Nenorėdami gaišti daugiau laiko, prieš išeidami stabtelėjome, kad apgalvotume kitą kelionės tikslą. Pagal mano patikimą „Uber” programėlę, išsikvietę rikšą galėtume gana greitai ir pigiai pasiekti Indijos vartus. Tik kviesti nieko nereikėjo, dar prieš išeinant vienas iš vairuotojų pradėjo siūlyti savo paslaugas. Bet teko gerai pasiderėti, kad kaina būtų panaši į matytų Uber programėlėje. Dėkingi, kad šiuolaikinės technologijos yra tiesiog po ranka, netrukus chaotiškais transporto kamščiais keliavome paminklo link. Bet kaip ir buvo galima tikėtis, atvykus vairuotojas pradėjo siūlyti palaukti ir daugiau pavežioti po miestą. Asami griežtumas gelbėjo, atsiskaitėme ir patraukėme plačiu, tik jau tuščiu keliu link Indijos vartų.
Beveik pasiekus Indijos vartus radau gerą vietą įdomiai nuotraukai. Bet vos tik spėjome pasidaryti keletą nuotraukų pasigirdo virpantis balsas: „Ponia! Madam! Nuotrauka! Selfie!” Atsisukau kaip tik tuo metu, kai aplink Asami su išmaniaisiais telefonais rankose pradėjo būriuotis kikenantis būrys berniukų mokyklinėmis uniformomis. Juokaudama dėl jų išdaigų, Asami sutiko su jais papozuoti kelioms trumpoms nuotraukoms, o paskui bandė mandagiai atsitraukti. Bet kai vienas būrys išsisklaidė, atsirado dar du, prašantys fotografuotis. Netrukus ją apsupo nedidelė minia, nepaisant mano pusiau bergždžių bandymų juos atbaidyti. Priblokštas, bet pralinksmintas, vos pastebėjau, kaip drovus berniukas priartėjo prie mano draugės, ir, prieš pasišalindamas, be žodžių įteikė jai nedidelę raudonų gėlių puokštę. Sužavėta šios mažos aukos, Asami priminė, kad mūsų buvimas jiems taip pat suteikė įdomių istorijų. Galbūt niekada iki galo nesuprasime vienas kito žodžių ir būdų, bet kartais džiaugsmui nereikia vertimo.
Ilga ir plati gatvė pilna žmonių. O tolumoje – Indijos vartai
Po turiningos popietės, praleistos apžiūrint lankytinas vietas, mūsų mintis vėl užvaldė alkis. Trokšdami autentiškų patiekalų, užsukome į puikiai įvertintą indų restoraną, pasislėpusį tarp netoliese esančių blizgių parduotuvėlių. Ant baltų staltiesių žibėjo gražios dekoracijos, elegantiškos poros gurkšnojo kokteilius, o nepriekaištingai apsirengę padavėjai sukinėjosi už lakuoto baro. Įsitaisę ant prabangių kėdžių, pasijutome esantys toli nuo žvyruotų ir nešvarių gatvių. O susipažinę su gausiu patiekalų pasirinkimu, išsirinkome du kasdienius kario patiekalus, kvapnius basmati ryžius, saldųjį lassi ir sviestinį naaną. Bet vos tik padavėjas nunešė meniu, mane apėmė nerimas. Susižavėjęs prabangia aplinka, pamiršau paminėti, kad mūsų skrandžiams reikia mažo prieskonių kiekio! Greitai priėjau prie padavėjo ir paprašiau mažiau aštraus maisto.
Kai prieš mus atsidūrė spalvingi patiekalai, jie atrodė apgaulingai švelnūs – garuojantys kąsneliai, aplieti ryškiais padažais. Tačiau vos paragavus ryžių su prieskoniais mano skonio receptoriai patyrė branduolinį smūgį. Akys ašarojo, burna degė. Užgniaužiau vandenį ieškodamas palengvėjimo, bet jo neradau. Net purus, sviestinis naanas tik paskleidė karštį aplink mano liepsnojančią burną. Iškarto supratau, kodėl Asami jau ne pirmą kartą užsisako pienišką lassi kokteilį. Greitai išmokome, kad kai vietiniai gyventojai klausia, ar toleruojate prieskonius, NEGALIMA sakyti, kad tiks vidutiniškas arba mažesnis aštrumas!
Atrodo skaniai? Taip, atrodo išties skaniai. Bet skanu tik tuo atveju, jei mėgstate labai aštrų maistą…
Pavakarieniavę šiek tiek pasivaikščiojome po nedidelę prekyvietę, kur Asami rado gražią suknelių parduotuvę. Ne tik rado, bet dar ir nusipirko keletą naujų suknelių! Vis dar atsigaunant po tragiškos vakarienės, išvyka į maisto prekių parduotuvę guodė savo pažįstamumu. Rytoj laukė ankstyva kelionė, tad reikėjo kažko pusryčiams. Mažoje parduotuvėje, įsiterpusioje tarp juvelyrinių dirbinių prekystalių, dėkingai įkvėpiau vaisių aromatų, sklindančių iš lentynų. Gana lengvai nusipirkome produktų paprastiems pusryčiams. Tik, visai to nežinodamas, pasiėmiau skaudžiai brangią smulkmeną – vieną didžiulį avokadą, absurdiškai kainuojanavusį daugiau nei 300 rupijų! Daugiau nei Lietuvoje!
Šurmuliuojanti prekybinė gatvė ramų sekmadienio vakarą
Išvargęs nuo visą dieną trukusio intensyvaus sostinės vaizdų ir garsų stebėjimo, pajutau palengvėjimą, kai pasiekėme metro stotį kelionei traukiniu atgal į viešbutį. Tačiau nusipirkti bilietą buvo nelengva – automatai priėmė tik vietines korteles. Taigi, turėjome eiti prie kasos ir paprašyti darbuotojo bilieto. Labai nepatogu… Bet bent jau traukinio vagonai buvo pusiau tušti, nors dar ir nebuvo labai vėlyvas metas. Kai pasiekėme savo stotį, supratau, kad reikia pasirūpinti paskutiniu kelionės etapu. Išėjome į gatvę, kurioje šurmuliavo žmonės ir dūmus skleidžiančios ir už pavežėjimą reikalaujančios sumokėti auto rikšos. Vienas iš vairuotojų pasiūlė dvigubai didesnę kainą už visai nedidelį atstumą iki mūsų viešbučio. Per daug pavargusi, kad derėtųsi, Asami paprasčiausiai nuėjo prie kito netikėtai sustojusio vairuotojo, kuris sutiko su siūlomu tarifu. Jokių papildomų klausimų, jokio vargo.
Galiausiai blizgančiame viešbučio vestibiulyje mus apgaubė raminantis oro kondicionierius ir prislopinta muzika. Tikėjausi, kad Indija mane priblokš, bet nenumaniau, kokiu laipsniu. Grįžę į kambarį dar kurį laiką kalbėjomės apie viską. Nauja diena horizonte žadėjo naujas istorijas, laukiančias išsipildymo.
Aprašytus nuotykius žiūrėti nuo 3:55