Anglija 2007-ieji

Prabėgus septyniolikai metų iš savo viešnagės Anglijoje atsimenu ne viską. Tačiau įdomi ji tuo, jog žymi tam tikrą pradžią mano susidomėjime fotografija. Žinoma, fotografuoti yra tekę ir žymiai anksčiau, dar juostelių laikais. Tačiau būtent Anglijoje įsigijau pirmąjį foto aparatą už savo uždirbtus svarus sterlingus, būtent, Canon PowerShot S5 IS, 8 megapikselių didelę muilinę. Aparatas turėjo 1/2.5 colio CCD sensorių, kuris sukombinuotas su 12x zoom objektyvu galėjo atstoti maždaug 36-432mm perspektyvą. Taigi, labai įdomus aparatas, netgi šiandien. Iš tiesų, net labiau įdomus šiandien, negu anuomet. Visgi, šis rašinėlis nėra techninė apžvalga, todėl apie sensorius ir perspektyvas pakalbėsiu kitą kartą. Dabar labiau norėčiau leistis į fotografinę kelionę laiku. Atgal į 2007-uosius, atgal į Angliją.

Sunku prisiminti, kodėl ir kas būtent paskatino anuomet vykti būtent į Angliją. Pamenu tiek, jog dirbau paprasčiausiu pagalbiniu darbuotoju Senukuose, kuomet su draugais ėmėme ir sugalvojome skristi padirbėti svetur. Gerai atsimenu, kad Senukų vadovybė labai įtariai žiūrėjo į tokį mano sumanymą išskristi, prašė bilietus parodyti. Nerodžiau, žinoma. Kadangi tuomet naudojomės Pasaulio Lietuvių Centro organizuota programa „Work and Travel UK“, tai darbo radimas, kelionės organizavimas ir apgyvendinimas nekėlė jokių rūpesčių, tiesiog teko už tai susimokėti.

Nepaisant minimalių rūpesčių, kelionė visgi neapsiėjo be tam tikro streso ir nemalonumų. Skrydžio metu stipriai užgulė ausis ir keletą dienų beveik nieko negirdėjau. Taip pat šnekamosios anglų kalbos ypatybės ir akcentai labai skyrėsi nuo to, kas buvo praktikuota mokykloje. Tenai nuskridus susikalbėti buvo itin sudėtinga. Kartais patys anglai sunkiai susikalba tarp trijų kartų. Pvz. jaunimas šneka visiškai kitaip, negu vidutinio amžiaus žmonės, o šie kitaip, negu senukai, tai ką jau kalbėti apie neprigirdinčius užsieniečius! Negana to, į savo miestelį atvykome naktį, todėl agentūros atstovai nesirūpino pasitikti, o atsiuntė kažkokius „kitus lietuvius“, kad nuvežtų į gyvenamą vietą, kur apie mūsų atvykimą irgi niekas nieko nežinojo. Kilo neblogas naktinis sąmyšis, o abejotino blaivumo pavežėjai už savo „paslaugas“ nureketavo bene visą atsivežtą legalią kontrabandą…

Nors pirmieji įspūdžiai buvo visai ne kokie, tačiau greitai reikalai nusistovėjo ir viešnagė svetimoje šalyje ėmė tekėti gana malonia vaga. Įdomūs žmonės, svetima kultūra, angliškas jumoras, gražūs kraštovaizdžiai, nematyta architektūra ir darbas geroje kompanijoje, beje, patogiomis darbo valandomis ir geru atlyginimu, greitai nuramino bet kokį stresą. Su laiku ir kalbos įgūdžiai gerėjo, susikalbėti darėsi vis lengviau. Be to, anais laikais dar nebuvo populiarūs išmanieji telefonai, tad ir žmonės kur kas labiau būdavo linkę bendrauti, pastebėti, užkalbinti, išklausinėti, kartais ir apšaukti. Tačiau prie angliško dangaus taip ir nepripratau. Keista, juk būdamas Lietuvoje, atrodo, ne tiek ir daug spoksau į dangų, bet matomai užtenkamai, kad tenykščiame danguje kitaip regimi žvaigždynai nuolat primintų, jog esu viso labo svečias toje šalyje. Dirbdavome keturias dienas nuo 15val. iki 03val. nakties, todėl mėgavomės ilgesniais savaitgaliais, kuriuos išnaudodavome apsipirkimams, trumpesnėms ar ilgesnėms kelionėms ir panašioms veikloms.

Gyvenome miestelyje esančiame netoli Velso, vadinamame Ross-on-Wye, todėl dažniausiai tekdavo lankytis gretimuose didmiesčiuose, būtent Hereforde ir Glaučesteryje (kurio katedroje buvo filmuojamas Haris Poteris). Taip pat pavažinėdavome ir šiaip po kaimus, kartą nusigavome ir prie Atlanto vandenyno esantį Portkovlio paplūdimį. Ilgiausia kelionė buvo į Londoną, po kurį klaidžiojome bent keletą dienų.

Grįžtant prie fotografijos, nors įsigijau tuo metu neblogą aparatą, pačioje fotografijoje jokių normalių įgūdžių neturėjau. Todėl bene viską fotografuodavau auto režimu, kuriuo fotografuojant užtenka tik paspausti mygtuką. Nuotraukų apdirbimu ir karpymu taipogi neužsiiminėdavau. Net nesivargindavau atrinkti blogus kadrus nuo gerų. Šitaip SD kortelės turinys kažkada nukopijuotas į kompiuterį ir pragulėjo apie 17 metų neliestas. Visada maniau, kad tos nuotraukos buvo visiškai tragiškos, absoliučiai nieko gero, nevertos niekam rodyti. O kam visgi teko pamatyti, tie pažerdavo kritikos arba mažų mažiausiai nelikdavo sužavėti. Todėl ir man pačiam greitai atšalo susidomėjimas. Fotografuoti visiškai nustojau geriems penkiems metams. Tačiau, paskutiniu metu pradėjus labiau domėtis fotografija ir nuotraukų apdirbimu, visgi kilo tam tikras smalsumas, paskatinęs peržiūrėti tas senas nuotraukas ir įsitikinti, ar tikrai jos tokios nevykusios?

Būtent tai privedė prie tam tikro apstulbimo, dėl kurio ir rašau šį rašinėlį. Anuomet, lankydamasis Londone, padariau apie 370 nuotraukų. Peržiūrėjęs 268 atmečiau, kaip visiškai netikusias (techniškai prastos, baisios kompozicijos, bereikšmiai kadrai ir t.t.). Gavosi 102 vidutinės, neypatingos nuotraukos, turinčios šiokią tokią reikšmę man asmeniškai. Tačiau apdirbus ir apkarpius, 48 iš jų išėjo geros, įdomios, netgi gražios. Tokios, kurias nebūtų gėda kitiems rodyti. Iš šių 48, 16 gavosi tiesiog puikiai. Sunku patikėti, kad aš pats jas nutraukiau. Žinoma, fotografijos konkursų jos tikriausiai nelaimėtų, visgi, jeigu anuomet būčiau pamatęs, jog galiu šitokių padaryti, tai tikrai manau, jog būčiau neapleidęs fotografijos.

Be savo paties nuotraukų, taip pat turėjau išsisaugojęs apie 365 failus iš draugo foto aparato. Iš jų 225 atmečiau, kaip prastas ir nepavykusias nuotraukas. Tuomet 49 pasilikau, kaip vidutines, neypatingas, visgi turinčias sentimentinės reikšmės. Likusios 91 išėjo geros ir gražios, nepaisant to, jog buvo darytos paprasčiausiu, visiškai kukliu Canon PowerShot A520 muilinuku. Iš šių 91, 24 išėjo tiesiog puikios!

Įdomu pastebėti, jog darbas įdėtas nuotraukų peržiūrai, apkarpymui ir kukliam paredagavimui davė vaisių: viso ~40 nuostabių kadrų! Todėl, jeigu ir nesi šaunus fotografas, vis tiek apsimoka savo blogas nuotraukas pasilaikyti, kas žino, gal būt tarp jų slypi vienas kitas šedevras! Negana to, žymiai kuklesnis aparatas, kiek labiau fotografijoje įgudusio draugo rankose atnešė ne ką prastesnių kadrų! Išeitų, jog įranga nėra svarbiausias faktorius fotografijoje. Kur kas svarbiau išlavinta akis kompozicijoje ir gebėjimas pastebėti įdomias linijas, spalvas, atspindžius ir formas, bei viską suderinti tarpusavyje. Visgi, manau, jog įranga geram fotografui vaidina panašų vaidmenį, kaip lenktynininkui bolidas. Lenktyniauti ir patirti smagių akimirkų su visais bolidais galima, tačiau su prastu sunkiau pasiekti gerų rezultatų arba patekti į aukštesnę klasę.

Šiuos savo ir draugo geriausius kadrus, padarytus vaikštant arba važinėjant dviaukščiu turistiniu autobusu, pateikiu šioje galerijoje. Manuosiuose vyrauja daili ir įdomi Londono architektūra. O draugo fotografuotos skulptūros, perteiktos juodai baltai tarytum atgyja, atrodo, lyg gyventų savo atskirus gyvenimus, mažai ką bendro turinčius su šiuo pasauliu.