Šeštadienis, 6 val. ryt
o, krepšiai prikabinti, šalmas ant galvos ir aš jau riedu miesto gatvėmis link studentų miestelio, kur prasideda tradicinis KTU dviračių žygis. Atvažiuoju visu pusvalandžiu per anksti. Stoviniuoja vos vienas kitas dviratininkas su manta. Pasisveikinam, pasitikslinam ar visi tuo pačiu tikslu susirinkom ir kas kur įsitaisom laukti transporto ir kitų žygio dalyvių. Nepastebimai automobilių stovėjimo aikštelė prigužėjo linksmai nusiteikusių žygeivių su savo dviratėm transporto priemonėm ir daiktų pilnais krepšiais. Netruko ir sulaukti krovininio transporto bei autobusų. Čia šiek tiek nustebau, kad tokia gausybė dalyvių – prireikė net dviejų autobusų (~60 sėdimų vietų kiekviename) visiems nugabent į Plungę, kur ir pradėsime dvi dienas truksiančią pažintį su Žemaitija.
Kelionė autobusu neprailgo ir štai jau stojame aikštelėje prie Plungės dvaro. Čia susitinkame dar daugiau žygio dalyvių, atvykusių nuosavu transportu. Kol laukiame atvykstančių dviračių, turime laiko pasižvalgyti po Plungės dvarą (čia įsikūręs Žemaičių dailės muziejus) ir parką, susitvarkyti gamtinius reikalus, užkąsti ar tiesiog pasedėt ir paplepėt su kolegom. Atvykus dviračiams juos išsidaliname, užsimontuojam atgal ratus, išklausom instruktažą, pasiskirstome į grupeles pagal pajėgumus ir judame link Babrungo.
Prisijungiau prie greičiausios ir daugiausiai pamatyti nusiteikusios grupelės, tad nieko nelaukę „dedam“ per pedalus ir švilpiant vėjui lekiam numatytu maršrutu. Jau po pirmų dešimties kilometrų išryškėja, jog kai kurie pirmą kartą šiemet atsisėdo ant dviračių, tad jiems tempą palaikyti ganėtinai sunku. Bet tai neproblema, kadangi iš paskos tuo pačiu maršrutu važiuoja ir lėtesnės grupelės, tad yra galimybė palaukti ir prisijungti prie jų. Taigi stojame prie Babrungėnų vandens malūno, kuriame įsikūręs tapytojas ir medžio meistras L. Černiauskas. 1989 m. jis nupirko šį vandens malūną, suremontavo ir įrengė savo meno darbų galeriją. Tačiau susidomėjimo menu kolektyvas neparodė, tad apsidairėm tik iš lauko pusės ir vos tik sulaukėme mus prisivijusių kolegų pajudėjome toliau.
Vingiuotu žvyrkeliu, su šalia įrengtu asfaltuotu dviračių taku (!) riedam link sekančios stotelės – Šaltojo karo muziejaus, įrengto buvusiame Sovietų Sąjungos balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse, Plokštinės raketų bazėje.
(Vaizdas nuo šalia esančio apžvalgos bokštelio)
Pasitinkantis vaizdas neatrodo labai draugiškas: teritorija aptverta spygliuotomis vielomis. Bazės veikimo metais teritoriją juosė net 6 – spygliuotos vielos, signalizacijos ir aukštos įtampos elektros linijos. Ekskursijos čia rengiamos kas valandą, tad neskubėdami įsigijome bilietus ir laukėm kol gidė pakvies keliauti į muziejaus labirintus po žeme. Lauke matosi tik raketų šachtas dengiantys kupolai, kuriuos raketų paleidimo metu variklių pagalba nutraukdavo į šoną, kas užtrukdavo apie 20-30min. Nors autentiškų įrengimų nėra likę daug, tačiau muziejaus ekspozicijos įdomios ir papildomos gidės pasakojimais. Čia susipažinome su šaltojo karo istorija, reikšmingiausiais to meto įvykiais bei konkrečiai šios bazės veikimo detalėmis. Įvairios emocijos ir mintys užplūsta vaikštant po patalpas, kur maždaug prieš penkiasdešimt metų paleidimo šachtose stovėjo keturios raketos, kurių kiekviena galingumu dešimtis kartų lenkė kritusias ant Hirošimos ir Nagasakio.. Manau, šis muziejus abejingų nepalieka.
Apžiūrėję ekspoziciją lendame iš šaltų požemių ir tamsos karalystės į šviesą ir šilumą. Apsukame ratą aplink šalia esantį apleistą miestelį, kuriame gyveno bazę aptarnaujantys kariai ir keliaujame ieškoti vietos pietums. Važiuojame keliu prie pat Platelių ežero, apsupto įvairių stovyklaviečių ir poilsio namų. Radę siaurą takelį tarp privačių valdų pasiekiame ežero pakrantę. Čia įsitaisome, sudedame kas ką turime ant „stalo“, susėdame ir žygio vadas pamoko visus „ąžuoliečių“ tradicijų – susirinkus visiems valgyti sudainuojama trumpa dainelė, kuria kviečiamas išlįsti „kusačius“. Tik tuomet galima pradėti mėgautis maistu.
Radau štai tokius „ąžuoliečių“ pasvarstymus apie tai, kas yra „kusačius“:
Kol valgome ir ilsimės nusprendžiame, kad toliau važiuosim nesilaikydami numatyto maršruto, kad pamatytume daugiau. Žygio vadas pasiūlo sukti link Žemaičių Kalvarijos – mes jam pritariame. Pavažiavę gabalėlį plentu, pastebime ženklą su nuoroda į parduotuvę – metam kelią dėl takelio, kad atsigaivintume ledais ir toliau dulkame per laukus link Gegrėnų. Nusileidus nuo kalno pasukame į dešinę ir privažiuojame informacinį ženklą skelbiantį apie Gegrėnų piliakalnį. Stojame ir lipame laiptais pasidairyti į apylinkes nuo viršaus. Toliau plentu važiuojame iki pat Žemaičių Kalvarijos.
Žemaičių Kalvarija įdomi tuo, kad čia pastatyta net 19 koplytėlių, kurios s
imbolizuoja Kalvarijų kryžiaus kelią (kalvarijas). Kasmet liepos mėnesį čia vyksta Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai. Įdomus istorinis faktas: 1660 m. per atlaidus, trukusius savaitę, į miestelį atėjo maro epidemija. Pirmąsias kalvarijas randame ant piliakalnio: kas įkopia pėsčiomis, kas iš visų jėgų bando užvažiuoti dviračiu. Šioje vietoje mūsų grupės vadas Tomas atskleidžia dar vieną „ąžuoliečių“ tradiciją: ant piliakalnių šokamą šokį „asilas“. Susikabinus rankomis per pečius, kryžiuojant kojas sukamasi ratu, tada pritupiama, pašokama į viršų ir kartojama toliau.. Po kelių tokių ratų galva šiek tiek susisuka ir atsiranda rizika nusirident nuo piliakalnio..
Toliau leidžiamės apžiūrėti bažnyčios. Einame į vidų, padarome keletą nuotraukų ir lekiam į kitoje gatvės pusėje esančią parduotuvę pasipildyt vandens atsargų. Čia pat sutinkame ir du atsiskyrusius, savo keliais bevažiuojančius kolegas. Kelionę tęsiame kartu ir sukame paskui juos, kur rodo ženklas „lankytinas objektas“. Tikėjomės, kad šis ženklas žymi poeto V. Mačernio sodybą, tačiau pavažiavę žvyruotu keliuku randame Gardų ozo pažintinį taką. Iš pradžių maniau, kad tai kuom nors susiję su „Ozo šalies burtininku“ ar tai prekybos centru „Ozas“ (mat žodį „ozas“ buvau girdėjęs tik šiuose kontekstuose), bet, pasirodo, ozas – tai ilga siaura kalva, sudaryta daugiausia iš smėlio ir žvyro.
Pasižvalgę ir sužinoję šio to naujo važiuojame toliau ir už dviejų-trijų kilometrų sukame link V. Mačernio kapo. Čia pat nuo kapo matosi ir sodyba, kurioje poetas gyveno ir sukūrė daugumą savo eilėraščių.
Kadangi jau buvome pavargę ir saulė jau sukosi vakarop, nusprendėme, kad didžiausią akmenį Lietuvoje lankysime kitą dieną, tad ieškome artimiausio kelio link stovyklavietės. Taip jau nutiko, kad per vėlai susivokėm, jog reikėjo pasukti prieš kelis kilometrus, o ir iki Barstyčių nebetoli – nebebuvo prasmės apsisukt. Atvykus į Barstyčius grupelė pasidalino į dvi dalis – važiuojančius iki akmens (+5km iki akmens ir atgal tiek pat) ir besiilsinčius. Tie keli kilometrai iki Puokės nebuvo malonūs, kadangi teko važiuoti „žvyrkeliu-tarka“, bet tikslą pasiekėm. Apžiūrėjome akmenį, užsilipome, pasifotografavome ir patraukėme atgal link Barstyčių. Iš čia jau visa kompanija patraukėme link stovyklavietės.
Labai tikėjomės, kad paskutinė kelio atkarpa bus asfaltuotas plentas ir važiavimas bus lengvas. Deja, mūsų kojų liūdesiui teko atiduoti paskutines jėgas minant žvyrkeliu. Lengvu tempu, sustodami pailsėti, pasiekėme poilsio vietą – stovyklavietę „Ąžuolų sala“ ant Platelių ežero kranto. Mūsų grupelė atvyko paskutinė, praktiškai su paskutiniais saulės spinduliais. Stovyklavietėje radome įsikūrusį palapinių miestelį, ant laužo garuojančius puodus ir jau paruoštą vakarienę. Nieko nelaukę čiupome dubenėlius ir nuskubėjome pasistiprinti ant laužo virtu, šiek tiek aitriu, kopūstų sriuba-troškiniu su mėsos kukuliais.
Palapinių miestelyję tą vakarą apsigyveno apie 130 gyventojų. Vieni jų vakarojo prie palapinių, kiti susibūrė prie lauko baldų ir laužų. Labiausiai pavargę „krito“ pirmieji į palapines (ar šalia jų) ir kaupė jėgas antrajai žygio dienai.
Važiavimo statistika (Endomondo)