Jei nusprendžiu, kad reikės pabusti anksčiau, tai ir pabundu anksčiau be jokio žadintuvo. O šį rytą to ir reikėjo, laukė tolima kelionė iki Taj Mahal’o. Mūsų gidas turėjo atvykti 7 val. ir nuvežti mus prie žymiausio Indijos paminklo. Ta proga prabudau dar prieš 6 val. ryto. Neužilgo jau lupau ir pjausčiau avokadą bei bananą, svarstydamas, kaip šie negausūs vaisių pusryčiai padės man ištverti visą ateinančią dieną. Na gerai, ne visą, o pusę, nes pietauti tikrai kažkur stosime. Kol maišiau jogurtą ir pjaustytus vaisius, Asami dar ruošėsi, bet netrukus taip pat prisijungė prie pusryčių. Likus penkioms minutėms iki septynių, nusinešėme kuprines į vestibiulį. Mūsų vairuotojas jau laukė prie įėjimo. Pajutau palengvėjimą ir jaudulį, kai išėjome į gaivų ryto orą link jo kuklaus Suzuki sedano. Štai ir viskas – mes važiuojame į Tadž Mahalą!
Pradinis optimizmas ir adrenalinas netrukus peraugo į ramią kantrybę, nes kilometrai ir valandos bėgo lėtai ir nuobodžiai. Už lango susiliejo greitkelio peizažas – nesibaigiantis sunkvežimių srautas, medžių lajos, platus, bet lygus kelias. Nusivylęs prisiminiau vairuotojo patikinimą, kad tai bus tik „3 valandos kelio”. Po 90 minučių tapo aišku, kad tai buvo 3 valandos į vieną pusę. Kol mes važiavome, mąsčiau apie ironiją, kad šiuolaikiniai greitkeliai yra tiesūs kaip rodyklės. Vietomis buvo didelis rūkas, o gal smogas, nežinau, kuris iš šių variantų, bet kai kuriose greitkelio vietose matomumas buvo tikrai prastas. Tik keista, kad jis buvo lygus ir gerai prižiūrėtas.
Vartai, pro kuriuos patenkama į Taj Mahal supantį sodą
Po šio ilgo važiavimo mūsų kuklus Suzuki automobilis pagaliau įsuko į perpildytas miesto gatves, vedančias link įėjimo į Tadžmahalą. Netrukus į automobilį įlipo mūsų gidas Pankaj ir mums prisistatė. Jis pasiūlė pirkti bilietą internetu, nes prie įėjimo kasų gali susidaryti eilės. Taip ir padarėme, tik gailėjomės, kad šios informacijas negavome anksčiau, nes dabar teko gaišti brangų laiką perkant bilietus. Nors atrodė, kad įvedus patvirtinimo PIN kodą sandoris įvyko, bilieto negavau. „Man labai gaila, Pankaj. Mano kortelė neveikia. Nežinau, kokia problema. Galbūt bankas neaktyvavo tarptautinių operacijų ar kažkas panašaus” – liūdnai pasakiau gidui. Bet Asami mane išgelbėjo nupirkdama man bilietą, nors turėčiau aš už viską mokėti, kad padengčiau skolą už viešbučio nakvynes.
Prieš įeinant pasitinka optinė apgaulė, kad Taj Mahal yra labai arti
Kai praėjome pro puošnius vartus, prieš mus visu grožiu iškilo Tadž Mahalas. Buvau matęs daugybę nuotraukų, bet vis tiek mastas ir sudėtingumas akimirksniu užgniaužė kvapą. Spindintis baltas makranos marmuras, inkrustuotas pusbrangiais akmenimis, sudarančiais sudėtingus geometrinius ir augalinius motyvus, viliojo mus prieiti arčiau. Visgi, pirmiausia, prasibrovę pro žmones, pasidarėme keletą nuotraukų iš toliau.
Puošnusis statinys iš kito šono
Pankaj pagarbiai vedžiojo mus po vidinį kiemą ir sodus, išdėstytus pagal klasikines charbagh linijas, simbolizuojančias islamišką rojaus viziją. “Shah Jahan negailėjo lėšų savo mylimai karalienei”, – pastebėjo gidas. „Daugiau nei 20 metų ir 20 000 amatininkų kūrė šį persų ir indų dizaino šedevrą.”
Apžiūrėjome ir ramius Mumtaz Mahal ir Shah Jahan kapus statinio centre, nors buvęs valdovas ten buvo palaidotas prieš savo valią. Kitapus Yamuna upės imperatorius buvo suplanavęs sau identišką juodo marmuro Tadžą, tačiau jo klastingas sūnus Aurangzeb įkalino jį Agra forte, dar prieš įgyvendinant šią viziją. Negana to, paliko savo tėvą įkalintą taip, kad jis galėtų liūdnai žvelgti į savo žmonos paminklą iš ne per toliausiai esančio Agra forto.
Kitas kelias valandas praleidome palaimingai mėgaudamiesi Tadžmahalo didybe, o Pankaj mus puikiai ir linksmai vedė. Jis tiksliai žinojo, kur mums atsistoti, kad padarytume įspūdingiausias nuotraukas, dažnai naudodavo ir išradingas gudrybes, pavyzdžiui, atspindėdamas šviesą nuo vieno telefono ekrano į kito kamerą, taip sukurdamas vandens efektą.
Labiausiai patikęs Pankaj parodytas fotografijos triukas su ekrano atspindžiu
Kai galiausiai istorijos šauksmą pakeitė alkio šauksmas, Pankaj nusivedė mus į savo mėgstamą vietinę užkandinę „Pinch of Spice”. Dėkingai įsitaisėme ant minkštų krėslų, o aplink besisukinėjantys padavėjai netrukus mūsų stalą padengė garuojančiomis lėkštėmis, nuo kurių sklido viliojantis imbiero, kmynų ir česnakų aromatas.
Nustebęs kilstelėjau antakius, kai Pankaj prisėdo prie mūsų ir netrukus gavo savo maisto porciją. Jis pridėjo prie lūpų pirštą. „Išduosiu jums mažą paslaptį, draugai. Šio regiono savininkai siūlo nemokamą maistą kiekvienam gidui, kuris atveda išalkusius turistus!” Tada jis su pasimėgavimu pradėjo valgyti, o mes su Asami apsikeitėme nustebusiais žvilgsniais. Bet taip pietauti buvo kur kas įdomiau, nes gidas pasidalino naujomis įdomiomis istorijomis.
Suvalgęs paskutinius gardžių patiekalų kąsnelius, patenkintas atsisėdau, apmąstydamas netikėtus mūsų didžiojo Tadžmahalo nuotykio malonumus ir išbandymus. Diena dar tik įpusėjo, ir sekantis objektas žadėjo būti ne ką prastesnis.
Dienos nuotykiai video formatu