Pilnais pilvais susėdome į mašiną ir greitai pasiekėme kitą kelionės tikslą – didžiulį Agros forto kompleksą. Kol vaikščiojome palei aukštus raudono smiltainio mūro pylimus, Pankaj mums pasakojo istorijas apie rūmų intrigas ir išdavystes. „Ar galite tuo patikėti? Imperatorius aštuonerius metus čia laikė savo tėvą, kol šis pagaliau mirė!” – sušuko jis, rodydamas į elegantišką kambarį, iš kurio tolumoje matėsi Tadž Mahalas. Tas pats didingas pastatas, kurį kalinamas buvęs imperatorius pastatė savo žuvusiai žmonai. Be istorinių paskalų, gidas pateikė dar vieną pluoštą puikių fotografijos patarimų. Jis puikiai žinojo kur gaunasi geriausios nuotraukos, kur koks sienoje įmontuotas veidrodis gali pasitarnauti gražiai meninei nuotraukai ar kur rasti gražią kompoziciją.
Štai šiame balto marmuro kambaryje kalėjo buvęs imperatorius
Kai baigėme lankytis forte, Pankaj pasiūlė greitai apsilankyti agentūros biure, kuri organizavo mūsų ekskursiją. Atsisėdome ant nedidelių sofų ir užkandžiavome trapiais sausainiais bei skania arbata. Negalėjau atsispirti ir pasiėmiau keletą nemokamų atvirukų, kuriuos dalino agentūrą (su nedideliu jų logotipu ir kontaktais). Kaip gidas pasakojo, kviesdami klientus užsukti į ofisą jie tikisi daugiau užsakymų ateityje.
Netrukus „Suzuki” vėl laukė, kad galėtų parvežti mus į už maždaug 200 km esantį Delį. Padėkoję gidui už jo rekomendacijas ir kantrybę per visą jaudinančią, bet daug jėgų pareikalavusią dieną, mes su Asami trumpai pasitarėme, o paskui įspraudėme jam į delną 500 rupijų arbatpinigių. Jo akys iš nuostabos ir džiaugsmo sužibo. „Jūs esate pernelyg dosnūs, mano draugai! Prašau, mėgaukitės likusiu laiku Indijoje!”
Numigti tokioje ilgoje kelionėje būtų buvę pats tas, bet nusprendėme, kad su nežinomu vairuotoju geriau taip nerizikuoti. Tad įdomiai visą kelią ir prašnekėjome. Kol pasiekę Deli dar apie valandą šliaužėme ir vilkomės miesto spūstyje, dusdami nuo išmetamųjų dujų.
Iš išorės atrodantys kaip didelė tvirtovė rūmai turi net ir žaliųjų erdvių
Mano palengvėjimas dėl ilgos kelionės atgal greitai virto nusivylimu, kai niekaip negalėjau užsiregistruoti į artėjantį skrydį į Udaipurą. Nesvarbu, kokią naršyklę ar programėlę naudočiau, IndiGo oro linijų interneto svetainė kritiniais momentais vis lūždavo. Klaidų pranešimai erzino, o nerimas vis didėjo. Ar turėsiu bilietą į rytdienos skrydį? Ar pavyks nuskristi? Asami žvilgtelėjo man per petį, kilstelėjo kaktą dėl didėjančio nusivylimo. „Gal pabandyk dar kartą vėliau arba ryte, kai svetainėje bus mažiau lankytojų?” – švelniai pasiūlė ji. Nenoromis atsikvėpiau, žinodamas, kad ji teisi, bet vis tiek jausdamasis nejaukiai dėl to, kad nesiseka išspręsti problemos.
Susitaikęs su neaiškiu likimu, susijusiu su mano kelionės organizavimu, ėmiausi žemiškų pasiruošimų kitam kelionės etapui. Kol tvarkingai pakavau drabužius ir dėliojau įkrovimo laidus, galvoje kirbėjo įkyrios abejonės dėl nelemto lėktuvo bilieto. Ar neteks įstrigti? Ar nereikės beviltiškai ieškoti atsarginio plano, jei negalėsiu išskristi, kaip numatyta? Tikėjausi, kad rytoj laukia sklandi kelionė iki Mindaugo vestuvių vietos, o ne dar vienas painus nuotykis Indijoje!
Nuotykius Agra Forte stebėti nuo 16:30