Pamąstymai apie pragarą

Šiais laikais ne itin politiškai korektiška tema, netgi katalikų bažnyčioje kalbos apie pragarą yra tapusios savotišku tabu. Dabar gi mes visi draugai, o pragaras, neva, tuščias. Tačiau širdies ir sąžinės reikaluose politikos nėra ir nebūtina būti kataliku, jog nekiltų abejonių, kad toks dalykas egzistuoja. Jo buvimą, be katalikų bažnyčios, liudija kitos religijos ir mitologijos, be to visi, net ir netikintys, gyvenantys nesąžiningai ar savanaudiškai jo užuomazgas gali patirti tiesiog čia ir dabar, žemėje. Todėl nekelsiu tokio klausimo yra jis ar ne. Taip pat nevaidinsiu, kad žinau ką nors daugiau apie jį, nei bet kas kitas. Tiesiog man pačiam apmąstymai apie pragarą dažnai drumstė ir tebedrumsčia širdies ramybę. Todėl laikykite šį rašinį ne kaip galutinę išvadą, bet kaip paskatinimą labiau domėtis sąžinės ir širdies reikalais, nes vargas man, jeigu jis suteiks kažkam nepelnytą ir netikrą ramybę. Lygiai taip pat džiaugsiuosi, jeigu kažkam padės suvaldyti nepagrįstą baimę ar nerimą. Netgi būsiu laimingas, jeigu ką nors paskatins rimčiau žiūrėti į pragarą, o ne nuleisti jį juokais. Svarbiausia prisiminti, jog pragaro baimė yra geras dalykas, nes iš esmės tai Dievo baimė ir, kaip mes mėgstame sakyti, išminties pradžia.

Ar pragaras teisingas?

Pradėsiu nuo neišvengiamos pragaro idėjos ir tuo pačiu katalikų bažnyčios kritikos. Iš kurios svariausi klausimai tipiškai būna šie: ar teisinga pasmerkti žmogų amžinoms kančioms už laikinus prasižengimus? Argi ne arogantiška ir nesavanaudiška manyti, kad gyvensite amžinai? Koks gi tobulai mylintis, gailestingas ir viską galintis Dievas gali pasmerkti savo mylimus sūnus ir dukras nesibaigiančioms kankynėms? O kaip gi gausybė žmonių, kuriems nepasisekė gimti po Kristaus? O tie negyvenamoje saloje? Negi jie visi pasmerkti pragarui?

Daug kam šie klausimai atrodo svarūs ir neginčijami. Visgi, jie ganėtinai paviršutiniški. Nereikia nė religijos, jog matytume, kad širdies reikaluose laikini, netgi vienkartiniai nusižengimai gali ir palieka nesibaigiančias pasekmes. Lyg santuoka, kuri amžiams sudūžta dėl vieno neištikimybės akto. Tiesa, kol gyvi, žmonės gali ir turėtų vieni kitiems atleisti, bet sąžinėje ir širdyje pasekmės lieka visam laikui. Tiesą sakant, dažnai jos liečia net ir aplinkinių žmonių gyvenimus. Gal dėl to katalikams kartelė netgi aukštesnė, mes neturėtumėm sau leisti ne tik tokių darbų, bet ir minčių! Todėl sveika karts nuo karto paklausti savęs: jeigu gyvenčiau amžinai ir turėčiau nesibaigiančias laiko atsargas, su dabartine sąžine, man tai būtų nesibaigianti palaima ar kančia?

Iš tiesų, kiekvienam tėvui, mylinčiam savo vaikus, kelia siaubą net mintis, jog šiems galėtų atsitikti kas nors bloga. Net kai jie užsigauna mažąjį pirščiuką, juk norisi pačiam prisiimti šį skausmą. Tai kiek kartų stipriau šitai išgyvena Dievas? Ir iš ties, jeigu jis nors kiek panašus į žemiškus tėvus, tai apie pasmerkimą pragarui negalėtų būti nė kalbos? Manau, čia tikrai yra tiesos, bet problema ta, kad taip mąstydami vertiname Dievą pagal žmogišką standartą ir ignoruojame tiesą, jog visi žmonės suvokią tam tikras nerašytas taisykles, tam tikrą natūralų įstatymą, bet yra vienintelė rūšis, kuri jo visiškai nesilaiko. Be to, geri tėvai leidžia vaikams kentėti už savo elgesio pasekmes. Visgi, galima pastebėti, jog šv. Rašte pragaras nėra labai detalizuojamas. Netgi galima rasti ir pamokymų, jog mums nėra privaloma sekti Kristumi ir netgi ne visi yra pašaukti tą daryti. Negana to yra ne vienas epizodas, kuomet išgelbėjami ar pagiriam kitataučiai, žmonės už Dievo tautos ribų. Ar jis galėtų taip sakyti, jeigu negerbtų mūsų valios ir neturėtų būdų padėti visiems žmonėms išvengti pragaro kančių?

Nekreipiant dėmesio į bažnyčios mokymus, o tiesiog skaitant šv. Raštą ir tyrinėjant apreiškimus randame ne vieną ir ne du patvirtinimus, jog pragare tikrai yra „gyventojų“ bei kiekvienas turime realią galimybę tenai atsidurti. Galima tvirtai įsitikinti, dėl trijų dalykų tikimybė pragare leisti amžinybę yra itin didelė: ištvirkavimai (dėl kurių Dievas sunaikina vos ne visą žmoniją, o vėliau ištisus miestus), neapykanta artimui (iš Mato evangelijos: „tas kuris sako savo broliui „beproti“ yra smerktinas pragarui“) ir galiausiai paties žmogaus laisva valia praktikuojamas savanaudiškas gyvenimas. Mat mintys iššaukia veiksmus, veiksmai ir darbai formuoja įpročius, o įpročiai formuoja mus pačius. Geri įpročiai gali perkeisti visą žmogų iš pagrindų. Iš negalinčio nubėgti maratono į galintį. Blogi įpročiai tarnauja kūno malonumams, o šiam numirus lieka nerami sąžinė ir išduota siela, kupina apmaudo, paniekos ir pagiežos sau. Visą gyvenimą ši siela neturėjo nieko šventesnio ir vertingesnio už savo pačios kūną, kurio nebėra. Tokioje būsenoje ji blaškosi, nerimsta, negalėdama sugrįžti pas Dievą, neturinti vietos jo harmoningoje buveinėje patiria antrąją mirtį – amžiną pragarą. Sakyčiau, bene svarbiausias uždavinys katalikui yra dar gyvam esant sujungti savo sielą su Dievu, nes jeigu visgi atsiversime bažnyčios mokymą, tai vilties išvengti pragaro per Dievo teismą bus daug mažiau, nei kad ką tik čia aprašiau.

Sielų gelbėjimas

Ir čia prieiname paskutinį klausimą, o kaip tie žmonės, kurie gimė anksčiau už Kristų, kurie gyvena atskirti nuo civilizacijos ar šiaip nėra nieko girdėję apie katalikų bažnyčią ir Jėzų Kristų ar jo evangeliją? Tai lyg ir nesiderina su katalikų skelbiama tiesa, jog už bažnyčios ribų nėra išgelbėjimo. Vėl gi, tai tik paviršinės, emocingos mintys, kraipančios tiesą. Jeigu skaitysime šv. Raštą, tenai rasime ne vieną teisųjį. Kad ir epizodas apie Lozorių (Luko 16:22), žemėję kentėjusį skurdą ir panieką, bet patekusį į dangų. Iš tiesų tai buvo ne dangus, bet pragaro pakraštys (lot. limbus). Net ir be šv. Rašto kiekvienas prisimintume puikių, šventų žmonių, garbinamų panašiai, kaip katalikų šventieji. Todėl reikia prisiminti, jog Dievo žodis visada yra paskutinis. Lygiai kaip ir dabar nė vienas katalikas neturi garantuotos apsaugos nuo pragaro, taip ir nė vienas už bažnyčios ribų (tiek laiko, tiek vietos atžvilgiu) nėra be vilties. Šiuo atveju žinutė yra gana paprasta, kiekvienas žmogus turi širdyje sielos troškimą susijungti su Dievu, bei meilės tiesai, dėl to kiekvienoje filosofijoje, kiekvienoje religijoje yra kažkokia dalis tiesos. Kiekvienas turi viltį pasiekti dangų. Bet, katalikų bažnyčia įkurta paties Dievo, todėl ji turi ne tiktai viltį, bet ir Dievo pagalbą. Kvaila ja nesinaudoti, juolab, kad bažnyčia apjungia ir suderina viską: racionalų mąstymą, tikėjimą, gamtiškumą, antgamtiškumą, dvasios ir kūno santykį. Ji yra tarsi centrinis bankas, su tikėjimo indėliu. Iš kurio imti gali kiekvienas dovanai, kurio gražinti nereikia, nuo jo neskaičiuojamos palūkanos, nes kiekviena atgijusi siela to verta. Taipogi jai yra perduotas Kristaus autoritetas mokyti, teisti ir atleisti, kurio neturi jokia kita religija, filosofija ar sistema. Yra teisinga sakyti, jog tie žmonės, išsigelbėję už katalikų bažnyčios ribų tokie yra ne dėl jų religijos, sistemos ar filosofijos nuopelnų, bet dėl jų pačių gebėjimo atrasti ir gyventi pagal objektyvią tiesą ir dėl Dievo valios.

Nors iš šio rašinio galima būtų suprasti, jog krikščioniams katalikams neskaistumas yra baisiausia nuodėmė, bet tai nėra tiesa. Taip, kūniškos nuodėmės tikrai yra blogos, bet jos mažiausiai blogos iš visų kitų. Visi blogiausi malonumai yra grynai dvasiniai: malonumas leisti kitiems neteisingai elgtis, būti viršininku ir globoti, sugadinti, įkasti atgal; malonumas jausti valdžią ir neapykantą. Mat du dalykai tūno mumyse, abu kovojantys su žmogiškumu, kurį privalome mėginti pasiekti. Tai yra gyvuliškumas ir demoniškumas. Pastarasis blogesnis iš dviejų. Štai kodėl drungnas išpuikėlis, reguliariai lankantis bažnyčią, gali būti kur kas arčiau pragaro, nei prostitutė. Bet, žinoma, geriau netapti nė vienu iš jų.

Koks yra pragaras

Nereikėtų pamiršti ir to, jog didžioji dauguma žinių apie pragarą ateina iš mūsų pačių ar kitų žmonių vaizduotės. Mat tai yra viena iš labiausiai žmonių vaizduotę kaitinančių temų. Bažnyčioje įprastas pragaro portretas būtų pagal Tomą Akvinietį, žmogų, kuris yra sinonimas pačiai katalikybei. Pagal jį, pragaras yra tarsi kūgis, susidedantis iš keturių dalių: pakraščio (lot. limbus), kuris panašesnis į rojų, ten visai nekaršta, žaliuoja medžiai ir teka upės. Čia patekdavo teisių žmonių sielos iki Kristaus. Kuris po savo mirties nusileido į šią vietą ir išvedė čia laukusias sielas į tikrąjį rojų. Toliau seka vaikų pragaras, kur patenka nekrikštyti vaikučiai. Jie nėra spėję nusikalsti, bet ir jų sielos nėra tinkamai subrendę (jeigu taip galima pasakyti) ir nėra atpirktos. Tai tarsi tuščia ola, kur šios sielos blaškosi, čia nei šilta, nei šalta. Angelai lanko šią vietą ir ilgainiui padeda šioms sieloms pažinti Dievą ir patekti į rojų. Sekanti vieta, kur daugiausia žmonių patenka, tai skaistykla. Šioje vietoje sielos siunčiamos atkentėti už savo nepelnytus malonumus žemėje, bei apsivalyti nuo nemirtinų nuodėmių. Tai vadinamas laikinasis pragaras, kadangi daugiau jis niekuo nesiskiria nuo tikrojo pragaro, esančio žemiausiame taške – gehenos. Ši vieta priruošta pačiam šėtonui, demonams ir čia patenka žmonės, esantys mirtinos nuodėmės būklėje. Iš čia neįmanoma išeiti ir čia esančioms sieloms nepadeda jokios maldos.

Manyčiau, kad visiems būtų verta perskaityti Dantės Aligjerio dieviškąją komediją, kur pragaras vaizduojamas tarsi piltuvo formos bedugnė, kurią perėjus patenkama į rojų. Tokia pragaro vizija nėra oficialiai patvirtinta bažnyčios, bet ji atspindi to meto žmonių pasaulėžiūrą. Svarbu, jog tuo pačiu atskleidžia dvasinį reiškinį: kelias į rojų nėra savo sąžinės kėlimas aukštyn, bet iš tiesų, tai leidimasis žemyn į jos tamsiausias gelmes, iškeliant jos paslaptis ir jų išsižadant klausykloje!

Baigiamosios mintys

Baigiant rekomenduočiau perskaityti Tomo iš Kempio knygą „Imitation of Christ“, kurioje gausu puikių, stoiškų patarimų apie dvasinį, bei fizinį gyvenimą. Keletu iš jų ir pabaigsiu šiuos apmąstymus:

Taigi nesididžiuok gerais darbais, mat Dievo teismas kitoks, nei žmonių. Kas malonu žmogui, dažnai nemalonu Jam. Ir jeigu turi kiek nors gėrio, tikėk, kad kiti turi jo daugiau. Šitaip išsaugosi savo kuklumą. Juk nėra jokios žalos būti žemiau visų kitų, bet yra didelė žala iškelti save aukščiau vieno. Taika ir ramybė gyvena kuklioje širdyje, tuo tarpu išdidžią širdį graužia pavydas ir ėda nuolatinis puvėsis. Dėl lengva širdimi apleistų savo trūkumų mes nejaučiame sielos sielvarto ir todėl veltui juokiamės, kai turėtume raudoti ir todėl vargas tiems, kurie nepažįsta savo skurdo, bet dar didesnis vargas tiems, kurie myli šį apgailėtinai sugedusį gyvenimą. Tiek kabinasi dirbdami ir maldaudami, tarsi galėtų gyventi čia amžinai, bet visiškai nesirūpina Dievo karalyste.

Kad ir ką bedarytum prisimink pabaigą ir kaip stosi prieš griežčiausią teisėją, nuo kurio niekas nėra paslėpta, kurio nepaperka dovanos, nesugraudina pasiteisinimai, kuris teisia teisingai. O apgailėtinas nusidėjėli, kuris kartais bijai pataisymų įpykusio žmogaus, ką tu atsakysi prieš Dievą, kuris žino visas tavo nedorybes? Kodėl gi neapgalvoji teismo dienos? Kai nė vienas žmogus negalės būti atleistas ar apgintas kito žmogaus. Dabar, juk, tavo raudos priimtinos, dabar tavo maldos išklausomos, o tavo gailestis malonus Dievui ir valantis tavo sielą.

Nuorodos

Video

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.