Slidinėjame Ukrainoje

Kodėl šiais metais slidinėti važiavau į Ukrainą galite pamatyti praeitame įraše (kaip ir kelionės nuotykius), o čia pabandysiu apžvelgti kurortą ir kitokius slidinėjimo Ukrainoje ypatumus. Pirmosios dienos pasitaikė tikrai šaltos, kas iš vienos pusės buvo gerai, iš kitos norėjosi ir šiek tiek šiltesnio oro. O trasos pasirodė tikrai geresnės nei tikėjausi, paruoštos taip pat kaip Austrijoje. Tik jų kur kas mažiau. Prieš kelionę kažkur buvau skaitęs, kad trasų čia yra apie 100 kilometrų, bet buvo tik 65. Kai per vieną dieną apvažiuoji visas pagrindines trasas ir pasikeli ant visų aplink esančių aukščiausių viršūnių, tai jau šį tą pasako. Austrijoje to padaryti tikrai neišeitų. Taip kad antrą dieną jau buvome išbandę visas trasas. Labai patiko ir jų išdėstymas – visas kurortas tarsi ratu sukasi, nusileidi nuo vieno kalno, keliesi ant kito ir taip kol viską apvažiuoji. Tik mūsų dideliam nusivylimui gana daug juodų trasų buvo uždarytos. Kai kurios atrodė pilnai paruoštos, bet kažkodėl užtvertos. Gaila. Bet mes vilties nepraradome ir nusprendėme, kad galėsime skirti daugiau laiko snow park‘ui. Kurio, kaip paaiškėjo, dar nėra. Tik toks mini, kurį galima paruošti per dieną. Net Liepkalnyje yra rimtesnis padarytas. Tikrojo vietoje vis dar dirbo sniego gaminimo mašinos pūsdamos sniego kalnus. O sezonas jau kaip ir įpusėjęs. Buvo galima džiaugtis bent tuo, kad raudonomis ir juodomis trasomis leisdavosi mažiau žmonių, tai prie keltukų eilių beveik nebūdavo. Arba jos greitai išnykdavo. Tik visi keltukai yra senesni nei Austrijoje, bet ne tiek seni, kad kirstų per kojas nespėjus pamatyti artėjančių kėdžių. Na, kad senesni tai dar nieko, didelio skirtumo ant ko sėdi kaip ir nėra, bet kartais keliantis net atsibosdavo sėdėti. O kai paskutinę dieną pradėjo snigti, šlapiai sėdėti irgi nebuvo itin malonu. Gerai tos šildomos sėdynės ir plastikiniai gaubtai ant keltuvų. Teko girdėti, kad kažkokia Austrijos įmonė pradėjo investuoti į šį kurortą, kas atrodė gana logiška, nebenaudojamus keltukus iš Austrijos atgabendavo čia ir prikeldavo naujam gyvenimui. O ir kai kurių keltuvų priėmimo pastatai atrodė visiškai kaip Austrijoje.

Grįžtant prie trasų galima paminėti, kad jų yra visokių, tiek mėlynų, tiek raudonų. Tik juodų mažiau. Mėlynos, kaip ir visur, labai tinkamos mokinimuisi, kai kur tekdavo net pairkluoti, kad nesustotume vietoje. O raudonos šaltesniu oru net ir vakare išsilaikydavo pakankamai geros, be milijono kupstų ir kupstelių. Gerai, nes tikrai daug slidininkų rinkdavosi mėlynąsias trasa. Ieškodami ką dar įdomesnio nuveikti pradėjome žiūrinėti, kur čia Off road‘o galima rasti. Čia kiek sudėtingiau nei Austrijoje, nes ten kur ne trasa – ten miškai. Bet radome keletą įdomių vietų tarp keltuvų stulpų, tik apsnigtų kelmų reikėdavo saugotis. Ir kad darbuotojai nepastebėtų, nes už tokius pažeidimus galėjo sustabdyti ski pass‘o galiojimą vienai valandai. Bet gal tai daugiau tik įspėjimas, nes niekad niekas prie mūsų neprisikabino. Bet ir nepamatė. Tik vieną kartą teko bėgti nuo instruktoriaus iš uždarytos trasos. Buvo smagu.

Pats kurortas, kaip ir visa Ukraina – pilnas kontrastų. Vienintelis dalykas, kuris neleido pasijusti, kad esi Ukrainoje – trasos. Bet slidinėjančių žmonių kultūra prastesnė, jei pralėks pro nosį ar padarys kokį pavojingą manevrą – tikrai neatsiprašys. Net jei prie keltuvo būdavo minia žmonių, priėję prie vartelių neidavo, o laukdavo savo draugų, taip leisdami keltuvams kilti nepilniems. Miestelyje matėsi daug nepabaigtų pastatų, kai kurie atrodė jau gana seniai apleisti. Gatvės taip pat siauros ir retai valomos. Apie druskavimą net nekalbu. Paskutinę dieną, kai šiek tiek atšilo ir snigo net apie 10 valandą stovėjimo aikštelė dar buvo uždaryta. O kai ją atidarė, autobusas vos įvažiavo. Gal greičiau reikėtų sakyti – įslydo. Dienos gale grandinės ant ratų padėjo nepasilikti nakvoti kurorte. Vienas dalykas kuris tikrai nustebino – greitas internetas. O wi-fi buvo galima rasti visose maitinimo įstaigose. Ir visur jis būdavo net neapsaugotas, jungiesi ir naršai. Iš vienos pusės gerai, bet kažkokia apsauga gal ir neblogai būtų.

Kainos, nors ir mažesnės, bet tikrai ne Ukrainos lygio. Greičiau kurorto. Pietūs ant kalno atsieidavo apie 10 eurų, nepriklausomai nuo valgymo vietos. Bet už tiek jau būdavo galima pavalgyti tikrai sočiai. Na, ant kalno viršaus, su vaizdu į apačią tai gal ir visai normalu, kad kaina tokia gaunasi. Bet kai paskutinę dieną pirkome vakarienę nuo kurorto 7 km nutolusiuose savo nakvynė namuose ir palikome beveik tiek pat, tai jau pasirodė visai nejuokinga. Arčiau trasų esančioje parduotuvėje kainos taip pat buvo gerokai išpūstos. Visi įpratę prie turistų ir jų paliekamų pinigų.

Žvelgiant į mano išlaidų grafiką matome, kad didžiausią dalį sudarė kelionės bilietai. Ir tai visai suprantama, nes į tai įeina ir kelionė, ir gyvenimas svečių namuose ir dar maitinimas – 2 kartus per dieną. Toliau rikiuojasi SkyPass išlaidos. Vienai dienai gaunasi 30 eurų, gana nemažai, bet Austrijos kainų dar nesiekia. Į maisto išlaidas įtraukti pietūs kalno viršuje ir visur kitur. Šią dalį galima ir sumažinti, jei maistą pasiruošite iš anksto. Bet kai oras šaltas – norisi ne tik šiltai pavalgyti, bet ir pasėdėti. O ir kitos šalies virtuvė visada būna vienas iš dalykų, kuriuos norisi išmėginti. Taigi, visa kelionė, nuo durų iki durų atsiėjo 353 eurus. Nors ir dvigubai pigiau nei į Austriją, bet malonumo slidinėti aukštuose alpių kalnuose tikrai neatsisakysiu.

Visai pamiršau, bet prie išlaidų dar reikėtų įtraukti GoPro nuomą (36 eur). Pernai metais pavyko sukurti visai smagų klipuką, tai neatsispyriau pasiimti ir šiais metais, o kadangi nuomojausi, tai galėjau pasiimti naują, tik pernai metų gale išleistą modelį. Klipo sukurti dar nespėjau, bet jei apsilankysite kažkada vėliau, tikrai čia jį rasite. O kol kas galite pasižiūrėti pernai metų klipuką.

[Edit – 2017.02.06] 

O štai ir šių metų filmukas. Manau gavosi dar smagesnis nei pernai metų. Kitiems metams jau turiu naujų idėjų, ką ir kaip reikėtų pafilmuoti: 

Jei skaitėte pirmą dalį, tikriausiai atsimenate, kad mūsų kambarys buvo itin šaltas. Pirmą rytą buvo viso labo 14 laipsnių šilumos. Vis šiltėjančio oro dėka temperatūra kiekvieną rytą mus pasitikdavo vis geresnė ir geresnė. Bet antrą kartą toje vietoje gyventi nenorėčiau. Nors gauti pietus ryte ir vakare patiko. Taip taip, gaudavome tokius pusryčius, kad jie būdavo kaip pietūs. Ir vakarienę panašią. Tai, žinoma yra gerai, nes lekiant nuo kalno energijos reikia. Vieną vakarą, kaip ir kiekvienais metais, užsisakėme pirtį, patogu, ją turi įsirengę tikriausiai visi nakvynės namai, tai niekur toli nereikėjo eiti. O jei reikėtų, tai tikrai nesinorėtų, nes šaligatviai ten retenybė, o kelio kraštas visas sniegu apipiltas, reikia eiti beveik važiuojamąja dalimi. Pirties kaina visai padori – 100 grivinų 1 žmogui. Tose vietovėse iš čiaupo bėgantis vanduo yra toks minkštas, kad pirmą kartą plaunantis rankas atrodė, kad kažkas prie jų yra prilipę ir niekaip nenusiplauna. Na ir gerti tokio vandens nerekomenduojama – atostogos gali baigtis net neprasidėjusios.

Kad klientams būtų patogu, net ski pass vietoje buvo galima įsigyti. Tik ne iš nakvynės namų, bet iš kažkokio žmogelio, kuris atvažiuodavo. Kuris šiaip, dėl vieno žmogaus tikriausiai neatvažiuotų, bet kai čia visas autobusas – visai apsimoka. Turėjome dvi versijas, kodėl jis pardavinėja ski passus pigiau. Tai arba turi nusipirkęs viso sezono, kuris žinoma yra pigesnis, arba tie bilietai yra padirbti, nes datos buvo labai skirtingos. Bet kuriuo atveju, duodamas mums bilietėlius prašė 500 grivinų užstato ir labai norėjo iš visų juos atgauti. Antrą kartą tokio biznio jau nepalaikyčiau, kad ir šiek tiek pigiau gaunasi.

Keturių slidinėjimo dienų Ukrainoje visai pakako. Daugiau jau net nebesinorėjo, nes viskas buvo išvažinėta ir išmėginta. Iš pradžių, kai dar planavome važiuoti savo transportu galvojome Ukrainoje paslidinėti 3 dienas, o 3 Slovakijoje. Kažkaip nujaučiau, kad ilgiau ten pasilikti neverta. Visgi, mažiau patyrusiems slidinėtojams tiek laiko gali ir neužtekti išvažinėti visų, ypač sudėtingesnių trasų. Bendrai paėmus galėčiau teigti, kad šis kurortas puikiai tiks pirmą kartą keliaujantiems arba dar ne itin gerai mokantiems slidinėti žmonėms. O jei dar mokate rusiškai – galite ir instruktoriaus pagalba pasinaudoti, jų trasose teko matyti labai daug. Tik kainų nežinau, bet manau kainuos tikrai pigiau nei Austrijoje arba kokiame kitame kurorte. Nuomotis įranga taip pat apsimoka – kai kurie išsinuomavo už maždaug 6 eurus per dieną. Tik dėl kokybės nežinau. Labiau patyrusiems siūlyčiau paieškoti kurorto su daugiau trasų, nes čia greitai atsibos ir nebus ką veikti. Aš ir pats antrą kartą, bent jau kokius artimiausius 5 metus čia važiuoti negalvoju. Kadangi kurortas vis dar auga ir plečiasi, tai po to bus galima vėl pagalvoti. Net apšilimui prieš rimtesnį kurortą nežinau ar norėčiau, nes kelionė ilga, o dar ir su muitine gali būti problemų.

Mums taip ir nutiko, nes grįžtant autobusas prie sienos prastovėjo net 8 valandas! Gerai bent tiek, kad buvo naktis ir visi miegojo. Kitaip tikriausiai būtų išprotėję. O po to dar Lenkai liepė visiems pasiimti savo krepšius ir kaip oro uoste pro metalo detektorių ir patikros punktą praeiti. Kratė kaip didžiausius nusikaltėlius. Porą Lietuvių, kurie šiek tiek anksčiau važiavo su Ecolines tarptautiniu maršrutiniu autobusu net paliko prie sienos, nes vienas iš jų turėjo dviem pakeliais cigarečių daugiau nei leidžiama. Nežinau, kaip ten tiksliai viskas buvo, bet muitinėje tikriausiai tuos vargšelius taip ilgai laikė, kad jų autobusas tiesiog nuvažiavo. Gerai, kad Excursus autobusai važiavo vienas paskui kitą, tai per abu pilnus autobusus pavyko parvežti vargšę mergaitę su seneliu.

Kiek paskutiniu metu teko važiuoti tarptautinių reisų autobusais, tai kelionės būdavo visai neblogos – ekranai ant kiekvienos sėdynė, rozetės telefonams krauti, tualetas, karštas vanduo arbatai ar kavai. Čia viskas buvo šiek tiek prasčiau. 2002 metais autobusuose rozečių dar nedėdavo, o multimedijos sistemą atstodavo du kineskopiniai televizoriai, vienas priekyje, kitas per vidurį. Šiaip tai jie man visai netrukdytų, jei baisus per ausis rėžiantis garsas tiesiai virš galvos. Ir dar kažkodėl visus įrašus leido tik rusų kalba. Ai ne, vieną lietuvišką komediją paleido, kurią pažiūrėjus intelekto koeficientas gali sumažėti per pusę. Net ausinės su beveik maksimaliu garsu nepadėjo pabėgti nuo tos baisybės. Nors „Narcos“ serialas man patiko, net jei ir nieko nesupratau. O pirmo įrašo herojai jau buvo pavargę nuo savaitę trukusio gėrimo ir kitiems kelionės nebegadino. Tik išsiprašė, kad į kitą Kauno galą nuvežtų, nes matai jie ten mašinas paliko ir jiems labai reikia. Elgėsi kaip vaikai… Nors juos išleidus paaiškėjo, kad vistiek turime stovėti ir laukti kol atvažiuos kitas autobusas, iš kurio ateis 4 žmonės ir tęs kelionę iki Vilniaus. Labai prastas planavimas, galėjo kelionės pradžioje kažką sukeisti, nes tik pusė mūsų autobuso važiavo iki Vilniaus. Tai mūsų kelionę dar labiau pailgino. Bet po 26 valandų pagaliau pasiekėme Vilnių ir galėjome užbaigti šią odisėją.

 

Ne, nu bet kad autobuse reikės praleisti 26 valandas tai aš nesitikėjau. Net iš Lietuvos į Japoniją nukeliauti trunka trumpiau…

 

P.S. Apie kelionės įspūdžius į Ukrainą galite pasiskaityti čia

 

Komentarai apie “Slidinėjame Ukrainoje

  1. Atgalinis pranešimas: Gudauri: potencialo turintis kurortas
  2. instruktorius 30 eu dviem valandom. su savo skipasu turniketa atidaro mokiniui. O maistas man patiko, skaniai gamina.

  3. Maladec, viska parasei teisingai. 20 diena grizau, ispudziai panasus tik beveik visa grupe triede, veme, krate saltis, kas atsilaike kelionej, susirgo jau Vilniuj. Muitines praslydom greitai, bet vistiek kelione labai sunki- apie 18 valandu.

  4. Sveiki,
    O man neatrodo, kad parasyta „nusivylusio keliautojo“ :). Kaip tik ruosiames vaziuoti i Bukoveli, todel labai idomu suzinoti kitu patirti. Esame patyre slidinetojai. Be to, tai net ne pirma siu metu slidinejimo kelione, todel is Ukrainos daug nesitikim 🙂 Labiau veda smalsumas!
    Paskaityt buvo smagu!

  5. Panasu,kad straipsni rase viskuo nusivyles turistas. Keleta kartu gal ir pabuvojes alpese. As pati daugiau, kaip 20 metu slidineju, bent po keleta kartu i metus – Europoje, teko ir Bukovelyje pabuvoti.
    Kazkaip nesureiksminau to,kad tie keltuvai seni, nes net ir bunant Italijoje arba Prancuzijoje tenka matyt zymiai senesni palikima…. bet tarkim, vargsui turistui, mokanciam net 24 eur uz diena, tai keli didziuli nepasitenkinima ( jei norejosi kazko prabangesnio reikejo i Courchevel arba St. Moritz vykt, sumaisete, gerbiamasis!) .

    Trasos tokiam kurortui tikrai neblogos, net ir puikiai mokanciam visai smagu lekti per tuos miskelius. Aisku, besimokantiems – rojus!

    Savaitgalio kurortas! Manau, dienu skaicius parinktas siai kelionei idealus.
    Tiek tikrai uzteko.

    Autobusas – patogus turistinis.
    Keliones kaina buvo pigi, tad nereikia noreti naujausio modelio autobuso ( net kvaila skaityt absurdiska komentara).

    „What you pay for is what you get“ taip sakant.
    O mums kelione labai patiko!

    1. Sveiki, Aida,

      Tikrai neesu nusivylęs turistas, Tiesiog surašiau savo pastebėjimus ir palyginimus su anksčiau lankytais kurortais. Kaip minėjau, trąsos tikrai puikios ir kurortą vertinu gerai. O jei jis būtų arčiau – užsukčiau tikrai dažniau.

      Pagarbiai,
      straipsnio autorius.

  6. Atgalinis pranešimas: Keliaujame į Ukrainą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.