Šiaušiam į Biržus

Panašu, jog mažesnių Lietuvos miestų ir miestelių lankymas jau tampa gražiu įpročiu. Iš tiesų, tai gana paprasta, tereikia sugalvoti miestą, miestelį, kaimuką ar kitą traukiančią vietelę. Tada pasivadinti keletą draugų, kad būtų smagiau, įdomiau ir automobilis būtų pilnas. Puiki diena ir geri įspūdžiai, galima sakyti, garantuoti.

Šį sykį buvau vienas iš tų draugų, kurie buvo pakviesti į tokio pobūdžio kelionę. Nepaisant to, kad prieš ją pavyko pamiegoti vos tris valandas, o kalbėdamas telefonu bendražygiams pasirodžiau piktas ir atšiaurus. Vis dėlto puodelis stiprios kavos ir palankus nusiteikimas kelionės atžvilgiu suteikė jėgų bei žvalumo, ir gražiai burzgiant automobilio varikliui jau skriejome (leistinu greičiu) Biržų link. Buvome kurį laiką nesimatę, todėl kelionė neprailgo ir bematant pasiekėme kelionės tikslą.

Mieste yra dvi bažnyčios, reformatų ir katalikų, tarp kurių XVIII a. vyko religinės kovos, pasak gandų, būta ir susirėmimų. Šiandien jos tiesiog tykiai stovi viena greta kitos. Apžiūrėti reformatų bažnyčią pavyko tik per nuotolį, vaikštant puikiu pėsčiųjų takeliu palei Širvėnos ežerą, prie kurio grįšime šiek tiek vėliau. Užtat katalikiškąją galėjome pilnai apžiūrėti, joje vyko gražios krikštynų iškilmės, o ir automobilį pastatėme visai šalia. Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia statyta 1861 m. grafo Jono Tiškevičiaus, pagal architekto Lauryno Cezario Anikinio (Anichini) projektą. Įdomu tai, jog 1860 m. šią šventovę savo rankomis šventino ir į ją pirmą kartą įnešė švenčiausiąjį sakramentą pats Vyskupas Motiejus Valančius (1801 – 1875), uolus Lietuvos švietėjas ir blaivintojas bei sielų ganytojas. Pati bažnyčia turi baroko ir klasicizmo bruožų, stačiakampio plano (45×25 m), dvibokštė. Vidus sudarytas iš trijų navų, atskirtų pilioriais. Man pačiam malonų įspūdį padarė tai, jog dešinėje (Kristaus) navoje, greta laiminančiojo Kristaus skulptūros, pirmame plane – Jėzaus Kristaus gailestingumo paveikslas, iš tiesų vertas atskiro pasakojimo. Dabar tegaliu paliudyti, jog per šį paveikslą Kristus palytėjo ir mano paties gyvenimą, padarydamas jį nelygintinai gražesnį, nei buvo.

Vėliau patraukėme apžiūrėti garsiosios Biržų pilies, kuri atstatyta ne taip ir seniai, apie 1984 – 2001 m. Šiuo metu joje veikia gana plačios apimties muziejus, kuriame galima rasti visko. Nuo gyvūnų iškamšų, buitinių rakandų iki ginkluotės bei visų laikų Lietuvos istorijos. Smagu sužinoti įdomų pasakojimą apie tai, kokiu būdu 1704 m. švedų kariuomenė apsupo ir užėmė pilį. Pasirodo, tuo metu pilies ginkluotė buvo labai šiuolaikiška, o pati pilis labai autonomiška ir švedams puolimas nesisekė. Šie jau buvo bepradedą atsitraukti, kai iš pilies pabėgo švedų belaisvis ir pranešė, jog pilyje tarnauja vien samdiniai iš Prūsijos ir kitų šalių, bet ne lietuviai. Todėl nėra didelio nusiteikimo apginti šią tvirtovę. Tiesą sakant, jie netgi labai bijojo šturmo ir ketino tiesiog pasiduoti, jeigu toks prasidės. Savo ruožtu švedai neturėjo pakankamai didelės kariuomenės šturmui, tačiau, tokias žinias išgirdę, ryžosi tiesiog pavaidinti. Neilgai trukus pilyje pasirodė baltos vėliavos ir buvo sutarta dėl pasidavimo sąlygų. Pilies gynėjams buvo leista pasiimti iš jos ką galėjo panešti ir saugiai pasitraukti. Švedams pilis nebuvo reikalinga, todėl vos tik užėmę skubinosi ją sunaikinti.

Tiesą pasakius, dėl miego stokos, nebuvau itin imlus muziejuje pateiktai informacijai ir galėčiau pridurti, jog lankymasis jame kiek prailgo. Laimei, buvo pats pietų metas. Patraukėme į pagarsėjusią Biržų alaus kavinę „Alaus kelias“, tačiau pastaroji pasirodė itin brangi, o be to dar ir sausakimša… Ką darysi, teko ieškoti kitos vietos, todėl grįžome į miestelio centrą ir apsistojome picerijoje. Čia gundė įdomios, nematytos picos, tačiau paragauti jų neteko. Mat maisto gaminimas čia trunka stebėtinai ilgai – valandą ar net pusantros! Svetimtaučių keliautojų būrelis dėl to gana pašaipiai kvatojosi. Šitiek laiko pietums tikrai negalėjome sau leisti, juk norisi dar daug ką pamatyti! Sutarėme, kad mus pamaitintų kur kas greičiau, jeigu apsiribosime itališkomis sriubomis. Kurios buvo skanios, labai.

Po pietų patraukėme iki Širvėnos ežero. Seniausio Lietuvoje dirbtinio vandens telkinio, kuris buvo sutelktas Kristupo Radvilos 1575 m. užtvenkus Agluonos ir Apaščios upes ir saugojo Biržų tvirtovės ir miesto prieigas. Per šį ežerą nutiestas ilgiausias pėsčiųjų tiltas Lietuvoje, kurio ilgis 525m.

null

Tiltas atvedė prie Astravo dvaro, apie kurį nieko rimto nesužinojome, mat pats dvaras uždarytas, o aplink besimėtantys statybiniai rakandai bei naujo tinko lopai ant sienų išduoda atstatymo pastangas. Panašu, jog po Biržų tvirtovės sunaikinimo šiame krašte įtaką gavusi Tiškevičių giminė, vietoje tvirtovės atstatymo, tiesiog pastatydino gražų, itališko romantizmo stiliaus dvarą. Paradinį įėjimą saugoję bronziniai liūtai, kaip žinia, atsidūrė prie Kauno karo muziejaus, o čia paliktos betoninės kopijos.

Pasivaikščioję po šio dvaro valdas, išvykome ieškoti smegduobių. Radome tris: karvės olą, lapės olą ir geologų duobę. Na, dar ir barsuko taką tarp jų. Juokėmės, jog keliavo karvė, lapė ir barsukas, pirmoji smegduobė prarijo karvę, antroji lapę, barsukas sėkmingai pasiekė savo tikslą, trečioji prarijo geologus, atvažiavusius tyrinėti anų dviejų.

Palaipiojus duobėmis, pajodinėjus ant marmurinės karvės ir pasivaikščiojus barsuko taku diena ėmė krypti vakarop, o laikas vykti namo sparčiai artėjo. Vis tik dar spėjome užsukti ir prie karstinių ežerėlių, susidariusių iš įvairaus dydžio smegduobių, užlietų vandens iš kasmetinių aplinkinių upių potvynių. Šalia jų pastatydintas didžiulis, iš tiesų įspūdingas apžvalgos bokštas! Atrodo, kaip valtis arba didžiulis bananas. Užkopus į jį atsiveria platus kraštovaizdis ir mūsų miškingasis kraštas suspindi visu savo gražumu!

Po šios kelionės tikrai bus ką prisiminti valgant Biržų duoną.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.