Toli pamarėse

Indėnas aplipęs moliu ir žolėmis stovi kampe. Drauge su gentainiais „perštinti oda“ ir „skaudami raumenys“ primena apie vakarykštį nuotykį toli pamarėse. Kurį ir skubu užrašyti, mat žmogaus atmintis labai įdomus reiškinys. Kartais ja galima pasikliauti, o kartais ji paprašo seserį vaizduotę atlikti darbą už ją. Iš dalies taip yra dėl to, jog prisimename ne įvykius, bet paskutinį prisiminimą apie tuos dalykus. Žinau, jeigu šiandien neužrašysiu, vėliau šių prisiminimų dalelės dils, trupės ir nubyrės. Jų vietose stos vaizduotės rankdarbiai. Apie žygį aplink Kauno marias kirbėjo mintys jau nuo tos minutės, kai mano ir indėno keliai susikirto. Nuo tada žemė kelis kartus apsisuko aplinkui saulę, keitėsi mėnuliai, kol galiausiai dviračio brolis Ignas pateikė pasiūlymą susikrauti kuprines ir išvykti į kelių dienų žygį Kauno marių pakrantėmis.

Ilgas kelias Išvykti nutarėm ankstų šeštadienio rytą. Todėl vėlus penktadienio vakaras buvo praleistas ruošiant mantą ir patikint ją indėno žinion. Vigvamai, virvės, peiliai miegmaišiai ir įvairiausi niekam nereikalingi niekučiai keliavo į maišus, kurie vis pūtėsi ir sunkėjo. Indėno laimei, kai jau beveik nevaliojau jų pakelti – sustojau ir griuvau miego. Su saule kilom ir išsiruošėm į žygį neturėdami žalio supratimo apie tai, kas mūsų laukia.

O laukė nuostabūs gamtovaizdžiai, vešlūs krūmojai, klampios pelkės, atodangos, dulkėti vieškeliai, įkaitęs asfaltas, smarkūs vėjai ir visi su savo sunkumais, išbandymais ir atlygiais. Šiuo atžvilgiu žmonės iš ties panašūs į gamtą. Kiekvienas pasižymi savotiškomis savybėmis, kurios gali žavėti, erzinti. Kartais vienu metu. Tačiau perėjus vienokius ar kitokius sunkumus, atlikus išbandymus, žmonės tarytum atsiskleidžia. Jų talentai ir gabumai virsta į nepakartojamus patyrimus. Gabumai ir talentai atskleidžiami ir viešai, žinoma, su vienintele sąlyga – žiūrėti ir pamatyti, klausytis ir išgirsti, jausti ir pajausti. Gamtoje galioja tie patys dėsniai. Kartais reikia užkopti į aukščiausią kalną, kad ji galėtų atskleisti nuostabų reginį, o kartais tie nuostabūs reginiai tiesiog panosėj, tereikia pamatyti.

Kauno marios iš ties yra nuostabūs reginiai, patyrimai ir gamtovaizdžiai esantys visai kauniečių panosėje. Todėl pamėginsiu sudominti, jog dar daugiau kauniečių (ir ne tik) ryžtųsi pamatyti, patirti ir išgirsti.

Laukų idilė

Viena iš ilgalaikių kliūčių šiai kelionei įvykti anksčiau buvo greitkelis Kaunas – Vilnius, nutiestas visiškai prie pat marių, todėl apvažiuoti visas marias yra problemiška. Tačiau įsitikinome, jog dviratininkai aktyviai važinėjantys MTB stiliumi dažniausiai gali „sukurti“ kelius ten, kur mažiausiai tikėtina. Vienas iš tokių dviratininkų pasidalino su mumis savo asmeniniu maršrutu (įsivaizduoju kiek jam teko klaidžioti tais kemsynais, kol tokį maršrutą sudarė). Net ir turėdami maršrutą vis paklysdavom arba susigundydavom pasukti iš „kelio“. Marių šlaitais ir pakrantėmis judėjome lėtai, tai nesulyginamai sunkiau, nei riedėti asfaltu. Takeliai pilni šaknų, užvirtusių medžių, vietomis visai nutrupėję arba apaugę brūzgynais. Pridėkite pilnai pakrautus kelioninius dviračius, vos atkeliamus nuo žemės ir turėsite puikų receptą savaitgaliui. Per geras šešias valandas beveik nėra pasistūmėjimo, atrodė pažiūrėjus į žemėlapį. Tačiau tuomet siauri takučiai virto automobilių išvažinėtais miško keliais, laukų žvyrkeliais, bei sodų gatvėmis ir po dar kelių valandų atsidūrėme Piliuonoje.

persikėlimas Pagal numatytą maršrutą turėjome važiuoti iki Prienų, kur tiltu persikėlę per Nemuną atsidurtume Birštone. Nuo ten vėl lystumėm į miškus stovyklavietei vietos ieškoti. Tačiau alkis privertė sustoti Piliuonos parduotuvėje, kur užkalbinome iš parduotuvės išeinantį vietinį gyventoją Giedrių. Šis, pasirodo, turįs valtį ir galįs mus perkelti į kitą Nemuno krantą tiesiog čia pat Piliuonoje! Ilgai nesvarstę pasinaudojome šia galimybe. Tiesa, iki valties taip pat teko brautis per džiungles, bei klampoti per dumblynus norint ją išvaduoti iš vešlių nendrynų. Užtat sukėlę dviračius ir patys sulipę į valtį smagiai sau yrėmės į kitą krantą. Jei tiksliau, tai Giedrius darbavosi irklais, o mes džiaugėmės šia netikėta atrakcija. Atplukdė tiesiai į žvejų paliktą stovyklavietę pakrantėje. Su laužaviete, suoliukais, šiukšliadėže, stalu, suruoštomis malkomis ir netgi pastatytu WC! Čia ir praleidome pietų atokvėpį mąstydami ką daryti su sutaupytu laiku. Pasirinkimai iš ties buvo du. Čia pat vietoje įrengti stovyklavietę ir vakaroti arba minti toliau ir dar šį vakarą parminti namo. Kadangi tebuvo apie 16’ka valandų, tai tiesiog tęsėme kelionę.

Pirmiausia reikėjo rasti taką, vedantį iš pakrantės. Vieną radome, atvedė tiesiai į sodybą, kur pasitiko nustebęs, bet draugiškas ponas šuva. Ne mažiau nustebęs buvo ir šeimininkas. Vis tik atsiradome sodyboje „iš niekur“, tačiau buvo malonus ir parodė kelią. Ne veltui sakoma „koks šuva, toks ir šeimininkas“. Netrukus radome Anglininkų miestelį. Leidomės ilgu, smėlėtu žvyrkeliu Kruonio link. Iš kur teko pavažiuoti plentu iki Dovainonių aplenkiant Kruonio HAE. Po visų tų miško takų, keliukų, žvyrkelių, upių, šlaitų ir t.t. buvo malonu praminti padoriu keliu.

Laivelis vakarėjant

Dovainonyse pastebėjome paminklą komunizmo aukoms atminti. Paminklas, tai didžiulis akmuo su kryžiumi ir Lietuvos vėliavėle. Iš ties, Mokytojų, Dvasininkų, Kovotojų netektis yra po šiai dienai mums didelis, sunkus akmuo, kurį bendromis jėgomis turime pakelti. Šiandien galima pasidžiaugti, jog tas akmuo kyla. Aplankėme ir Mergakalnį, nuo kurio atsiveria nuostabi Kauno marių panorama. Atsikvėpus teko įkalbinėti kojas, kad šios teiktųsi sukti pedalus toliau, bet netrukus traukėme Rumšiškių link.

Kelias Rumšiškių pušis namo nuo Rumšiškių vedė per liaudies buities muziejaus valdas, todėl teko įkalbinėt muziejaus darbuotoją-apsaugininką, jog šis malonėtų mus praleisti. Šis, kaip pridera, nenorom, bet leidosi įkalbamas. Netgi davė muziejaus žemėlapį ir nurodė kelis galimus išvažiavimus iš muziejaus ribų į pamario miškus. Laikėmės savo kelio, kurio gavome gerai paieškoti. Miške nenaudojami keliai ir takeliai gana greitai gali pranykti. Bevažiuojant mišku, pamatėme medinį ženklą „Rumšiškių pušis“. Šalia ženklo auga trys visiškai neišskirtinės pušys, pasirodė labai keista. Kol neprivažiavome tikrosios, keturiašimtametės Rumšiškių pušies. Manoma, jog tai storiausia pušis Lietuvoje. Iš ties įspūdinga. Linkiu įsitikinti patiems. O mes toliau judėdami miškais link Grabuciškių netikėtai atsidūrėme namų vaiduoklių kvartale.

Nežinia kodėl, bet namai vaiduokliai visuomet sukelia baugių pojūčių. Gal dėl to, kad užduoda konkrečių įrodymų, jog kažkieno čia gyventa. O drauge ateina ir nežinomybė: kas nutiko tiems čia gyvenusiems? Keisčiausia, jog turbūt visi žemės lopinėliai vienu ar kitu metu buvo kažkieno apgyvendinti, bet jokių nepatogumu tai nekelia vaikštant mišku, pamariu arba pievomis. Paprastai žmonės linkę bijoti dviejų dalykų: nežinomybės ir mirties. Apleisti namai kelia sąsajas su abiem. O kaip jaustis, kuomet keliaudamas mišku, temstant užtinki visą kvartalą tokių apleistų namų? Buvo džiugu, jog atklydau čia ne vienas. Apleisti pastatai leido patobulinti fotografijos „urban decay“ stiliumi įgūdžius.

Vasarnamis

Galiausiai pasiekėme Grabučiškes, kur vėlei lindome į mišką, kurio prieglobstyje pasiekėme Karčiupį. Atsisėdę tiesiog pakelėje aptarėm dieną, patirtus sunkumus, sprendimus priimtus jos eigoje ir sukapojome vakarienę. O taip, kelionė iš ties pati sunkiausia, į kurią kada nors man teko išsiruošti, bet nauda iš jos taipogi didelė. Ir galiausiai visam pasiekti nereikėjo jokių plakatų, organizacinių grupių, skelbimų. Viskas ko reikėjo, tai apsisprendimas ištrūkti į gamtą, senas geras dviratis ir vienas kitas pinigėlis. Iš Karčiupio lengvai nukakome į Neveronius, o iš ten į Kauną ir namo. O visiems skaičiusiems noriu palinkėti paprastų sprendimų atnešančių neišdildomus įspūdžius.

Padėkos žodis
Ačiū Pauliui iš velomanai.lt už nuostabų, iššūkių pilną maršrutą.
Ačiū Giedriui iš Piliuonos už atkaklų valties irklavimą ir kelionės patrumpinimą.
Ačiū Rumšiškių liaudies buities muziejaus darbuotojui už supratingumą.
Ačiū bendražygiui Ignui už sumanymą.
Ačiū geresniai mano pusei už palaikymą.
O didžiausias ačiū tenka visiems, kas perskaitė šią teksto sieną iki pabaigos!

Komentarai apie “Toli pamarėse

  1. Tie apleisti namai, tai buvusi sovietinė stovyklavietė 😉 Nuo Rumšiškių buvo kažkoks kelias iki Kauno? Nes mes, kai turėjome žygį nuo Palemono iki Rumšiškių, tai visą laiką ėjome pamare ir ten buvo kalnai kalneliai, net pėsti nelengva buvo praeiti 🙂

    1. Nuo Rumšiškių keliavom mišku, vietomis tikrai nebuvo to ką galėčiau pavadint takeliais (o ką kalbėt apie kelius). Bet vietomis radom ir miško keliukų. Nuo šitos sovietinės stovyklavietės jau buvo kelias iki Grabučiškių, tačiau ten vėl teko lysti į mišką ir važiuoti arimais į Karčiupį 😀 Į Palemoną nusigavom per Neveronius, tai nematėm koks tas pamarys toje vietoje…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.