Angelo laiškas apie gyvenimą

Atrodo, kad saulė yra išlieta, ir iš tiesų ji sklinda visomis kryptimis, tačiau nėra išlieta. Juk ši sklaida – tai plėtimasis: Todėl jos spinduliai vadinami pratęsimais, nes jie yra pratęsti. Tačiau kas yra spindulys, galima spręsti iš to, koks daiktas yra spindulys, pažvelgus į saulės šviesą, einančią pro siaurą angą į tamsią patalpą, nes ji yra ištęsta tiesia linija ir tarsi suskyla, kai susiduria su kokiu nors kietu kūnu, kuris stovi kelyje ir užstoja orą anapus; tačiau ten šviesa išlieka pastovi, nesklinda ir nenukrinta. Toks turėtų būti supratimo išliejimas ir skleidimas, ir jis jokiu būdu neturėtų būti išliejamas, bet pratęsiamas, ir jis neturėtų smarkiai ar veržliai susidurti su kliūtimis, esančiomis jo kelyje; ir dar neturėtų kristi žemyn, bet būti fiksuotas ir apšviesti tą, kas jį priima. Juk kūnas pats iš savęs atims apšvietimą, jei jo neįsileis.
Markas Aurelijus, Meditacijos VIII.

Kiekvienas iš mūsų turime savo angelus, o kurie turi vaikų, turėtų pirmieji šitai suprasti. Mat, būdamas tėtis, periodiškai suprantu, kad štai šis angelėlis sugeba galingai apsaugoti mano sielą, tuo dangišku, proporcingai išvirkščiu būdu manajam, žemiškam, rūpesčiui. Gyvenime veikia legionas aplinkybių, tarnaujančių vienam imperatoriui. Užtenka vienos iš šių aplinkybių žmogaus valiai pavergti. O štai, šis mažas angelėlis ateina ir įgalina daugybę jų nustumti į šalį, negi liksi pavergtas savo susirūpinimo, kai jis ateina ir priverčia būti naudingu, paskaityti, padaryti valgyti, pažaisti, perrengti.

Kartais, ne tik maži vaikai, bet ir draugai ateina angeliškoje dvasioje. O Kartais angelu pabūna ir paslaptingasis nepažįstamasis. Juk kas gera, visada ir naudinga. Juk mes visi esame pavergti prieš savo valią, todėl bet kas, prisidedantis prie išlaisvinimo tampa geras ir naudingas.

Bet mes įsivaizduojame sparnuotus angelus lakstančius savo danguje, o žemėje rūpinamės savo reikalais. Tačiau tikras angelas, kaip ir pats Dievas, yra dvasia, reiškia, kad ir kur būtumėm, kad ir ką bedarytumėm, visada esame vienodu atstumu nuo jų dviejų. Bet gi, kodėl rašau apie angelus? Dėl to, kad šiais laikais madinga gyventi lengva širdimi, kas trukdo pajausti sielos skausmą. O tai nemažas dalykas, paremiantis tikėjimą, nes jeigu galiu gerbti savo sielą, jos nematydamas, tai galiu ir puoselėti tikėjimą Dievu, kurio lygiai taip pat nematau. Sielos negerbimas įgalina priimti netikusius sprendimus, dar labiau apraizgančius į nuodėmės bendrystę. Ir žmogiškiems, naudingiems patarimams apkurtina ausis. Todėl, jeigu rašyčiau šį laišką pats nuo savęs, įklimpęs toje pačioje bendrystėje, negalėčiau nieko gero patarti.

Tebūna tai nuo angelo, prieinamo vienodu atstumu visiems. Šis kuklus laiškas apie gyvenimą, moralę ir gerą valią, turėtų būti aktualus įvairiuose apsisprendimuose. Bet šiandien skiriamas pirmiausia tiems, kurie dar svarsto skiepytis ar laikytis nuošalyje.

Pasaulis

Neieškokite taip uoliai mirties savo gyvenimo paklydimu ir nesipelnykite sau žuvimo savo rankų darbais;
nes Dievas nepadarė mirties ir nesilinksmina gyvūjų žuvimu.
Nes jis sutvėrė visa, kad būtų, ir žemės skritulio veisles, jis padarė sveikas;
nėra jose naikinančių nuodų, nei mirusiųjų buveinės karalystės ant žemės.
Nes teisybė visuomet pasilieka ir ji yra nemari.
Išminties knyga, 1, 12-15

Viskas gamtoje nuolat kinta, gimsta ir miršta. Iš vieno elemento į kitą. Iš dulkės į dulkę. Pažiūrėjus, koks skirtumas ko pateks ar nepateks į kūną, jeigu vis vien mirs, irs, pus ir išsisklaidys į dulkes.

Štai sėklos grūdas, kiek elementų jame telpa? Kiek ir kokių elementų augdamas sunaudoja? Iš tam tikros sėklos tam tikras išauga medis. Iš tam tikro medžio, tam tikra sėkla. Geras medis duoda gerus vaisius, o blogas – blogus.

Tai yra du principai, kaip du šeimininkai, nuolat veikiantys gamtoje, bet lygiai taip pat užvaldantys ir žmonių sielas. Pirmajam principui veikiant, žmogui svarbu tiktai viena, kuo daugiau visko aprėpti, kuo daugiau malonumo išgauti, kuo daugiau pasimėgauti. Vieniems rūpi kuo ilgau pratęsti tokį gyvenimą, kitiems nerūpi visai, koks skirtumas, ar trumpiau, ar ilgiau regėsime tą patį spektaklį. Nereikia angelo žvilgsnio, kad pamatytumėm, kiek ilgai išlieka tokių žmonių sielos. Jos neišlieka visai, vos tiktai toks žmogus mirė ir nugrimzdo užmarštin, niekas juo neseks, niekam nebebus įdomus. Jis atsiėmė savo atlygį. Gerai nors tiek, jeigu išėjo taikoje, bet deja, kur kas dažniau tokie gyvena it žvėrys, nesvarbu ką surytų ir kaip, svarbu, kad sotūs.

Antruoju principu gyvenantys yra išrankūs. Atsargiai ima elementus iš gyvenimo, tirdami ir teisdami formuoja savo sėklą. Jie nuolat yra ant ašmenų, vienoje pusėje skaudus nusivylimas, tarsi garuojantis pragaras, antroje pusėje pats žmoniškumas, kvepiantis saldžiau už medų. Vienoje pusėje apmaudas, kitoje amžinas dėkingumas ir pasigėrėjimas. Tai yra sodininko dvasia, tai yra Kristaus dvasia. Iš kūno į sėklą (Eucharistiją), iš Eucharistijos į kūną. Iš to mes džiaugiamės ne tik konkrečiais augalais, ne tik konkrečiais gyvūnais, bet ir konkrečiais žmonėmis, kurie iš tiesų gyvena per amžius.

Ir visgi, nėra tai lygiavertė pasirinkimo laisvė, kuriam šeimininkui tarnauti. Žmogus buvo sukurtas antrajam principui, giliai širdyje, jis turi norą gyventi dėl vertybės, nors kažką gero po savęs palikti, būtų tai idėjos, darbai ar kokie kiti dalykai. Tad kur čia yra vertybė?

Ar mylėti pasaulį ir pražūti jo veikime? Ar su dėkingumu naudotis juo ir kažką išliekančio sukurti? Ar žūt būt ilgiau išlaikyti užpakalį sveiką? Ar priimti ir mylėti gyvenimo laikinumą?

Siela

Nes negerai sau vieni protaudami jie tarė: Trumpas ir nuobodus mūsų gyvenimo laikas;
nėra žmogaus gale išsigelbėjimo, ir nežinoma neivieno, kurs būtų sugrįžęs iš mirusiųjų karalystės;
nes mes esame gimę iš nieko ir po to būsime lyg-kad nebūtumėm buvę;
kvapas juk mūsų nosyse yra garas, ir šneka žiežirba mūsų širdies pasijudinime;
jai užgesus, musų kūnas bus pelenai, ir dvasia išsiskirstys kaip lengvas oras;
mūsų gyvybė išnyks kaip debesies pėdsaka ir pasileis kaip rūkas,
kurs išvaikomas saulės spindulių ir jos karščio nuspaudžiamas žemyn;
taip pat mūsų vardas bus su laiku užmirštas, ir niekas neatsimins mūsų darbų.
Išminties knyga, 2, 1-4

Tai yra bene patys gražiausi, man žinomi, žodžiai užrašyti apie sielą. Mat siela yra tai, kas išlieka po mirties. Ji yra tarsi oras, kurį, likę gyvenime, gali įkvėpti. Jeigu siela gera, ji pakels kitus ir suteiks tam tikro lengvumo jų gyvenimui, jeigu bloga, apsunkins sąžines ir šviesioje vertybės kaitroje išgarins ir nuleis žemėn. Šiose eilutėse atsispindi pagrindinis žmonių gundymas į piktą, jie teisia gyvenimą: „trumpas ir nuobodus“. Čia slypi pagunda rinktis laikiną šeimininką, o ne amžinąjį.

Tačiau sielą galima sulyginti ir su skulptūra. Iš tiesų, mes esam daug skulptūrų pristatę žmonėms, kurie vienaip ar kitaip gyvendami sugebėjo pritaikyti savo valią taip, kad ateities kartoms būtų naudinga šį gyvenimą prisiminti. O kas iš tiesų yra tas molis, toji geležis ar tasai auksas, iš kurio skulptūrą galima nulieti? Šitas dalykas visada susideda iš dviejų materijų. Viena dalis, tai žmogiškoji, ko aš esu vertas kaip žmogus? Draugas? Sūnus ar dukra? Tėtis ar Mama? Brolis ar sesuo? Kita dalis specifinė, kokie mano įgūdžiai, kaip dailidės? Vairuotojo? Siuvėjo? Muzikanto? Filosofo? Kataliko? Kunigo? Politiko? Nes gi, jeigu būčiau apgailėtinas, kaip žmogus, mane ir prisimintų, kaip pašlemėką, kuris gaudėsi politikoj, ar mokėjo groti, siūti ir t.t. Jeigu būčiau geras žmogus, bet apleidęs savo amatą, tai būtų geriau, bet vis tiek nepakankama medžiaga skulptūrai. Todėl visada reikia jausti savo pašaukimą pirmiausia į žmogiškumą, o paskui į specifinį valios taikymą ir niekas to geriau neišmoko, nei katalikų bažnyčia, kuri kviečia dar toliau, suvienyti savo valią su Dievu, tokiam žmogui niekas neišstovės skersai kelio ilgiau, nei galės pakelti Dievo valią.

Vertybė ir nuodėmė

Kaip gera siela susideda iš žmogiškumo ir profesionalumo, taip neišvengiama objektyvi moralė. Ši moralė yra natūralus įstatymas arba dešimt Dievo įstatymų, kurie vienodai veikia visiems. Nepataikymas į šį įstatymą laikomas nuodėme. Nepataikyti, tai lankininko sąvoka, todėl pati moralė gali būti įsivaizduojama kaip taikinys. Mums, žmonėms, svarbu taikyti į dešimtuką, bet realybėje, galima pasidžiaugti, jeigu pataikoma bent į taikinį. Vienaip ar kitaip, mes turime binarinį, dvejetainį požiūrį, t.y. nulis arba vienas, gyvename moraliai arba ne. Mums nenaudinga mąstyti laipsniškai, mums gyvybiškai svarbu žinoti, kada stovime nuodėmėje, o kur ta tikroji moralė, tas mažytis taikinio viduriukas. Bet dėl Dievo gailestingumo, turime viltį, jog geras teisėjas žino ribas, kur baigiasi nulis, kur prasideda vienetas. Tai ne mūsų reikalas teisti gyvenimą, tai Jis mato visą šūvį ir gali įvertinti, kur nukrito šio gyvenimo strėlė, arčiau nuodėmės ar taikinio, o mums reikia šauti.

Bažnyčia visada turėjo ir tebeturi funkciją parodyti, kur yra tasai dešimtukas. Deja, šia prasme, bažnyčios vadovai apvylė šį pasitikėjimą, pareikšdami, jog naudotis abortų suterštais skiepais yra „moraliai priimtina“. Atleiskite man, bet vis dar neaišku, kas tai per pasakymas „moraliai priimtina“? Ar tai moralu? ar nemoralu? Vienetas ar nulis? Štai ko aš asmeniškai tikėčiausi iš bažnyčios. Manęs kitoks atsakymas neįtikina ir netenkina. Tad kieno balso klausyti? Ar panašaus į mano ir taip puolusios sąžinės, linkusios ieškotis bet kokio pasiteisinimo? Ar tokio ganytojo, kuris kalba tiesiai, jeigu nori į dešimtuką, tau reikia ten? Džiugu, kad pati bažnyčia dar tebeturi ganytojų, galinčiu parodyti į taikinį.

Vienaip ar kitaip, nuodėmės būna asmeninės, kuomet pats žmogus nemato taikinio, specialiai nenori į jį šauti arba, iš viso, voliojasi purve, kaip paršas, nei lankas, nei taikinys nedomina. Taipogi yra būdų prisidėti prie kitų nuodėmės, padedant, patariant, giriant ar raginant.

Todėl, kad ir ko imantis, reikia apsvarstyti kokią moralinę naštą uždeda vienas ar kitas sprendimas. Sprendimas skiepytis ne išimtis. Drauge su nauja skiepų technologija į viešumą iškilo faktas, jog didžiųjų korporacijų vakcinoms gaminti, kurti ar testuoti buvo panaudotos „negimusių“ kūdikių ląstelės HEK-293. Viešojoje erdvėje šitai menkinama, esą kas čia tokio, kūdikis juk „negimė“ seniai, o dabar, iš vieno tokio, mes galime prigaminti tiek skiepų, kad užtektų kone visam pasauliui paskiepyti. Ar tikrai toks kūdikis vienas, ar tikrai yra gerai niekinti vieną ir tą patį žmogų, prieš jo valią, kad daug kitų galėtų gyventi?

Imkim du iš dešimties įstatymų: „nepaleistuvauk“ ir „nežudyk“. Kuo jie susiję? Nuodėmės, kaip klampus smėlis, traukia gilyn ir gilyn. Kaip voratinklis įvelia. Abortai dažnai susiję su ištvirkavimu, o bažnyčia visada laikė abortą – žmogžudyste, kadangi embrionas motinos įsčiose turi skirtingą DNR nuo motinos, gali turėti skirtingą kraujo grupę, nuo labai ankstyvo amžiaus (vos kelių savaičių) jis jaučia skausmą, turi visų organų sistemų užuomazgas ir plakančią širdį. Taigi akivaizdu, kad motinos įsčiose yra savarankiškas organizmas, kuris yra tiesiog labai mažas žmogus, tam tikroje vystymosi stadijoje, turintis potencialą į gyvenimą, į buvimą sūnumi, dukra, broliu ar seserimi, tėčiu, mama. Taip pat turinčiu potencialą į tapimą kažkuo, kaip mokytoju, gydytoju ar kunigu. Trumpai tariant, turi sielą.

Turime įstatymus, kurie draudžia žmogžudystę ir jeigu vaikas jau gimęs imtų tėvams trukdyti, tai šie, savo vaiko atsikratę, sulauktų pasmerkimo. Visgi gimdoje vaikas nėra saugomas įstatymų, priešingai, siekiama skatinti abortus, didinti jų prieinamumą ir netgi spausti gydytojus, kurie nesutinka daryti aborto dėl natūralaus sąžinės priekaišto, kad nenori žudyti niekuo dar nespėjusio nusikalsti, Dievo mylimo žmogaus.

Taip, šie skiepai atskleidė kur kas didesnį blogį, ant šito dalyko pastatyta ištisa industrija, naudojanti šių kūdikių ląsteles kosmetikai, vaistams ir dar bala žino kam. Siūlanti šį nuodėmės vaisių priimti tiesiai sau į kūną. Bet svarbiau tai, ką reiškia numeris HEK-293? Mat, kai vyksta paprastas abortas, tai embrionas yra sulaužomas, sugniuždomas, išsiurbiamas ir išmetamas kaip šiukšlė. Vien tai yra baisu, bet norint gauti bandymams tinkamų ląstelių, reikia jas paimti iš gyvo kūno. Reiškia, galimai ne vienas, niekuo nenusikaltęs kūdikis buvo paimtas ir išmėsinėtas gyvas, kuo greičiau audinį užšaldant ir su šiais audiniais buvo atlikti 293 eksperimentai.

Ir dabar, jeigu kas nors pataria, ragina ar verčia priimti skiepą, turintį bent kažką bendro su tuo, tai pažiūrėjus, akivaizdžiai matosi bandymas įtraukti į savo nuodėmės bendrystę. Bet juk tai neveikia nė filosofiškai, kodėl toks nevykėlis, kaip aš, turėtų prisidėti prie atėmimo iš naujagimio potencialo į gyvenimą? Ar aš turiu nors kokią galimybę jį viršyti?

Mokslas

Šiais laikais matyti liaupsinimo mokslui, esą reikia pasitikėti mokslu ir šioje dvasioje, dažnas liaupsina šiuos naujuosius skiepus, esą, tai nuostabus mokslo laimėjimas. Nemanau, kad mokslas yra blogai, kaip tik priešingai. Tačiau, pasitikėjimas mokslu būtų lygus pasitikėjimu įrankiu. Jeigu reiktų nupjauti supuvusį medį, auganti šalia mano namų, aš neturėčiau abejonės, kad pjūklas gali tą padaryti, bet ieškočiau medkirčių, gebančių pjūklą naudoti, vertų mano pasitikėjimo. O jeigu pjūklas būtų gaminamas iš vogto metalo? Vėl gi nekiltų klausimų dėl pjūklo naudingumo, tačiau tokį pjūklą pradėjus pardavinėti vis didesniam kiekiui žmonių automatiškai didėtų ir vagystės mastai.

Štai mintis pamąstymui, kodėl šios vakcinos laikomos nauja technologija? Kame yra tas naujumas? Juk jeigu kalbėtumėm apie šiuos preparatus, ne kaip apie vakcinas, o kaip apie genetiką veikiančius preparatus, tada ši mRNA technologija nebūtų tokia jau nauja. Nauja yra tai, kad imame genetinius preparatus vadinti vakcinomis, tai yra kažkuo, kas saugo nuo susirgimo, bet šiuo atveju, tokios apsaugos nėra, tiesiog taisoma organizmo reakcija į ligą.

O šių, skubotai sukurtų, neadekvačiai testuotų genetinių preparatų, vadinamų „vakcinomis“ skatintojai ar verti minėto pasitikėjimo? Ar juos siūlančios korporacijos, ne kartą teistos, vertos pasitikėjimo? Ar politikai raginantis skubėti naudotis? Kai žinios apie šalutinius poveikius tildomos, kai žmogus miršta ir už sutikimą su „teisinga“ diagnoze, artimieji gauna lengvatas laidotuvėms ir panašūs dalykai, skatina tokį pasitikėjimą?

Politika

Politika apskritai, mano požiūriu, ydingas dalykas, kuris nuo pavienio žmogaus valios nė kiek nepriklauso, panorėjus negalima gauti įstatymų tiek, kiek norisi, tokių kokių norisi ir kada norisi. Pasekoje, vis naujų pareiškimų sekimas ir vaikymasis, tiesiog paverčia žmones vergais. Dažnai geriau palikti visą šį dalyką Dievo valiai ir daugiau žiūrėti savo asmeninės valios. Labai primityviai, tai yra kažkas, kas turėtų kilti natūraliai ir organiškai. Bet, dėl žmonių nupuolimo, išeina tiesiog valios primetimas, užmirštant, kad gyvenimas turi vykti nežiūrint tam tikro fatalizmo, nes bandymas žūt būt atjausti visą pasaulį veda į psichologinę bedugnę.

Tačiau negalima ignoruoti fakto, jog ryšium su bakterija, visame pasaulyje plinta kur kas pavojingesnis totalitarizmo virusas. Siekiama žūt būt įtvirtinti vieningą nuomonę, o totalitarinės šalys, kaip Kinija, statomos už pavyzdį. Dar gi turime pilnai veikiančią sveikatos apsaugos sistemą, kuri būtų galėjusi sėkmingai skiepus išplatinti nekeliant šaršalo, bet ne, būtina vykdyti žmonių segregaciją naudojant „galimybių pasus“, draudimus, nepagrįstus ribojimus ir vykdant iš esmės rinkodaros skatinimo ir gazdinimo praktikas. O jeigu reikalinga rinkodara, ar tai savaime nėra puikus rodiklis, kad sveikata yra verslas?

Sakoma, kad pareiga naudotis injekcijomis, nes kitaip gali užkrėsti kitą ir sukelti ~2% šansą mirti. Bet iš kitos pusės siūloma injekcija suteikia panašų šansą pašaliniams efektams, ar tai pačiai mirčiai, kurie palies mane patį. Gal tada geriau tiesiog priimti tą šansą pačiam užsikrėsti, jeigu taip bus lemta ir moralinės svarstyklės, gal ir netobulai, bet susibalansuos. Žinoma, galėčiau ir turėčiau būti labiau atjaučiantis, tačiau su sąlyga, kad gausiu tikrą skiepą, kuris iš tiesų apginkluoja imunitetą ir užkerta galimybę susirgti. Tačiau siūloma injekcija iš tiesų nėra skiepas, o, kaip minėta, genetinis preparatas reguliuojantis organizmo reakciją į ligą. Reiškia, o tai rodo ir didžiausią injekcijų procentą turinčių šalių patirtys, kad nepaisant šių injekcijų, liga vis tiek lygiai taip pat plinta.

Mane asmeniškai ši politika, ko gero, labiausiai ir atbaido nuo injekcijos, kadangi, net ir paskiepytas tikru, kokybišku skiepu, negalėčiau sau leisti naudotis šios politikos teikiamomis privilegijomis, todėl dabartinės injekcijos vartojimas man būtų tolygu trenkimui sau pagaliu per galvą, o paskui dar užsibarstymu druska ant žaizdos.

Apsisprendimas

Kol dar gali, kol tau įmanoma – tapk geru.
Markas Aurelijus, Meditacijos.

Širdyje ir valioje gėrio pamatas. O gera valia nepermaldaujama tokiuose apsisprendimuose, vis dėl to, tai nėra užsispyrimas, ją reikia puoselėti ir ugdyti. Dėka sveiko proto, visuomet yra galimybė pakeisti valios nuostatas, tačiau sveikas protas sako, jog nesvarbu ar skiepytas, žmogau, ar neskiepytas, vis tiek mirsi, bet geriau rinktis meilę gyvenimo laikinumui ir ramią sąžinę, nei sveikatą. Kitame lygmenyje jis rodo į Dievo valią, jog visada geriau priimti dalykus, kurie nėra tavo valioje, ir nukęsti, šiuo atveju ir virusą, ir ribojimus. Dar kitame tvirtina, jog skiepai eina prieš moralę, o pats mokslas tėra eksperimentas, neteikiantis garantijų. Ir galiausiai sprendimas susiveda į politiką, kuri, deja, linksta į globalinį totalitarizmą…

Taigi, gera valia remiasi ir dera su gėriu visose srityse, nes kas gera yra drauge naudinga ir tiesu. Ir todėl atskirti gerus dalykus turėtų būti taip pat paprasta, kaip, pažiūrėjus į baltą spalvą, pasakyti kad balta. Ir jeigu valia tikrai gera, ji tikrai neapvils, todėl visada geriau laikytis įsikibus jos, nei pataikauti tiems, kurie grasina nepatogumais, sankcijomis ar mirtimi. Nes kas man išoriniai dalykai? Visiškas niekas. Arba, kur mane galima ištremti? Juk Dievas visur vienodu atstumu nuo manęs. Net jeigu grasinama mirtimi, nuolankiai atkišiu savo sprandą, kad galėtų valdyti mano lavoną, juk aš gyvenu amžinai su tiesa.

Jeigu visgi tektų leistis į kompromisus, o gyvenime daug kam tenka, būtų labai svarbu neuždaryti šio kelio į gėrį. Nes moralinė neteisybė yra ne tik dėl amoralių preparatų, bet ir dėl sistemos, kad imant privilegijas iš „galimybių paso“ realiai jos gaunamos tų sąskaita, kuriuos šita sistema represuoja. Pačiam primityviausiam lygyje imkime mus pačius, mane ir skaitytoją už pavyzdį. Tarkime vienas iš mūsų priėmė injekciją ir gavo pasą, o kitas ne. Negavusiam visiškai negaila, kad gavęs galės nuvažiuoti mamos aplankyti, bet reiktų saugotis to, kad nepradėtų kitiems rekomenduoti šito dalyko kaip gėrio. Arba dar blogiau, šituo puikuotis, dalinantis socialiniuose tinkluose, ir gyvai, kaip daro gavę represinio aparato patvirtinimą ir tuo besijaučiantys moralinėje aukštumoje. Va šitą dalyką atleisti būtų vargiai įmanoma.

Tame gražiai atsiskleidžia teologinis momentas, jog apskritai žmonės daug blogio daro savo gyvenimuose, ir viso jo gali išsižadėti, apverkdami ir atgailaudami viskam gali gauti atleidimą, išskyrus vieną dalyką – blogio darymą gėrio vardu.

Geriausia ką galiu patarti čia jau įsivėlusiam, tai laikytis kiek įmanoma neutraliau, nesiskųsti, nekaltinti savęs ir kitų už sprendimą, bet lygiai taip pat svarbu tokiuose dalykuose atsiminti tragiškumo elementą, nesipuikuoti, nevertinti kaip visiems privalomo gėrio ir nesinaudoti šia sistema daugiau, nei būtina. Atėjus momentui, kuomet imama aiškiau suvokti šiuos dalykus, galima pasijausti per giliai „kitoje stovykloje“. Būtent šitai gali kliudyti grįžti į tikrą gėrį, į tikrą ir tiesią sąžinę, į gerą dvasią, į Dievo valią ir galiausiai į tai, ką palieki po savęs kitiems praktikuoti – sielą.

Šaltiniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.