palyginus su pirmaisiais tekstais, tai skirtumas labai didelis ir teigiamas. Tiesa, dar pasitaiko nedidelių netolygumų atsirandančių dėl neatidirbtos mano paties rašymo technikos ir ritmo derančio su šia mašina, o gal ir dėl padilusių vežimėlio guolių.
Betaisydamas raidžių plaktukus pasinaudojau proga perdaryti klaviatūrą iš „qwertz“ į „qwerty“. Pervyniojau naują juostą ant originalių metalinių ritinių. Smulkmena, bet atrodo geriau ir veikia sklandžiau.
Tarp šių pagrindinių darbų įsipynė keletas smulkesnių. Neblogas atradimas buvo, kad galima restauruoti popieriaus paėmimo velenus panaudojant automobilių kuro žarneles, o sukietėjusį ir susitraukusį būgną aptraukti termo-izoliacija, liaudiškai „kembriku“.
Rezultatas
Ir štai po visų šitų darbų galima vėl bandyti rašyti. Dabar patirtis gerokai turtingesnė entuziazmu. Raštas žymiai gražesnis ir išvalyta mechanika sklandesnė, mašinėlė dirba kur kas tyliau. Į pačią „mašinėlę“ malonu pažiūrėti, gera prisiliesti. Ir nors ji dar tebėra tarsi koks nikotino akumuliatorius, tebesvaiginantis iš savo tabako atsargų, bet jau matau, kaip šaunų įrankį kasdienio rašymo darbui atlikti. O rašyti yra ką: laiškus, sveikinimus, dedikacijas, skelbimus, dienoraščius, pamąstymus, grasinimus ir visokio plauko juodraščius. Kad ir štai šis pasakojimas buvo atspausdintas šia mašinėle ir dedikuotas buvusiai šeimininkei. Pamaniau, būtų gražu nuotraukų nusiųsti, parodyti, kad rašomoji mašinėlė nenusėdo kažkur sandėlyje ar hipsterio lentynoje, bet yra vertinama ir su dėkingumu naudojama. Kas žino, gar ir dar 85 metus tarnaus? Mane gal pragyvens?
