Latvija – tai šalis, kurioje radau nuostabią, laukinę gamtą, keistokai kalbančius, bet malonius žmones, ko gero smagiausias sūpuokles, plačią jūrą, įdomiausias ir gražiausias bažnyčias bei pragaro vartus. Ne visus šiuos dalykus galima rasti vienoje vietoje ar vieno apsilankymo metu, tačiau kai kurie iš jų garantuotai nustebins! Lankymasis šioje šalyje lietuviui – ypač įdomus ir vertingas potyris. Galima stebėtis Latvijos ir Lietuvos panašumais: tiek čia, tiek ten veikia „maksimos“ parduotuvės, tie patys skandinavų bankai, o kišenėse žvanga ta pati valiuta. Pastatai, maistas, audiniai, kaimiški rakandai – ir tie panašūs. Be kita ko, susidaro įspūdis (dažnai klaidingas), jog ir latvišką šneką galima nesunkiai suprasti, mat ausį pakutena vienas ar kitas suprantamas žodis. Taip, jausmas, tarsi namuose būtum. Vis dėlto ima ryškėti ir tam tikri skirtumai, neleidžiantys pamiršti, jog esi svečiuose. Ne šiaip svečiuose pas kažką, labiau pas kokį nors gerą giminaitį, kurio senokai neteko matyti ir todėl jo gyvenimo būdas subtiliai skiriasi nuo tavojo, bet taip tik smagiau, įdomiau ir naudingiau.
Šiuo kartu norėčiau papasakoti apie artimesnę pažintį su Liepojos miestu, kuriame teko trumpai pasisvečiuoti prieš kelerius metus, kuomet keliavome dviračiais. Anuomet pažintis buvo trumpa, galima sakyti, viso labo pralėkėme pro šį miestą keletą kartų. Nepaisant to, jaučiau, jog anksčiau ar vėliau čia sugrįšiu. Pradedant nuo pavadinimo ir baigiant šio miesto gatvėmis, pastatais bei medžiais viskas čia kuždėjo, jog tai įdomus, gražus ir savitas miestas ir nuojauta pasitvirtino.
Sakoma, jog dabartinėje Liepojos teritorijoje 1253 m. įsikūrė Kuršių žvejai. Jų gyvenvietė buvo vadinama Lyva (veikiausiai pagal tuo metu tekėjusią Lyvos upę arba lyvišką žodį liiv „smėlis“). Kiek vėliau, 1263 m. Kryžiuočių ordinas čia įkūrė miestą, pavadinimu Libau. Kiek man žinoma, Vokietijoje Liepoja tebėra vadinama šiuo pavadinimu ir šiandien. Rusijoje Libavos pavadinimas buvo naudojamas iki Antrojo pasaulinio karo, po jo imta naudoti latviško pavadinimo transkripcija. Liepojos vardas pirmą kartą paminėtas 1649 m. latvių istoriko Paulo Einhorno.
Neužšąlantis uostas yra vertingas dalykas, galbūt todėl jo gviešėsi įvairios šalys pradedant Vokietija, Švedija, Lenkija ir baigiant carine Rusija, Prancūzija ir SSRS. Net lietuviai šį miestą yra nusiaubę ir sudeginę 1418 m. Tiesa, ne dėl to, kad jiems būtų rūpėję tenai įsikurti, o suduodami smūgį kryžiuočiams. Uostamiestis buvo atstatytas Livonijos ordino ir nuo tada prasidėjo miesto aukso amžius. Vystėsi prekyba, amatai bei įvairios industrijos, Liepojos amatininkai savo meistriškumu garsėjo visoje Europoje. Kai kurie to meto dirbiniai, kaip tekstilė, skrynios, varpai, spynos bei ginklai tebėra saugomi Liepojos muziejuje, kurį tikrai verta aplankyti, nes labai įdomus, apima senųjų amžių laikus, viduramžius ir naujuosius laikus. Tiesa, didesnė dalis pateikiamų aprašymų parašyti latviškai, todėl įdomiausia būtų eiti drauge su latviškai mokančiu draugu arba pasimokyti latvių kalbos.
Po carinės Rusijos okupacijos miestas buvo priskirtas Kuršo gubernijai ir sparčiai vystomas. Beveik iš karto parengta uosto atnaujinimo užmačia netrukus buvo įgyvendinta. Tuo metu Rusijai įsitraukus į Krymo karą, miestas trumpam buvo užimtas mažai žinomų pajėgų, neiššaunant nei vieno šūvio. Po kelerių metų atgavusi miesto valdymą, Rusijos imperija pastatydino geležinkelį, sujungusį Liepoją su Kaunu. Taip Liepoja tapo vienu svarbiausių Rusijos eksportui miestų, per kurį keliavo iki 7 % viso Rusijos eksporto. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje, siekiant apsisaugoti nuo vokiečių, pastatydinti kariniai įtvirtinimai bei karinė bazė šiaurinėje miesto dalyje, šiandien žinoma kaip „Karuosta“.
Šiuo metu ši dalis yra apleista ir pagal pirminę paskirtį nebenaudojama. Likę tik keliauninkams ir istorikams įdomūs dalykai, kaip karinis „perauklėjimo“ kalėjimas, pakeliamasis tiltas, gynybinių tvirtovių liekanos bei įvairūs kariniai pastatai. Sakoma, jog Karuostos kalėjimas yra labai apsėsta vieta. Paskutinį kartą lankiausi šio kalėjimo muziejuje prieš kelerius metus ir to karto užteko. Pamenu, visą dieną jaučiausi prislėgtas. Šį kartą apsiėjome be šios pragariškos vietos lankymo. Tačiau smalsuoliams yra sudaryta galimybė netgi praleisti naktį šiame apsėstame kalėjime.
Toliau augant eksportui ir atsiradus tiesioginiam reisui į JAV, Liepoją užplūdo norintieji emigruoti. Apie 40 000 migrantų persikeldavo į JAV per metus. Per paskutinius 60 Rusijos imperijos valdymo metų, miesto gyventojų skaičius išaugo dešimteriopai. Nuo maždaug 10 000 gyventojų iki 100 000! Net ir pats Rusijos imperijos caras čia įsirengęs vasarnamį dažnai su šeima atvykdavo pakvėpuoti sodriu pajūrio oru, kuris iš tiesų fantastiškas! Pro putlius debesis šviečiant saulei plaukus kedena vasariškas vakarų vėjas, argi gali būti geriau?
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vokiečių kariuomenė užėmė Liepoją, įsteigė pažangią „cepelinų“ gamyklą, išleido naujus laikinus pinigus „Libavos rublius“ ir gana jaukiai įtvirtino vietinę vokiečių valdžią. Tačiau subyrėjus Vokietijos imperijai, 1918-tais metais Karlio Ulmanio vadovaujama atkuriamoji vyriausybė paskelbė Latvijos nepriklausomybę. Ši vyriausybė netrukus gavo trauktis į Liepojos miestą, mat bolševikai be rimtesnio pasipriešinimo ėmė skverbtis į Latvijos valdas ir netrukus užėmė Rygą. Tačiau Liepojoje vis dar gyvenę vokiečiai ėmė vykdyti perversmą ir Ulmanio vyriausybė turėjo glaustis garlaivyje, pavadinimu „Saratov“, kuris tuo metu stovėjo prišvartuotas Liepojos uoste. Iškėlę pakaitinę valdžią su Andrėjumi Niedra kaip oficialiu šalies vadovu, vokiečiai ėmė siųsti savo geležinės divizijos karius, kad šie išvytų bolševikus iš Rygos. 1919 m. gegužės 22 dieną vokiečių pajėgos užėmė Rygą. Tuo metu Ulmanio pajėgos kovojo kituose frontuose prieš bolševikus. Latvių bei estų pajėgų kovos prieš vokiečius prasidėjo birželio 19 dieną. Liepos 6 vokiečiai buvo išvaryti iš Rygos, o garlaivis „Suratov“ išplaukė į sostinę. Tuo kovos, žinoma, nesibaigė, tačiau čia jau Rygos istorija…
Liepoja itin stipriai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Pirmiausia morališkai, kuomet 1941 metais buvo okupuota nacistinės Vokietijos. Šios okupacijos metu buvo išžudyti beveik visi Liepojos žydai. Iš 7000 žydų iki 1945 m. sovietų okupacijos tebuvo likę vos 30. Jeigu vokiečių okupacija nusinešė žmonių moralę, tai sovietų okupacija beveik visiškai sunaikino miestą, teliko vos keletas apysveikių pastatų. Negana to, SSRS įvykdė du gyventojų trėmimus į Sibiro koncentracijos stovyklas ir tai buvo dar didesnis žmogiškasis nuostolis nusinešęs dar daugiau žmonių gyvybių, o tada atstatinėjo miestą pagal „pažangiausias“ SSRS technologijas. Buvo įvesta virš 20 000 sovietų karių, Liepoja tapo kariniu miestu ir, galima sakyti, išnyko iš pasaulio žemėlapių iki pat Latvijos nepriklausomybės atgavimo 1991 m. rugpjūčio 21 d.
Nereikia nė sakyti, jog latviai turėjo kaip reikiant paplušėti, norėdami atversti Liepoją į padorų miestą. Reikėjo išvalyti uostą nuo įvairių nuskendusių karinių laivų, pašalinti likusią ginkluotę, šaudmenis, minas. Laisvasis prekybinis uostas ir vėl pradėjo savo veiklą. Miesto pastatai ir šiluminis tinklas buvo atnaujinti ir pertvarkyti. Imta bendradarbiauti ir draugauti su įvairiais kitais miestais Latvijoje ir už jos ribų. Tiesa, buvo planų įsteigti čia NATO karinę bazę, tačiau dėl lėšų stygiaus šitai nebuvo įgyvendinta.
Šiandien miestiečiai ir svečiai gali džiaugtis nuostabiai gražiu ir jaukiu centru, sunkiosios muzikos koncertais, skulptūromis, gamtos stebėjimo bokšteliais, laukiniais žirgais, labai gražiu parku, gintaru nusėtu pajūriu, bei vaikščioti natų takais, vedžiojančiais po įstabiausias Liepojos vietas. Tiesa, ne taip ir seniai buvo vykdoma įdomi akcija. Visi miestiečiai ir svečiai rinko pajūrio gintarą, iš kurio vėliau buvo gaminamas gintaro laikrodis. Gintaro rasta tiek daug, jog užteko laikrodžiui ir dar atliko. Atlikęs gintaras buvo panaudotas papildomam kūriniui amatų namuose, o gintaro laikrodį galima pamatyti laisvajame uoste, greta „Promenados“ viešbučio, kur yra ir plieninis miesto maketas, kurio pagalba aklieji taipogi gali susipažinti su Liepoja.
Tikintiesiems taip pat yra kuo pasidžiaugti. Čia esti katalikų šv. Juozapo ir evangelikų reformatų Šventosios trejybės katedros, pastarojoje vis dar veikia vieni didžiausių pasaulyje mechaniniai vargonai. Neliks nuskriausti ir stačiatikiai – Karuostoje stovinčios rusų ortodoksų bažnyčios auksiniai skliautai žvilga iš toli. Grįžtant prie šv. Juozapo katedros turiu prisipažinti, jog ši padarė didžiausią įspūdį! Iš tiesų, sunku žodžiais apsakyti, kaip jos viduje gražu. Įspūdingi vitražai sukuria tam tikrą šviesos žaismą, įspūdingo detalumo paveikslais bei skulptūromis būtų galima žavėtis nors ir visą dieną. Kristus ir šv. mergelė Marija turi savo atskirus garbinimo bei maldos kambarėlius. Marijos kambarėlyje kabo medinis senovinio laivo modelis ir tai liudija, kokia svarbi yra laivininkystė drauge su uostu šio miesto gyventojams. Tiesiog gražu, patys užsukit ir įsitikinsit. Tik svarbu nepamiršti, jog visas šis grožis buvo sukurtas žmonių, puoselėjusių nors po tikėjimo grūdelį savo širdyse ir todėl visa tai yra atspindys to, ką Dievas gali užauginti iš tikėjimo grūdelių, jei tik jam leidžiame.
Čia ir baigiasi mano ilgas pasakojimas apie latviškus jausmus šiame išties labai latviškame Liepojos mieste. Labai džiaugiuosi tais, kurie sugebėjo viską perskaityti! Iš tiesų, tai galima būtų tiesiog susumuoti taip: Liepoja – tai Klaipėda, Palanga, Kaunas ir žiupsnelis Ruklos vienoje vietoje. Nuvažiuokit ir patys įsitikinsit!
Laivas bažnyčiose dar reiškia, kad Bažnyčia yra laivas, nešantis mus per neramią gyvenimo jūrą.
Ačiū už puikų, iš tiesų įkvepiantį palyginimą! Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau laivą kabantį bažnyčioje.
Vilniaus Petro ir Povilo bažnyčioje taipogi kabo laivas 🙂