Šiais metais nusprendėme aplankyti būtent šį slidinėjimo kurortą. Namą radome gana pigiai, bet tik dėl to, kad beveik 30 kilometrų nuo slidinėjimo kurorto ir su daug pereinamų kambarių. Smagiau, kai gali nuvažiuoti greitai, bet pusė valandos dar nėra labai blogas variantas, kasdien ryte keliaudamas į darbą praleidžiu tiek pat laiko. Ir kelias pasitaikė geras, tik prie namų buvo šiek tiek kalnų keliuko. Kuriuo pirmą rytą (ir beje, vakare) buvo tikrai ne itin malonu važiuoti – status, siauras, su daug posūkių ir padengtas sniego danga. Pats kurortas taip pat ne iš pigiausių – parkavimas vienai dienai St. Anton miestelyje – 7 eurai, bilietas keltuvams – 250 eurų (6 dienoms). Bet trasų kilometražas gana didelis – virš 300. Ir tai buvo viena iš priežasčių kodėl mes pasirinkome šį kurortą. Tik nemaža dalis dėl stipraus sniego ir vėjo pirmą mūsų slidinėjimo dieną buvo uždaryta. Ir gana greitai supratau kodėl – matomumas tikrai nedidelis. Užsidedi akinius – kupstų ir kupstelių nesimato – nusiimi, sniegas pučia į akis, iš viso nieko nesimato. Bet kaip apšilimui gal ir nieko. Raudonų trasų dar neėmėm, o mėlynos tapo įdomesnės – su papildomomis nenumatytomis kliūtimis. Na ir patirtis nauja – anksčiau dar nebuvo tekę slidinėti tokiomis ekstramaliomis sąlygomis. Tikrai sunkiau nei įprastai. Gerai, kad tokio prasto oro daugiau nebebuvo, nors porą dienų dar snigo, bet jau ne taip stipriai ir be tokio stipraus vėjo. Kai sulaukėme saulėtų dienų atsiskleidė ir visas kalnų grožis. Tikrai smagu pasigrožėti baltomis kalnų viršūnėmis. Pasimatė ir trasos, ne tik du metrai į priekį.
[Not a valid template]
Daugiau paslidinėjus paaiškėjo ir dar vienas dalykas – trasos ne itin daug kur susijungia ir yra pakankamai siauros. O mėlynose trasose gana dažnai tenka keliauti į pėsčiųjų žygį, nes nelieka visiškai jokio nuolydžio. Juokingiausia buvo tuomet, kai tai atsitiko raudonoje trasoje. Tie momentai buvo patys nemaloniausi, nes slidžių batai tikrai nėra tam sukurti. Gana greitai paaiškėjo ir dar vienas nemalonus dalykas – trasos tarp kalnynų nėra sujungtos. O norint jas pasiekti reikia važiuoti dar toliau kalnų keliukais. Pirmą kartą, kai nusprendėme ten nuvažiuoti teko net grandines ant ratų užsidėti (bent jau ne veltui nusipirkome), nes kelias buvo toks slidus, kad pabijojome, kad užstrigsime kur nors kylant į kalną. Bet grįžtant buvo geriau. Trasų kokybė labai didelio įspūdžio taip pat nepaliko, gana greitai atsirasdavo kupstai, o trasų dienos metu niekas nelygindavo. Pagrindiniame kurorto kalnyne keltuvai pakankamai geri, visi su gaubtais, nors šildomos sėdynės buvo gal tik keliuose. Kituose – buvo galima prisiminti ir senove dvelkiančius per kojas kertančius dviviečius keltuvus. Po vieno pasikėlimo tokiu keltuvu blauzdą skaudėjo dvi dienas. Bent eilėse nereikėjo stovėti, minutė, kita, ir jau pakeliui į viršų. Nors snigo gana daug, bet panašu, kad kurortas ruošėsi ateičiai, nes sniego patrankos veikė beveik visada. Slidinėjant tas dirbtinis sniegas tik trukdė, apsiniaukusiomis dienomis dar labiau mažino matomumą. Kalno viršuje prie pagrindinių keltuvų buvo įrengtos didelės valgyklos, net audringomis dienomis šiek tiek paieškojus buvo galima rasti vietą 8 žmonėms, prisėsti ir pavalgyti. O pavalgyti buvo galima už maždaug 10 eurų, paprastesnis patiekalas kainuodavo apie 5 eurus, kažkas rimtesnio – 10. Alus (ne, ne, aš tikrai jo nepirkau) draugams atsieidavo 5 eurus, arbata – 3. Kaip kalno viršuje mažesnių kainų tikėtis tikriausiai ir neverta. Vieną vakarą užsukome į vietinio miestelio piceriją, tai ten didelė pica kainavo 10 eurų. Kuri buvo tikrai didelė ir skani. Gerai, kad bent porcijos būdavo didelės, jei pasiimdavau bulvyčių fri, tai jų prikraudavo tikrai nemažai. Nors gana dažnai taupumo sumetimais pasimėgaudavau tik arbata ir su iš namų paimtais šokoladiniais batonėliais ar sausainiais.
Grįžtant prie slininėjimo, snowpark‘ą radome tik vieną, ir tai ne pilnai įrengtą. Po praeito karto norėjosi pasitreniruoti šokinėti per tramplynus šiek tiek daugiau, bet manau tam kuo puikiausiai tiks ir Liepkalnis – kiek mačiau neblogą parką įrengė šiais metais.
Vieną kartą ne pagrindiniame kalnyne nusprendėme, kad reikia išbandyti off track trasą. Visi tik suka ir keliauja ja, galvojame, na kaip gi mes čia dabar neišbandysime. Ir iškarto nusekėme paskui priekyje esančią grupę. Kuri buvo pakankamai patyrusi ir greitai dingo už horizonto, o mes – artimiausioje pusnyje. Nes siauru keliuku tikrai sunku manevruoti, o tuo labiau stabdyti. Vienu metu netgi buvo kilusi mintis gyžti atgal, nes trasos beveik nesimatė, tik kalnai aplinkui, bet nusprendėme, kad reikia taip lengvai nepasiduoti ir judėjome toliau. Lygesnėse vietose buvo tikrai smagu leistis šviežiu ir puriu sniegu. Vėliau pastebėjome dar kelis labiau patyrusius slidinėtojus, kurie žinojo kur čiuožia, tad nusekėme iš paskos ir vėl liko tik vienas pramintas kelias viena kryptimi. Tikėdami, kad jis nuves mus prie keltuvo keliavome toliau. Buvo ne itin jauku čiuožti šalia daugiau nei metro gylio upelio vagos, bet su nedidelėmis pertraukomis sėkmingai nusileidome.
[Not a valid template]
Mėgstu skaičius ir statistiką, taigi, dažniausiai įsijungdavau RunKeeper programėlę telefone ir sekdavau, kiek, kur, ir kaip slidinėjau. Per dieną gaudavosi apie 50 kilometrų, bet čia kartu su keltukais, tai vien tik nusileidimai greičiausiai susidarydavo apie 30 kilometrų. O didžiausias greitis kurį pavyko pasiekti – 60 km/h. Čia vairuojančiam žmogui gali pasirodyti ir ne daug, bet nemaišykite, čia ne tas pats kas su mašina tokiu greičiu važiuoti. Čia bet kuris kupstas gali tave pakelti į orą ir trinktelėti žemėn.
Viską apibendrinus kurortą įvertinčiau septynetui. Ir greičiausiai antrą kartą negrįžčiau. Nors tai tik antras kartas kai slidinėju dideliame slidinėjimo kurorte, bet prieš du metus aplankytas Panoramabahn Kitzbüheler Alpen kurortas patiko kur kas labiau.
Komentarai apie “Ski Alberg slidinėjimo kurortas [5 dalis]”