Prabudau nuo darbinio žadintuvo pypsėjimo 7 val. ryto. Buvau nusistatęs antrą žadintuvą 7.20 val., kad galėčiau šiek tiek daugiau pamiegoti, bet mano darbo žadintuvas suveikė pirmas. Na, gerai, pagalvojau, daugiau laiko pasiruošti. Atsigaivinau stikline vandens, truputį prasimankštinau ir parašiau žinutę mūsų grupės pokalbyje, kad susitiksime 7:30 kartu papusryčiauti. Jei ne Mindaugo žodžiai, jog pusryčiai yra svarbiausia dalis, tikriausiai būtume susirinkę vėliau.
Susitikome koridoriuje ir su gurgždančiais pilvais patraukėme į tuščią pusryčių salę. Kaip ir buvo galima tikėtis – buvome pirmieji. Mūsų pojūčius iškarto užvaldė Indiškų gėrybių rinkinys – aštrus karis šalia saldžios košės, purios tešlos kamuoliukų bokštai šalia sūrių keptų daržovių. Mano drąsioji pusė paėmė viršų ir iš kiekvieno indo viską ėmiau mažomis porcijomis, sudarydamas savo lėkštėje ryškią mozaiką. Kayako tik papurtė galvą ir nusijuokė dėl mano drąsos. Dauguma patiekalų mano vakarietiškai lėkštei buvo nauja patirtis, kelianti nuostabą ir iššūkius skrandžiui. Gerai, kad rytiniai patiekalai buvo labiau saldūs nei aštrūs. Įsijaučiau į valgymo metu vykstančius pokalbius, priimdamas savo pradedančiojo mąstymą šioje svetimoje kultūroje. Tinkama naujų papročių kupinos dienos pradžia, pagalvojau baigęs maistą.
Po pusryčių prisijungiau prie kitų, ėjusių pasidaryti tradicinių henna tatuiruočių. Jausdamasis šventiškai, užsidėjau savo kostiumą, nors visi kiti vilkėjo įprastus atostogų drabužius. Išsiskyriau kaip povas tarp balandžių ir sulaukiau smalsių vestuvių svečių žvilgsnių. Ir vėl nepataikiau, pagalvojau…
Galiausiai atvyko hennos dailininkės, privertusios mus laukti stogo terasoje beveik valandą laiko. Persikėlėme į šiltesnę vidinę salę ir moterys greitai ėmėsi darbo puošdamos rankas sudėtingais henna raštais. Stebėdamas, kaip ant kitų svečių išryškėja sūkuriai ir ornamentai, mintyse diskutavau, ar turėčiau ir aš tokią pasidaryti? Turėjau savo GoPro kamerą, kuria fiksavau įvykius, ar šlapia henna netrukdys? Visgi, Mindaugui paraginus, nusprendžiau pasidaryti nedidelę tatuiruotę ant vienos rankos, o kitą palikti laisvą kamerai valdyti.
Kai pasakiau, kad noriu tik vienos tatuiruotės, menininkė pasirinko paprastą henna ratą ant mano delno. Stebėdamas, kaip klampi ruda pasta greitai įgauna formą, gavau gražią tatuiruotę ant kairės rankos delno. Tai buvo visiškai neskausminga, tiesiog šlapia pasta iš specialios tūbelės kruopščiai užtepta and delno. Žavėjausi kumščio dydžio piešiniu, minimaliu, bet reikšmingu, ir pajutau vaikišką nuostabą dėl šios naujos patirties.
Štai tokia laikina tatuiruotė papuošė mano delną
Po to, kai visi pasidarė henna tatuiruotes, susirinkome į viešbučio kiemą, kur ore pradėjo pulsuoti būgnų ritmai. Prasidėjo procesija! Moterys ryškiaspalviais sariais susibūrė į būrį ir pradėjo ritmingą šokį. Jų užkrečiantis džiaugsmas privertė net nedrąsius svečius smagiai kilstelėti ir ore pajudinti rankas. Staiga organizatoriai ėmė dalyti iš ryškaus audinio pagamintas kepuraites. Žaviai chaotiškas dalijimas sukėlė smagų klegesį. Man dar nespėjus susivokti, ant galvos jau turėjau margą kepuraitę, galantiškai derančią prie tamsaus atspalvio kostiumo.
Ėjome paskui karališką moterų procesiją, kurios ant savo galvų kaip auką laikė kažkokį dekoruotą medžiaginį vazos formos indą. Indai žvilgėjo kaip valgomi meno kūriniai. Lėtai ėjome link įėjimo į viešbutį pulsuojančioje žmonių virtinėje. Kažkuriuo momentu jaunosios giminės kiekvienam svečiui ant kaklo užkabino gražius baltų gėlių vainikus. Buvo daug šokių ir šypsenų, būgnų muzika lydėjo visos procesijos metu. Kai kurie vyrai net pasiėmę arba įsikandę pinigus šoko šalia būgininkų, vėliau tuos pinigus palikdami jiems. Kaip vėliau sužinojau iš Prachi dėdės, jie taip darė, nes norėjo pasipuikuoti ir parodyti, kad turi pinigų.
Štai kokius indus atnešė dalyvės
Po šių linksmybių buvome šiek tiek išalkę, tad nuėjome į viešbučio restoraną pietauti. Mano tatuiruotas delnas jau buvo išdžiuvęs, tad valgydamas galėjau laisvai juo naudotis. Tik dalyvių srautas tuo metu buvo išties didelis, orientuotis bufete tapo tikru kontaktiniu sportu. Šiaip ne taip prasiskyniau kelią pro minią ir pripildžiau savo lėkštę garuose virtų daržovių ir nepažįstamų indiškų patiekalų. Tik rasti sėdimas vietas pasirodė dar sunkiau nei rasti maisto. Bet galiausiai su Mindaugu ir kitais draugais susėdome prie erdvaus stalo už pagrindinės zonos ir tarp vestuvinių pašnekesių kramsnojome skanius patiekalus.
Po pietų turėjome ilgą pertrauką prieš vėlyvos popietės ceremonijas. Nusprendžiau atsipalaiduoti savo kambaryje ir už lango aptikau neįtikėtiną vaizdą: gėlių vazone buvo įsitaisęs balandis, kuris perėjo mažytį pilką gniužulėlį, ne didesnį už vatos kamuoliuką. Nes kaip tik tuo metu darbuotojas atėjo palaistyti gėlių, dėl ko balandis trumpam turėjo palikti savo atžalą. Dar nebuvau matęs balandžio lizdo, ir dar su jaunikliu iš taip arti. Tik vis pagalvodavau, kurgi jie peri, nes mieste balandžių visada pilna.
Va štai šitas gražuolis peri pasislėpęs šalia augalo. Kaip matote iš apšiktų vazono šonų – jų čia būna daug.
Po ramaus atokvėpio grįžau į apačią, kur prasidėjo nauja ceremonija. Svečiai skubėjo prie įėjimo į salę, kur vėl aidėjo būgnų dūžiai ir džiaugsminga muzika. Prie priekyje įrengtos scenos būrys vyrų sėdėjo ratu ir kažką skaičiavo. Kaip vėliau sužinojau, vienos giminės nariai davė pinigines dovanas kitos giminės nariams (iš jaunosios pusės), o tie senyvo amžiaus vyrai viską dokumentavo. Neužilgo pastebėjau, kad kai kurie svečiai iš Lietuvos (ir ne tik) dėvi oranžinius arba raudonus turbanus. Nuėjęs į koridorių pamačiau, kaip padėjėjai tvirtina šiuos turbanus svečiams ant galvų. Kad jau riša, tai prisėdau ir aš. Net nustebau, kai pajutau, kaip stipriai spaudžia audinį sukdami turbaną. Dėl ko akinius užsidėti nebuvo taip lengva kaip visada.
Nuotakos mama įeina į salę
Po kurio laiko koridoriuje pasigirdo būgnų skambesys ir pasirodė ištaigingu blizgančiu sariu pasipuošusi nuotakos motina. Giminaitės šoko priešais ją, o 4 aukštesni vyrukai laikė iš raudono audeklo padarytą stogą. Visa procesija lėtu žingsniu įžengė į salės vidų. Netrukus kai kurie svečiai tvarkingai išsirikiavo į eilę, kad galėtų prieiti prie garbingosios motinos ir įdėti į jos karūną pinigų arba dovaną šalia kojų. Su pagarba stebėjau, kaip ji mandagiai priima kiekvieną auką.
Kiekviena ceremonija vyko vis kitoje, arba, jei toje pačioje, tik kitaip dekoruotoje erdvėje.
Po daugiau nei valandos ilga eilė pagaliau sutrumpėjo. Tada įvyko kai kas netikėto – nuotakos šeima pradėjo dalinti vokus kiekvienam svečiui! Nedrąsiai priėmiau man paduotą geltoną voką, nes jaučiausi nenusipelnęs, greičiausiai piniginės dovanos. Tačiau buvau nuoširdžiai patikintas, kad tai – nedidelė padėka. Vėliau atidaręs voką, jame aptikau naujutėlaitį 100 rupijų banknotą! Šyptelėjau išvydęs šį dosnumo ir geranoriškumo gestą, peržengiantį kultūros barjerą.
Maisto netrūko visų vestuvių metu. Suprasdami, kad svečiai iš Lietuvos gal ne visi mėgsta aštrų maistą, net uždėjo lenteles pasakančias aštrumo lygį
Prieš ištaigingą vakarienę turėjau laiko užsukti į savo kambarį. Įsitaisęs ant sofos spustelėjau mobiliojo telefono garso įrašymo mygtuką ir pradėjau pasakoti apie iki šiol vykusius jaudinančius kelionės įvykius. Labai norėdamas užbaigti įgarsinti visą ankstesnę dieną šiek tiek užtrukau ir į vakarinę dalį po atviru dangumi atvykau šiek tiek pavėlavęs, vakarėlis jau buvo prasidėjęs. Pasiėmęs didžiulę lėkštę maisto nebespėjau jos pabaigti – prie įėjimo pasirodė Mindaugas ir Prachi. Visi svečiai susirinko jų pasveikinti. Taigi, tiesiog pasiėmiau savo pilną lėkštę maisto ir nuėjau arčiau, kad pažiūrėčiau į ateinančius jaunuosius. Netrukus scenoje pradėjo groti kažkokia vietinė grupė, kuri atliko energingas ir modernias dainas. Greitai pabaigiau valgyti ir prisijungiau prie minios šokėjų. Vakarėlis buvo išties pašėlęs. Ir be jokio alkoholio! Kelios lietuvės net pradėjo mokyti indų draugus paprastų lietuviškų šokių. O didžiausią įspūdį jiems paliko gyvatėlės pasivaikščiojimas, kokio Indijoje tikriausiai dar nebuvo matę. Mūsų kultūros darniai susijungė pagal gyvybingą sinchronišką ritmą. Deja, bet po 1 valandos grupė savo energingą pasirodymą baigė audringais plojimais. Nusivylimo šūksniai greitai peraugo į skanduotes „Dar vieną dainą!” Grupė nenoromis sutiko su greitu papildymu, maždaug puse priedainio, kuo visai nustebau, nes Lietuvoje bent 1 pilną dainą sudainuoja.
Vakarėlis pilnu tempu. Scena beveik kaip nedidelio miesto šventėje.
Po to sekė pagrindinis įvykis – Mindaugas ir Prachi sušoko vestuvinį šokį. Matėsi, kad nė vienas iš jų nėra šokėjas, bet stebėti buvo vis tiek įdomu, ypatingai kai muzika keitėsi tarp Indiškos, tarptautinės ir Lietuviškos.
Vakarėlis įgavo antrąjį kvėpavimą, kai didžėjus pradėjo groti skambius hindi hitus. Nerūpestingi šokiai dar kurį laiką tęsėsi visu pajėgumu. Nespėjus nė susivokti, muzika nutilo, mat laikrodis išmušė 23 valandą. Dėl triukšmo apribojimų, kaip sakė vienas dalyvių. Pasikalbėjau su keliais svečiais, atsisveikinau ir grįžau į savo kambarį. Susmukau į lovą, o Mindaugo besišypsantis, bet išsekęs veidas buvo paskutinis vaizdas, plaukiantis mano galvoje po dar vienos nuostabiai chaotiškos dienos, švenčiant meilę, gyvenimą ir naują pradžią.
P.S. Kadangi ne esu Indiškų vestuvių ekspertas, o paklausti nebuvo ko (ir kada), tai paaiškinti šių ceremonijų reikšmės ir prasmės negalėsiu.
Pirmosios dienos nuotykius stebėti nuo 5:42