Nusileidžiam Italijoje, o ten pasitinka tikra vasara su kokiais +33 laipsniais šilumos. Lietuvoje irgi šilta buvo, bet ne tiek. O aš – su marškiniais ilgomis rankovėmis. Bet ne dėl, kad nepažiūrėjau orų prognozės Turine, bet dėl to, kad lėktuve puikiai veikia kondicionavimo sistema ir su trumpom rankovėm man bus tikrai per šalta. Net be Google žemėlapių užmatau vietą, kur pardavinėja autobuso bilietus į miestą, 11€ į abi puses ir aš jau autobuse. Net suabejojau, gal čia kažkas ne taip – dar ne esu taip pigiai mokėjęs už kelionę nuo oro uosto į miestą. Bet pasirodo, šis uostas nėra labai nutolęs nuo miesto, o ir autobusas vietinis, kuris stoja kiekvienoje stotelėje. Tai nors kelionė ir trunka apie valandą laiko, bet atstumas nėra labai didelis. Būsto savininkei jau buvau parašęs iš anksto, kad atvyksiu apie 5 valandą vakaro, tik truputį kėlė nerimą tai, kad ji viską atrašydavo Itališkai. Nes AirBnB turi automatinio vertimo funkciją – nesvarbu kokia kalba parašyta, man viską rodė angliškai (su automatinio vertimo ženklu). Tai truputį nerimaudamas, kaip reikės su ja susikalbėti, jei visgi nekalba angliškai, pasiekiau nurodytą adresą. Bet yra tik namo numeris, nei buto, nei kodo, nei dar kokių nors instrukcijų nepridėta. Ant durų skambučių irgi jokios Viktorijos nesimato. Nufotografuoju namą iš priekio ir klausiu: „Ar atvykau ten kur reikia? Ką daryti toliau?“. Taip, gaunu atsakymą, paspausk trečią nuo apačios skambutį dešinėje pusėje ir būsi įleistas. Ok, paspaudžiu, durys atsirakina, pradedu kilti laiptine į viršų. Vėlgi, aukštą paminėti pamiršo, bet išgirdau, kaip viršuje atsirakino durys. Tai tikriausiai ten, mąstau sau eidamas. Užlipu į viršų, pro atviras duris matau kažkokį vaikiną. Beveik įsitikinęs, kad tai reikiamos durys sakau Viktorijos vardą. Gaunu teigiamą atsakymą, ir palengvėjimą, nes vaikinas kalba ir angliškai. Prisistato kaip būsimas butiokas, nes gyvena kitame kambaryje ir labai apgailestaudamas, kad Viktorija negalėjo atvykti viską aprodo. Na, man tai jokio skirtumo, yra ji, ar nėra, svarbu kad viskas suprantamai būtų paaiškinta. Virtuvė bendra, indus plaunam ir paliekam viską tvarkingai, vonia su tualetu taip pat bendri, viskas standartiškai. Parodo mano kambarį, ten dvi lovos, sako, vėliau dar kažkas įsikels, bet kadangi tu pirmas, tai gali išsirinkti lovą. „Ką? – pagalvoju mintyse – apie tai, kad bus kambariokas aprašyme nebuvo užsiminta!“, bet nieko nesakau. Dar yra vilties, kad gal ir nieko nebus. Nors iš pradžių buvau pasidėjęs daiktus ant minkštos lovos, nusprendžiu viską perkelti ant kietesnės, kaip pasirodė, tiesiog kažkokios sulankstomos.
Viena iš aikščių šalia valdovo rūmų. O tas raudonas aukštas pastatas, visiškai išsiskiriantis iš konteksto – Musolinio užgaida…
Suvalgau iš Lietuvos atsivežtus grikius su daržovėmis ir patraukiu į miestą. Butiokas jau parodė kokią programėlę reikia parsisiųsti viešojo transporto bilietams, bet iki senamiesčio apie 30 min. kelio pėsti, tai nusprendžiu pasivaikščioti. Toje pusėje kur apsistojau viskas atrodo nekaip, takeliai asfaltuoti, šiukšlių pilna, visokie juodukai ir kitokie neaiškūs tipai valkiojasi. Bet artėjant link senamiesčio situacija pradeda gerėti, takeliai akmeniniai, šiukšlių mažiau, viskas gražiau. Bet nieko per daug įspūdingo, pastatai labai panašūs, viena kita aikštė, žmonių ne per daugiausiai. Vienoje gatvėje užmatau kažkokį Azijietiško maisto restoraną su Takoyaki reklama, kuo taip apsidžiaugiu, kad net nusifotografuoju, kad liktų GPS koordinatės, kurioje vietoje čia jis yra. Nusprendžiu, kad reiks kurią dieną užsukti ir paragauti. Taip šiek tiek pavaikščiojęs patraukiu atgal. Pusryčiams nieko neturiu, eidamas į priekį mačiau Lidl parduotuvę, bet tuo metu nieko nepirkau, kad nereikėtų svorio kuprinėje nešiotis, o grįžtant jau buvo uždaryta, kažkaip dirba trumpiau nei Lietuvoje, iki 21:30.
Vakarėjančio miesto vaizdelis vienoje iš gatvių
Įėjus į butą mano viltys sudūžta pamačius dar vieną vaikiną, kuris gyvens tame pačiame kambaryje. Karlis – supažindina mus nuolatinis nenuolatinis kito kambario gyventojas. Iš kur atvykai? – klausiu, tikėdamasis gauti atsakymą, kad iš Latvijos, nes labai panašus vardas – „Iš Vokietijos“ – atsako vaikinas – „Planuoju čia studijuoti, noriu apsižiūrėti ir labiau pažinti miestą“ – papasakoja daugiau. Nors buvo ką tik atvykęs, netrukus išeina į miestą. Gerai, galvoju, galėsiu ramiai vienas eiti miegoti, gal naktį labai netriukšmaus kai grįš. Kambaryje kondicionieriaus nėra, tai tenka palikti balkono duris pilnai atidarytas. Gerai, kad yra dar vienos, medinės durys su tarpais orui praeiti, tai bent nesimato kas yra viduje. Ir vakarinės saulės spinduliai nepatenka į kambarį, nors ir be jų prišyla daugiau nei reikia. Vos atsigulęs suprantu, kad tos medinės durys nuo triukšmo neapsaugos. Nors ten gatvė ne pagrindinė, bet labai puikiai girdisi kaip kažkas rėkauja, šūkauja, spiegia, žviegia, kažkokie stiklai dūžta. Visa puokštė įvairiausio triukšmo. Net pravažiuojančios mašinos kuo puikiausiai girdisi, o jei kas dar daugiau paspaudžia tai miegoti tampa beveik neįmanoma… Kažkaip užmiegu, tik tas miegas labai ilgai netrunka, apie 3 – 4 nakties išgirstu kaip grįžta kambariokas. Ir kad kitame kambaryje gyvenantis vaikinas vis dar nemiega, nes jų pokalbis taip pat kuo puikiausiai girdisi. Bet ne taip blogai kaip tas triukšmas iš gatvės, tai gana lengvai vėl panyru į miegą. Kažkuriuo metu naktį vėl prabundu, bet dabar už lango girdisi jau tik paukščiai – gerai, galvoju, pagaliau nurimo visas tas baisus triukšmas. Bet ryte viskas atsinaujina, ne taip baisiai kaip nakties pradžioje, bet pravažiuojančios mašinos tiesiog puikiai naikino mano miego ir poilsio likučius.
Ankstesnis: Keliaujame į… Turiną!
Sekantis: Auto muziejus vs LaPiste 500. Turim laimėtoją!
Senoji architektūra ir modernioji inžinerija puikiai sugyvuoja kartu