Savaitgalis Žemaitijoje (2 diena)

stovykla rytas

Prabundu dar prieš žadintuvą (nusistačiau 8h, kad nepramiegoti pusryčių). Gerai pailsėjęs – nesušąlęs, nesukaitęs ir šonų neskauda. Danguje nei debesėlio – tai džiugina ir žada karštą dieną. Kol prausiuosi ir kraunuosi daiktus,  stovykloj aidi Romytės. Pusryčių ruošimas virto kone dideliu dešros drožimo „workshop‘u“ – merginos laikė dešras dviem rankom, o vyrukai drožė. (Žinau ką jūs pagalvojot, bet viskas vyko ne taip :P). Draugiškai apsėdę lauko stalą pjaustė dešreles pusryčiams. Neilgai trukus pusryčiai buvo paruošti – labai skani makaronų-dešrelių košė „užkepta“ fermentiniu sūriu. Puodai taip greit ištuštėjo, kad nespėjau net pakartot.

Pasistiprinom, susikrovėm mantą, susiskirstėm į grupeles, aptarėm dienos planą ir išvykome į antros dienos pažintinį turą. Pasiryžusių minti toli ir greitai šiandien buvo šiek tiek mažiau, tačiau grupės branduolys išliko – keli vaikinai jungėsi prie lėtesnių grupių, keli prisijungė nauji.

19. MosedisRinkomės iš dviejų alternatyvų – pirmiau važiuoti plento atkarpą, ar žvyrkelio. Nusprendėme, kad geriau pradėti nuo sunkesnės atkarpos, tad pasukome žvyrkeliais link Mosėdžio. Vadas patikino, kad ten tikrai yra į ką pasižiūrėti. Pravažiavę karjerus pastebėjome laukuose informacinį ženklą  – Kulalių skaldyklos akmenynas. Net nespėjus paskaityti, kas rašoma, kažkas iš kolektyvo mestelėjo idėją pagrįžti prie karjerų ir atsivėsinti. Mat jau vidury dienos saulutė kepino kaip reikiant, tai visi be abejonių pritarėm šiam pasiūlymui.

Atsigaivinę vėsiu vandeniu, gražiais lauko keliukais pasiekėme akmenimis išpuoštą miestelį. Už gamtos, grožio ir meno puoselėjimą turime būti dėkingi V. Intui. Jo iniciatyva į miestelį buvo atgabenta per 20 000 akmenų, įkurtas Akmenų muziejus, iškasti tvenkiniai, o jo sodyba pavirtusi į tikrą akmenų rojų – čia apstu įvairių formų ir dydžių riedulių. Vieni jų patys savaime įdomūs eksponatai, o iš kitų sutvertos įvairios kompozicijos ir statiniai – lauko baldai, tvoros, vartai, arkos, šventyklos ir pan. Apėjome sodybą, gražiausius eksponatus įamžinome fotografijose ir susiruošėme tęsti kelionę. Į sodybą-akmenų parką patekome nemokamai, tačiau išvažiuodami kiekvienas nuo savęs įdėjome monetų į tam skirtą dėžutę. Suprantame, kad tokiam parkui prižiūrėti reikia ir darbo, ir lėšų.

28. V.Into sodyba

Akmenimis grįsta gatvele grįžtame link Mosėdžio centro, užsukame į parduotuvę papildyti atsargas ir nusprendžiame susirasti gražią vietelę pietums. Šiek tiek pavažiavę sustojome prie Akmenų muziejaus, šalia malūno. Sudėjome viską ant akmeninio stalo, susėdome ant akmeninių suolų ir visi kartu kvietėme išlįsti „kusačių“.

Perkraustę maisto atsargas iš kuprinių į pilvus lengvu judesiu pasukom pasižvalgyti po akmenų muziejaus lauko ekspoziciją. Čia matyti daugybė akmenų, atitemptų iš įvairių Baltijos regiono kampelių. Kiekvienas akmuo turi po nedidelį pašlifuotą plotelį, kad matytųsi tikroji riedulio spalva.

Išvažiavę iš Mosėdžio sukame link Salantų. Kelio atkarpa asfaltuota, tad spaudžiame pedalus kiekvienas sau patogiu, bet greitu tempu. Užsiropštę ant kalno sustojame atsikvėpt, palaukiam atitrūkusių kolegų. Įsitaisome po obelim šalia kelio nuo kur jau matyti Salantš bažnyčios bokštai. Netrukus jau riedame miestelio centrine gatve. Dairydamiesi į gražiai sutvarkytą miestelį riedame žemyn į Salanto upės slėnį. Čia trumpam sustojame, norintys atsigaivina upelyje. Pervažiavę parkelį kopiame laiptais atgal į kalną nuo kurio taip smagiai nuriedėjom gatve.

Išvažiavę iš Salantų sukame į dešinę, kur už poros kilometrų įsikūrusi Orvidų sodyba-muziejus. Sodybą-muziejų įkurė Kazimieras Orvidas. Suvežęs čia įdomesnius akmenis ir medžius kūrė įvairius paminklus ir skulptūras religine tematika. Dėl to ne kartą buvo iškilus gresmė, jog muziejus bus sugriautas Sovietų valdžios nurodymu. Internete radau štai tokį įdomesnį istorinį faktą: „Sesuo Palmyra pasakojo, kad Viliaus mokymas ėjo per maldą. Jis nemoralizavo, nesmerkė, neklausė kas, kaip, kur ir iš kur, tiesiog priėmė. Taip laikui bėgant sodybą paliko daug atsivertusio jaunimo, kuris atrado Dievą, tikėjimą ir ramybę. Tačiau, nors ir gražių tikslų buvo užsibrėžęs Vilius, valdžia tam nepritarė. Iš Vilniaus buvo atsiųstas raštas, kad sodyba turi būti sunaikinta. Aplinkiniai žmonės, turėję išvežti visus meno kūrinius ir akmenis, atsisakė tai daryti, nes nenorėjo niekinti šventos vietos. Tada atėjo grasinimai pasitelkti ir karinę techniką. Kaip bebūtų keista, Orvido darbą išgelbėjo Maskva, pats Gorbačiovas atvyko į sodybą. Taigi sodyba liko nepaliesta. Visi pripažįsta ir supranta jos sakralinę, meninę ir istorinę vertę.. <…>“ (šaltinis). Tačiau, kaip bebūtų, daugiausiai susidomėjimo kėlė tankas, stovintis prie muziejaus vartų – tikriausiai retas lankytojas praleidžia progą nusifotografuoti jame. Tikriausiai čia būtų galima pastebėti, jog jeigu visi žmonės puoselėtų dvasines vertybes, tankų paprasčiausiai nereikėtų..

Kad ir kaip norėtųsi aplankyti ir pamatyti dar daugiau, deja, laikrodis tiksi ir belieka valanda nusigauti iki Platelių. Nors kelias asfaltuotas, tačiau paskutines jėgas išsiurbė vienas už kito besistiebiantys kalneliai ir vasariškas karštis. Į vietą atvažiavome sutartu laiku – beveik lygiai 17val., tad laiko pasidairyti po mestelį šį kart nebeturėjome. Šiek tiek atsipūtėme, atsigaivinome ledais ir pajudėjome link Kauno. Važiuojant galvoje besisukančius patirtus įspūdžius po truputį keičia mintys apie žygio pabaigą, namus ir darbus..

autobusas pabaiga

Pabaigai noriu padėkoti visiems prisidėjusiems prie žygio organizavimo, Tomui už grupės vedimą, Nobeliui už žiebtuvėlį, Ritai už skanius ruginius sausainius ir visiems kitiems dalyvavusiems už gerą nuotaiką, šypsenas, pokštus ir juoką.

Važiavimo statistika (Endomondo)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.