Atvykę iki vienintelio viešbučio, kuriame pavyko užsisakyti kambarį 3 žmonėms buvo maloniai nustebinti, kad tokį ankstyvą metą, apie 13 val. kambarys jau buvo paruoštas. Prie manęs ir Asami porai dienų prisijungė ir Kayako, taip pat sena Mindaugo draugė iš Hashi laikų dabar dirbanti ir gyvenanti Lietuvoje. O kadangi kambaryje buvo viena dvigulė, ir dvi viengulės lovos, įvyko azartiškas „šulinys, popierius, žirklės” žaidimas tarp damų. Aš džentelmniškai atsisakiau dalyvauti, nes kaip ir nebuvo jokio skirtumo, viengulėje, ar dvigulėje lovoje miegosiu. Na o laimė nusišypsojo Asami, kuri iškarto džiaugsmingai užšoko ant didžiosios lovos.
Kadangi šis rytas prasidėjo išties anksti, merginos nusprendė šiek tiek pailsėti. Aš, visgi, nemėgstu miegoti dienos metu nes po to jaučiuosi kaip akmeniu trenktas, nusprendžiau eiti pasivaikščioti. Susiradau ne per toliausiai esantį lankytiną objektą, užsidėjau ausines, įsijungiau garso įrašymo programėlę ir išėjau. Situacija tokia pati kaip visada – iškarto už viešbučio ribų baigėsi graži ir tvarkinga aplinka, tik kelias ir aptrupėję bei šiukšlini kelkraščiai. Toks prabangus dalykas kaip takelis retai pasitaiko, tai čia ne išimtis.
Užmatytas keistas paukštis einant betonine ežero pakrante
Udaipur – ežerų miestas, tad neilgai trukus vieną ir priėjau. Bent jau visai gražiu peizažu buvo galima grožėtis. Eidamas link numatyto objekto pamačiau kažkokio parko įėjimą. Buvo įdomu, tad užsukau patikrinti. Bilietų kainų. Bet su studento pažymėjimu buvo tik 60 rupijų, tad net negalvodamas sumokėjau ir nėriau toliau nuo dvokiančios ir triukšmingos gatvės. Parkas pasirodė visai paprastas, bet gana didelis. Puikiai tiko ramiam pasivaikščiojimui ir praeitų dienų įgarsinimui.
Vaizdelis iš parko
Praleidęs ten kelias valandas, jau vakarėjant nusprendžiau grįžti atgal į viešbutį. Keliones mieste bus galima pratęsti rytoj. Tik grįžęs tarp painių viešbučio koridorių ir laiptų sugebėjau pasiklysti. Nes tai buvo ne standartinis keturių sienų pastatas, bet visas kompleksas su keliais pastatais ir skirtingais lygiais. Laimei, kieme sutikau Asami, kuri padėjo rasti įėjimą į mūsų kambarį.
Kaip ir dauguma viešbučių, taip ir šis turėjo baseiną.
Tingėdami kur nors keliauti ir ieškoti vietos pavalgyti, nusprendėme išbandyti maisto į kambarį paslaugą. O ir atskirą prieškambarį su stalu turėjome – kaip tik tokiai progai. Aš jausdamas keistus pojūčius savo pilve atsisakiau aštraus maisto, kuriuo nusprendė pasimėgauti merginos. Ir šiaip, kažkaip nesijaučiau labai išalkęs. Maistui atkeliavus labai nustebome, kad vietoj lėkščių gavome padėklus. Bet kai paprašėme lėkščių ir gavome dar kelis plastikinius padėklus, supratome, kad tai tikriausiai ir yra lėkštės. Plastikinės ir nelabai švarios. Sąvają pabandžiau išplauti, bet kažkokios neaiškios žymės taip ir liko. Laimei, jokio kario neužsisakiau, tai pavyko apsieiti jos nenaudojant. Va tau ir Indiški standartai…
Lūdnas vaizdelis… Visi mieli šuniukai taps valkataujančiais gatvės šunimis…