Viena [3 dalis]

Besidžiaugdami šiuolaikinės navigacijos teikiama nauda draugo namus pasiekėme be didesnių problemų. Visgi, Vienoje mašinos bet kur ir bet kaip palikti negalima – gali ir nerasti po to. Kadangi prie namų nemokamas parkavimas tik naktį – išsikrovėme daiktus ir perstatėme į mokamą, bet kur kas pigesnę daugiaaukštę stovėjimo aikštelę miesto šone. Sakyčiau visai patogu, nes nuo kiekvienos tokios aikštelės yra metro linija, kuria galima pasiekti miestą be didesnių problemų.

Kur ir ką aplankyti išsiaiškinome iš vakaro, ryte teliko nukeliauti iki artimiausios metro stoties ir sumokėjus 7 eurus už visos paros viešojo transporto bilietą pradėti kelionę. Prie stoties mus pasitiko berankis vaikinas, demonstratyviai rodantis savo amputuotą plaštaką ir kišantis skardinę monetoms. Iškarto prisiminiau apie laisvės alėją, kai ją buvo okupavę kurčiaisiais apsimetę neaiškios kilmės žmogėnai, kaulijantys pinigus iš mieste vaikštinėjančių žmonių. Kadangi esame pripratę prie tokių prašinėtojų, tiesiog praignoravome ir susitvarkę savo reikalus patraukėme toliau. Pora metro stotelių ir mes jau senamiestyje. Saulės beveik nėra, vėjas šaltokas, bet tai visai netrukdė grožėtis miestu. Kadangi visi lankytini objektai yra daugiau mažiau vienoje vietoje, tai viską nusprendėme apeiti pėsčiomis. Ir manau tai tikrai geras sprendimas, nes net ir lankytinų objektų sąraše nepažymėti namai atrodydavo labai gražiai. Tiesiog senove dvelkiantis miestas. Atkeliavę iki pagrindinės katedros pagalvojome, kad turėtų būti įdomu užlipus į viršų. Iškarto prisiminiau Milaną ir nuostabius vaizdus nuo jo katedros stogo. Visgi, čia 4,5 euro kaina visiškai nepateisino lūkesčių – užlipus siaurais ir lenktais laiptais patekome į nedidelį kambariuką su keturiais langais iš visų pusių. Ir dar aparatais, pro kuriuos galima pamatyti objektus iš arčiau. Už papildomą kainą. Čia turėjau progą išsitraukti ir pasinaudoti savo tele objektyvu, bet ilgai neužsibuvome, reikia ir kitiems duoti pažiūrėti pro tuos mažiukus langiukus. Pasivaikščioję iki sutemų dar šiek tiek pasivažinėjome tramvajumi ir patraukėme namo. Sekančią dieną vėl laukė kelionė, nors ir ne tokia ilga, kaip pirmą dieną, bet turėjo užtrukti apie penkias valandas.

[Not a valid template]

[Antrą istorijos dalį galite rasti čia]

[Ketvirtą istorijos dalį galite rasti čia]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.