Kaip pasaulietiškame gyvenime kartais investuojame savo turtą į kokią didesnę ir galingesnę bendrovę tikėdamiesi gauti dalį nuo jos uždarbio, taip ir dvasiniame gyvenime galime investuoti į didelį dvasinį įdirbį turinčius ordinus ir savu laiku iš to pelnyti įvairių malonių, netgi mėgautis bendryste su šio ordino šventaisiais danguje. Apsvarstykime galimybes investuoti į ko gero mylimiausią katalikų bažnyčios ordiną: Karmelitų vienuolius, nors tai tikrai nėra vienintelis ordinas vertas minėto dvasinio investavimo, bet ko ne pirmasis suteikęs tokias galimybes bažnyčios istorijoje.
Karmelitai ir jų dvasingumas
Žmogus kuris ruošiasi investuoti savo turtą į kokią nors kompaniją, pirmiausia skiria laiko susipažinti su šia kompanija, jos veikla, įvertinti pelningumą ir visokius kitokius rodiklius. Taip ir čia, pirmiausia vertėtų susipažinti su pačiu Karmelitų ordinu, jo istorija ir susidaryti bendrą supratimą apie jų dvasingumo centrą, bei prasmę. Bėda ta, kad šis ordinas iš tiesų labai senas, turintis didelį sąrašą šventųjų ir turtingą istoriją, ir norėdamas išsamiai supažindinti su juo turėčiau rašyti atskirą straipsnį. Todėl paminėsiu tiktai pačius svarbiausius dalykus bei paraginsiu plačiau pasidomėti patiems.
Manoma, jog pirmieji Karmelitai įsikūrė maždaug 12a. ant Karmelio kalno, kuris dar vadinamas Elijo kalnu. Pasak šv. Rašto, karalių knygos, būtent ant šio kalno stovėjo Dievo altorius, kurį vėliau pranašas Elijas atstatė iš naujo ir čia metė iššūkį 450-čiai Balo pranašų, kad įrodytų kieno Dievas iš tiesų valdo Izraelio karalystę. Būtų iš ties romantiška, jeigu Karmelitų ordinas mestų iššūkį šiandieniniams Balo kunigams. Pasak Karmelitų tradicijos, nuo pat Elijo laikų Karmelio kalne gyveno žydų atsiskyrėlių bendruomenė, kurios dėka vėliau buvo suformuotas Karmelitų atsiskyrėlių ordinas. Todėl pranašas ir atsiskyrėlis Elijas laikomas vienu iš pagrindinių šio ordino globėjų. Kadangi pirmasis vienuolynas buvo paskirtas Švč. Mergelei Marijai, kaip Jūrų Žvaigždei (lot. stella maris), tai ši taipogi laikoma Karmelitų motina ir ypatinga globėja. Vėliau, kai Karmelitų atsiskyrėliai buvo išvaryti iš savo buveinės ir pasklido, kaip elgetos, po Europos valstybes, tame tarpe ir Angliją, kurioje buvo engiami. Tada šv. Simonui Stokui besimeldžiant ir prašant apsaugos jo ordimui, apsireiškė Karmelio kalno Švč. Mergelė Marija su ruda mente (lot. scapula) rankose ir tarė:
Imk, mylimas sūnau, šią tavojo ordino mentę, kaip mano bendrystės ženklą. Tau, bei kitiems Karmelitams ypatingą malonę; Tas, kuris mirs vilkėdamas šį drabužį, nepatirs amžinosios ugnies. Tai išgelbėjimo ir apsaugos nuo pavojų ženklas, taikos ir sandoros pažadas.
Karmelio kalno Švč. Mergelė Marija – Škaplierinė
Ir nuo tada, kai matome Karmelitų vienuolį, dvasine prasme, matome kur kas daugiau: ypatingą Švč. Mergelės globą ir jos teikiamą viltį, taipogi gilų atsidavimą jai. Ji iš ties yra Karmelitiškojo dvasingumo centras. Daugelio Karmelitų bažnyčių aukštajame altoriuje, yra šv. Kryžius, kurio papėdėje stovi Švč. Mergelė Marija ir mylimiausias mokinys. Ši biblinė scena, manyčiau, yra Karmelitų dvasinio gyvenimo tikslas. Būti su Kristumi, ne tik, kai jis vakarieniauja, ne tik, kai daro stebuklus, bet eiti su juo į pasninką, eiti į išbandymus iki pat pabaigos, kaip mylimam mokiniui išgirsti žodžius: „Moterie, štai tavo sūnus!“, „Štai tavo motina!“. Gilūs apmąstymai ir savistaba yra pagrindinė Karmelitų dvasinė veikla arba charizma į kurią taipogi įeina malda, bendruomenė ir tarnystė. Tikras Karmelitas, pasak bažnyčios mokytojo, basojo Karmelito šv. Kryžiaus Jono, meldžiasi, tarnauja ir padeda visiškai pasitikėdamas Švč. Mergelės apsauga, todėl nepaiso jokių gresiančių fizinių ar politinių pavojų. Tai yra dvasinis kietakaktis, niekuomet nesustojantis pakeliui į Kalvariją.
Jeigu nori būti tobulas, parduok savo valią, atiduok ją dvasios vargdieniams, romiai ir nuolankiai ateik pas Kristų ir sek Jį iki Kalvarijos ir kapo.
Šv. Kryžiaus Jonas „Šviesos ir meilės posakiai“ nr. 176
Rudasis škaplierius
Dabar jau žinome šį bei tą apie Karmelitus, tad grįžkime prie investavimo ir rudojo škaplieriaus. Iš esmės, tai mažasis škaplierius, viena iš bažnyčios devonacijų, skirtų tikintiems pasauliečiams. Manoma, kad jie atsirado Karmelitų vienuoliams, norėjusiems pasidalinti minėta Švč. M. Marijos apsauga ir pažadu, dalijant lopinėlius nuo savosios mentės. Dabar, tai keli vilnoniai lopinėliai susiūti ir nešiojami tarsi vienuolio mentė. Dvasiškai, tai išorinis vidinio pasišventimo ženklas, taip pat ir tylioji malda. Panašiai, kaip santuokos žiedas yra išorinis pasišventimo ženklas, o jos išpildymas iki galo taipogi yra malda. Todėl jis neveikia, kaip koks laimingas talismanas ar kreditinė kortelė, leidžianti gyventi bet kaip. Toks prietaringas jo naudojimas gali būti netgi rimta nuodėmė.
Visgi, teisingai jį naudojant galima tapti Karmelitų brolijos nariu ir tokiu būdu gauti ypatingą Švč. Mergelės Marijos globą bei pagalbą. Ji padarys viską, kad jūs, kaip Karmelitas, nueitumėte gyvenimo kelią iki Kalvarijos, kad savo paskutinę gyvenimo valandą būtumėte malonės būsenoje! O jeigu reikės, pirmąjį šeštadienį po jūsų mirties, ji asmeniškai išneš jūsų sielą iš skaistyklos. Negana to, popiežiaus Benedikto XV įsakymu, visiems pamaldžiai pabučiuojantiems rudąjį škaplierių yra suteikiami 500 dienų trunkantys atlaidai.
Įsipareigojimai
Čia, vėl gi, galime pasimokyti iš pasaulinių investuotojų, nepasižadančių investuoti, jeigu realiai neturi tam pinigų. Taip ir čia, prieš pasišvenčiant nešioti bet kokią devonaciją, pirmiau reikėtų išsiaiškinti kokios tam reikalingos pareigos. Tada pamėginti jas vykdyti tiesiog taip, be jokio pasišventimo ir jeigu gaunasi, jaučiate to prasmę, tada pirmyn. Įsigyjate atitinkamą škaplierių, medalikėlį ar kitą devonaciją, einate pas kunigą, kad jis pašventintų, jei reikia, atliktų pasišventimo formulę. Šitaip bus saugiau jums ir naudingiau visiems. Tiesa, devonacijos skirstomos į asmenines ir viešąsias. Tai itin svarbu rudojo škaplieriaus atveju. Mat toli gražu ne visi kunigai dorai suvokia šio škaplieriaus prasmę, todėl dažnai palaimina jį paprastuoju būdu, kaip asmeninę devonaciją. Tačiau, tai yra viešoji devonacija, t.y. jūs turite tapti rudojo škaplieriaus Karmelio brolijos nariu, o tam reikalinga papildoma apeiga, bet apie tai vėliau. Įsipareigojimai susiję su Rudojo Škaplieriaus nešiojimu yra šie:
- Nuolat dėvėti rudajį škaplierių*.
- Laikytis skaistumo normų atitinkamai pagal savo šeimyninę padėtį**.
- Kiekvieną dieną kartoti Švč. M. Marijos Nekaltojo prasidėjimo valandas ARBA laikytis bažnyčios nustatyto pasninko papildomai susilaikant nuo mėsiškų valgių trečiadieniais ir šeštadieniais. Arba su kunigo leidimu:
kas dieną kalbėti po penkias rožinio paslaptis. Arba, kunigui leidus, pakeisti tai geraisiais darbais (kūnui ar sielai).
* Reali sąlyga yra dėvėti mirties valandą, bet niekas nežinome kada reikės mirti, todėl nešiojame nuolat.
** Skaisčiu laikomas žmogus, susilaikantis nuo bet kokių seksualinių santykių ar ištvirkavimo, o vedęs žmogus, susilaikantis nuo tokių santykių už santuokos ribų.
Pasišventimo apeiga
Seniau priimti jūsų pasišventimą galėdavo tiktai Karmelitų ordino vienuolis, dabar tai gali padaryti bet koks kunigas. Kaip minėjau, labai svarbi sąlyga yra pasišventimo apeigos atlikimas pagal šią lotynišką formulę, kuri drauge pašventina škaplierių ir oficialiai priima jūsų pašventimą:
Kunigas: Ostende nobis Domine misericordiam tuam.
Tikintysis: Et salutare tuum da nobis.
K.: Domine exaudi orationem meum.
T.: Et clamor meus ad te veniat.
K.: Dominus vobiscum.
T.: Et cum spiritu tuo.
K.: Oremus. Domine Jesu Christe, humani generis Salvator, hunc habitum, quem propter tuum tuaeque Genitricis Virginis Mariae de Monte Carmelo, Amorem servus tuus devote est delaturus, dextera tua sancti+fica, tu eadem Genitrice tua intercedente, ab hoste maligno defensus in tua gratia usque ad mortem perseveret: Qui vivis et regnas in saecula saeculorum. Amen.
Kunigas apšlaksto šventintu vandeniu škaplierių ir žmogų (ar žmones) ir suteikia pašventimą sakydamas:
Accipite hunc, habitum benedictum precantes sanctissima Virginem, ut ejus meritis illum perferatis sine macula, et vos ab omni adversitate defendat, atque advitam perducat aeternam. Amen.
Atlikęs pašventimą, kunigas tęsia apeigą šiomis maldomis:
Ego, ex potestate mihi concessa, recipio vos ad participationem, omnium bonorum spiritualium, qua, cooperante misericordia Jesu Christi, a Religiosa de Monte Carmelo peraguntur. In Nomine Patris + et Filii + et Spiritus Sancti. + Amen.
Benedicat + vos Conditor caeli at terrae, Deus omnipotens, qui vos cooptare dignatus est in Confraternitatem Beatae Mariae Virginis de Monte Carmelo: quam exoramus, ut in hore obitus vestri conterat caput serpentis antiqui, atque palmam et coronam sempiternae hereditatis tandem consequamini. Per Christum Dominum nostrum.
Tikintysis: Amen.
Kunigas dar kartą šventintu vandeniu apšlaksto pasišventusį žmogų (ar žmones).
P.S.
Apeiga gali būti atlikta ir kitomis kalbomis, bet jeigu įkalbėsite kunigą atlikti ją lotyniškai, tai būsite visiškai tikri šios apeigos galiojimu!
Baigiamieji pamąstymai
Pabaigai kviečiu skirti kelias minutes šiam video reportažui apie tai, kaip lotyniškų mišių gražinimas Karmelitų seserims pritraukė daug pašaukimų į vienuolystę. Nors jis nėra itin susijęs su šio rašinio tema, vis tiktai leidžia pasidžiaugti ir įvertinti kelis dalykus. Visų pirma, jis parodo kokią didelę svarbą tikėjimui turi tradicinės šv. Mišios ir jų liturgija. Be jų tiesiog neįmanoma suprasti katalikiško tikėjimo, neįmanoma teisingai nusakyti svorio ir prasmės. Antra, mane suintrigavo epizodas apie naujojo vienuolyno statybą. Jeigu gyvosios bažnyčios statyba yra nors kiek panaši į fizinę, tai tradicinės, lotyniškos šv. Mišios yra tos statybos priežastis, mat Kristus tapo kertiniu akmeniu, dėl Jo žmonės ateina, tai Jis, tarsi cementas, apjungia žmones į bendruomenę ir Jis yra minėtų šv. Mišių centras. Tuo tarpu Švč. M. Marija būtų projekto globėja, darbų vadovė. O mes, kaip tie rankiniu būdu, su rūpesčiu ir meile tašomi akmenys, formuojami taip, kad derėtume vieni prie kitų ir taptume amžinai stovinčia Kristaus bažnyčia. Juk gamtoje akmenys yra beprasmiški, buki ir išsibarstę, o bažnyčioje aštrūs, turintys prasmę ir paskirtį. Tačiau tiek gamtoje, tiek bažnyčioje individualūs, didesni ir mažesni, pailgi ir apvalūs, spalvoti ir nelabai. Visiškai nesvarbu koks akmuo esate, netašytas iš gamtos, tvirtai įmūrytas ar iškritęs iš bažnyčios, Švč. M. Marija visada ras jums vietą ir malonę Dievo namuose. Už tai ją mylime, gerbiame ir jai pasišvenčiame.
Nuorodos
- Scapular
- Entries on the scapular
- Our Lady of Mount Carmel
- Prisikėlimas nr. 141 (PDF): Karmelio kalno Švč. Mergelė Marija – Škaplierinė
- Catholic Devotions: The Brown Scapular
- Šv. Kryžiaus Jonas
- Brown Scapular Information
- Brown Scapular FAQ
- Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo valandos
- Karmelitų Parapija
- Carmelite coat of arms
- Vatikano Radijas: Karmelio kalno Švč. M. Marija
- Bernardinai.lt: Karmelio kalno Švenčiausioji Mergelė Marija