Švelni ryto šviesa pasklido mano kambaryje, kai išlipau iš lovos, žadintuvui dar nespėjus nutraukti saldaus miego. Atrodo, kad keliaudamas visada pabundu anksti, nes jaudulys ir naujovės mano vidinį laikrodį priverčia budėti. Šiek tiek pramankštinęs raumenis nusileidau į apačią, pasiruošęs pasipildyti degalų dienos nuotykiams. Kai įėjau į valgomąjį, nustebau, kad, nepaisant ankstyvos valandos, jau buvo išdėlioti garuojantys indai su valgiais. O kuo nenustebau, tai kad tarp daugybės tuščių stalų tik keletas žmonių ramiai pusryčiavo. Net ir kiti draugai, vakar taip punktualiai susirinkę šiandien klaidos nekartojo – nusprendė ateiti vėliau. O aš, kaip visada, pabudęs šiek tiek anksčiau, nusprendžiau paragauti visų patiekalų, kurie šiandien jau buvo kitokie.
Po pusryčių, turėdamas šiek tiek laisvo laiko nusprendžiau padirbėti su savo magistriniu darbu. Kurį jau kaip ir užbaigiau, bet gavau dar keletą pastabų iš darbo vadovo. O ir priduoti galutinį variantą teks dar būnant Indijoje, tai kiekviena laisva minutė, neatimanti laiko iš naujų atradimų buvo svarbi. Bet mažokas miego kiekis ir įvairios mintys neleido susikoncentruoti ir gerai padirbėti.
Nors laikrodis rodė penkiolika minučių iki ceremonijos pradžios, bet iš lauko jau sklido silpni ritmingi būgnų dūžiai. Nusprendžiau nueiti anksčiau, užuot toliau veltui kovojęs su darbu. Išėjęs į lauką pastebėjau prie įėjimo švelniai žingsniuojantį kupranugarį, elegantiškai papuoštą ryškiais audiniais. „Nori pajodinėti?” – Prachi dėdė pakvietė mane mostu ir šypsena, tikriausiai įpratęs, kad tokie pasiūlymai sukelia džiaugsmą svečiams iš užsienio, nepažįstantiems šių dykumos laivų. Kol protas pasivijo smalsumą, aš jau lipau į balną ir tvirtai suspaudžiau priekinę sėdynę, kai kupranugaris sklandžiai pakilo į aukštį. Tuo metu atvyko ir Mindaugo tėvai, bet jo mama išmintingai atsisakė šios progos, tad mūsų kupranugaris pajudėjo kartu su manimi ir Mindaugo tėčiu. Prie kupranugario ritmingos eisenos reikėjo priprasti, kaip supratau, ji visiškai kitokia nei arklio, kuriuo dar nėra tekę jodinėti. Apėjome nemažą puslankį, kol sustojome prie audeklu dengtos vietos, kurioje skambėjo muzika ir hipnotizuojančiai virpėjo blizgučiais marginti sariai.
Štai kaip papuošta erdvė pasitiko antrą vestuvių dienos rytą
Ši ceremonijos dalis turėjo prasidėti naujoje vietoje, gal už 100 metrų nuo viešbučio. Kai atvyko visi svečiai (įskaitant nuotaką ir jaunikį), patekau į įspūdingą šventę, kurioje buvo galima išvysti kvapą gniaužiančių prieskonių, ryškios tekstilės ir išbandyti savo nevykusius šokių judesius su labai konkurencingais nuotakos ir jaunikio giminaičiais vestuvių žaidimuose. Kai kurie draugiški indų svečiai pasigailėjo mūsų ir prisijungė prie Lietuvių komandos. Tikra pagalba, kitaip būtume visiškai pralaimėję Indiškų dainų spėliojimo varžybas. Vienas iš žaidimų buvo atsispaudimų darymas, kuriame nusprendžiau sudalyvauti ir aš. Tačiau po 33 atsispaudimų nebegalėjau padaryti daugiau ir buvau nusivylęs, kad sugebėjau padaryti tik tiek. Nors, baigiau beveik paskutinis. Laimei, kitas vaikinas buvo vienas iš Mindaugo pusbrolių, taigi, Lietuviai laimėjo šį žaidimą.
Jaunosios rankos išpuoštos henna tatuiruotėmis
Kai žaidimai buvo baigti, susidarė ilga laukiančiųjų eilė prie scenos, kur pora sėdėjo ant papuoštos pakylos ir priiminėjo sveikintojus. Kiekvienas svečias pamirkydavo gėlės žiedlapius į geltoną ciberžolės masę ir paliesdavo jaunųjų plaštakas, o po to dar užbarstydavo žiedlapių. Na ir palinkėdavo ko nors gerai gyvenimo kartu pradžiai. Man pasveikinus, Prachi padėkojo paminėdama mano vardą, kuo šiek tiek nustebau, nes tarp tiek svečių atsiminti visų vardus ne taip ir lengva. Ypatingai naujai sutiktų Mindaugo draugų. Visi sveikinimai užtruko daugiau nei valandą, tad laiko užteko ne tik pavalgyti, bet pasikalbėti su vienu iš Mindaugo pusbrolių. O baigėsi viskas papildomu žiedlapių lietumi gražioms nuotraukos ir dušu iš vandens butelių. Vargšai jaunieji, jie buvo visiškai šlapi. Gerai, kad buvo karšta ir saulėta diena.
Fotosesijai skirtas žiedlapių lietus
Kadangi turėjome maždaug 2-jų valandų pertrauką, su keliais Lietuviais nusprendžiau nuvykti į miestą apsipirkti. Prachi dėdė buvo dosnus ir užsakė mums taksi. Nekantrus ir nelabai laimingas taksistas nenoriai atlenkė papildomas vietas automobilio gale, kad galėtų nuvežti mūsų grupę į šurmuliuojantį turgų, prikrautą kvepiančių prieskonių, kurių kvapai maišėsi su siauromis gatvėmis tarp žmonių važinėjančių motociklų išmetamosiomis dujomis. Mūsų gidu tapęs dėdė nukreipė mus prie prekeivių, garsėjančių sąžiningomis kainomis. Apie lauktuves dar negalvojau, tad pasirinkau tai, ką pirko kiti, greičiau iš Indijos išvyksiantys Lietuviai: šafraną ir saldumynus.
Neaišku kuo nukrautas prekybininko stalas
Kai grįžome, dar buvo likę laiko, tad patraukiau į savo kambarį ir įgarsinau šiek tiek dienoraščio. Žinodamas, kad čia niekas neprasideda laiku, nelabai skubėjau grįžti, tad atėjau pačiu laiku. Vos tik man užrišo raudoną turbaną Mindaugas užlipo ant gražiai papuošto žirgo ir visa procesija, su būgnų muzka priešakyje patraukė aplink viešbutį. Kaip visada, visi svečiai džiaugsmingai šoko, o Mindaugas, jodamas ant žirgo (su žirgo vedliu) stebėjo viską iš galo. Bet apėjus ratą jam teko dar gana ilgai pasėdėti, kol daugybė svečių iš Indijos prie jo palipdavo ir kažką palinkėdavo. Stovėjau toliau, tai tiksliai net ir nežinau, kas buvo linkima ir ką viskas reiškia. Po kurio laiko, kai jau galėjo nulipti nuo žirgo, Mindaugas atsistojo ant nedidelės šalia pastatytos scenos. Netrukus pasirodė tradiciniais rūbais pasipuošusi nuotaka, kuri praėjusi pro visus svečius taip pat užlipo ant pakylos. Dar prieš tai, kai jos tėvų skruostais nuriedėjo ašaros, buvo juntama reikšmė – ji ruošėsi atsisveikinti su savo vaikystės šeima ir būti priimta į vyro namus, kuriuos nuo šiol vadins savais. Išties emocionali dalis.
Po emocingų šeimos atsisveikinimų svečiai išsiskirstė pailsėti ir persigrupuoti per įprastą pertrauką prieš pokylio iškilmes. Ir gal ne tik pailsėti, bet ir persirengti. Kiekvienai daliai, tiek moterys, tiek vyrai būdavo apsirengę vis kitaip. Kai po kurio laiko grįžau į šventės vietą, erdvė vėl buvo visiškai pasikeitusi – įėjimą puošė įmantrus apšvietimas, o sienas ir lubas dengė balti audiniai. Maisto stalai taip pat buvo dar gausesni ir įvairesni nei anksčiau – tai liudijo indų svetingumą.
Vakaro erdvė iš aukštai
Aš, Asami ir Kayako pasinaudojome galimybe užpildyti lėkštes, kol nesusidarė eilės, ir apgalvotai ragavome patiekalus, pažymėtus švelniu arba nuliniu prieskonių lygiu, geriausiai tinkančiu mūsų nepripratusiems pilvams. Vos spėjome baigti, Mindaugas ir Prachi įžengė į šią gražiai išpuoštą erdvę ir sulaukė džiugių šūksnių bei fotoaparatų blyksčių. šis vakaras skyrėsi nuo ankstesniojo – vietoj grupės buvo saksafonistas, o scena dedikuota tik jauniesiems, kurie priiminėjo pasveikinimus ir dovanas.
Atėjus dovanų įteikimo laikui, mes, trys senieji Hashi nariai, žengėme į priekį kartu: Asami vilkėjo elegantišką sarį, o aš šalia jos jaučiausi jau šiek tiek per mažai apsirengęs su savo kukliu kostiumu. Namuose be galo ilgai svarsčiau, kokią sumą skirti, kad ji išreikštų gilią pagarbą jų vestuvėms, tačiau neviršytų mano riboto biudžeto. Galiausiai apsistojau ties 151 euru – 100 eurų už palaiminimą, 50 eurų už klestėjimą, 1 euras už sėkmę.
Kai tik baigėsi formalumai, draugiškasis dėdė pakvietė prisėsti šalia. Nepraleidau šios progos, jau anksčiau norėjau su juo pakalbėti, nes nugirdau, kad ne per seniausiai pardavė savo IT kompaniją su 4000 darbuotojų investuotojams iš Amerikos. Jis entuziastingai papasakojo apie šeimos verslo mąstyseną, įskiepytą nuo vaikystės. Kad baigę mokslus pirmiausiai eina padirbti ir įgyti patirties vienoje ar keliose kompanijose, o paskui imasi savo verslo. Buvo įdomu sužinoti, kad visa jų giminė yra verslininkai. Kas šiaip jau matėsi pagal jų aprangą ir dėvimus brangius aksesuarus. Galimybės mane suintrigavo – galbūt tokios kultūrinės nuostatos galėtų įkvėpti naujas iniciatyvas namuose. Pokalbio pabaigoje pasikeitėme kontaktais ir pavargęs po pilnos įspūdžių dienos patraukiau poilsio į savo kambarį.
Tik poilsio buvo nedaug – 5 ryto teko keltis paskutinei ceremonijos daliai. Kai tokiu metu nusileidau į salę, mane pasitiko ir pasveikino jaunosios tėtis, bet svečių dar beveik nebuvo, tik Lietuviai, kurie punktualumą supranta kitaip nei Indai. Taigi, teko šiek tiek pasėdėti ir palaukti. Laimei, tik apie pusvalandį, matyt buvo svarbu, kad ceremonija prasidėtų dar tamsoje. Patekome į dar vieną nematytą erdvę – didelį balkoną šalia salės. Šį kartą svečių buvo kur kas mažiau, tik patys svarbiausi ir artimiausi šeimos nariai. Na ir visa gauja Lietuvių, kurių palyginus su svečiais iš Indijos buvo visiška mažuma, tik apie 30.
Rytinei ceremonijai paruošta erdvė
Ši dalis atrodė labai oficialiai, beveik tris valandas Mindaugas ir Prachi kantriai sėdėjo, kol šventikas vedė juos per sudėtingas apeigas – apipylė palaiminimais aukas, apėjo aplink liepsną, kojomis spaudė simbolinius akmenis. Ceremonija pašventino jų sąjungą prieš dievus ir bendruomenę. Po to linksmai stebėjau, kaip Mindaugas su geru humoru derėjosi dėl pagrobto vestuvinio batelio grąžinimo – tai buvo dalis žaismingų tradicijų. Dar vienas įdomus dalykas, kad pagal papročius nuotakos motina turėtų dovanoti jaunajam auksinius papuošalus, ji, žinodama, ko jis pageidauja, įžvalgiai padovanojo nustebusiam Mindaugui visiškai naują iPhone. Tokie rūpestingi gestai pranašauja, kad ši šeima gerai priims savo naująjį svainį. Tikėtina, kad šių naujų partnerių laukia išbandymų akimirkos, tačiau dabar juos gaubiantis tvirtas šeimos pagrindas turėtų padėti jiems palengvinti kelią.
Šventiko „darbo” zona
Ir kai atrodė, kad jau viskas baigta, Prachi giminės visiems svečiams iš toli įteikė po dar vieną dovaną – nemažą, gražiai išraižytą medinę rankų darbo dėžę su tradiciniais Indijos produktais, tokiais kaip šafranas, kardamonas ir keliais skirtingais rožių produktais. Ir dar porą gražiai į popierių supakuotų keraminių gaminių, kaip jie sakė. Kai apžiūrinėjant priėjo jaunosios tėtis ir pasakė, kad tai maža dovana nuo jų šeimos, Kayako, pakėlusi nemažą dėžę linksmai atsakė – „Ne tokia jau ir maža čia dovana”.
Nieko nelaukdami patraukėme pusryčiausti. Šį kartą pasirinkau jau išbandytus ir labiausiai patikusius patiekalus. Su Asami, Kayako ir Julia aptarėme paskutinę vestuvių dalį ir sutarėme dar susitikti Mindaugo kambaryje. Jis buvo jau atsilaisvinęs po šios ilgos ceremonijos ir mielai mus priėmė. Dar šiek tiek pakalbėjome, pasidarėme keletą nuotraukų ir išsiskirstėme ruoštis – buvo likę nedaug laiko iki oficialaus išsiregistravimo viešbutyje.
Dar būdamas Mindaugo kambaryje pastebėjau, kad mano GoPro kamera ne ten kur visada – t.y. prikabinta prie mano kišenės. Palikau kambaryje, pagalvojau. Dabar, grįžūs į kambarį ištiko šokas – kameros nėra! Ir niekaip neprisiminiau, kur būčiau galėjęs ją padėti. Nusprendžiau, kad greičiausiai iškrito pusryčiaujant. Būčia iškarto ten ir keliavęs, bet viešbučio darbuotojas maloniai priminė, kad laikas išsikelti. Tai nusprendžiau greitai persirengti, viską supakuoti ir tada tiesiu taikymu į valgomąjį ieškoti savo kameros. Tikėjausi, kad kažkas iš darbuotojų rado. Laimei, jau beveik išeidamas iš kambario atsitiktinai ją radau iškritusią tualete. Taip, prisiminiau, buvau užsukęs po pusryčių.
Su dideliu palengvėjimu nusileidau į apačią, atidaviau kambario raktus ir pristačiau savo lagaminą jau laukiančiam mikroautobuso vairuotojui, kuris turėjo mus nuvežti iki Udaipur miesto centro. Paskutiniai žodžiai, paskutiniai atsisveikinimai ir mes jau kelyje. Beveik visa Mindaugo giminė keliavo kartu, tik jau tyliai – visi pilni įspūdžių ir minčių. Atvykus iki miesto centro atsisveikinome, padėkojome Prachi dėdei už visą pagalbą šių dienų metu ir sulaukę savo Uber’io pajudėjome link viešbučio Udaipur mieste.
Antrą dieną stebėti nuo 23:13
Komentarai apie “Spalvos ir skoniai 2-oje jungtuvių Indijoje dienoje”