Zakopanę palikti ruošėmės ankstų rytą, bet vos išvažiavus už miesto, sugedo mūsų automobilis. Tiesiog sustojo siaurame kelyje tarp miškais apaugusių kalnų, pakliuvome į liūtį. Po pusvalandžio, automobilis užsivedė, bet važiuoti toliau buvo sunku dėl nuolat gęstančio variklio. Pusę dienos praleidome ieškodami autoserviso. Nei vienam mechanikui neradus jokio defekto mašinoje, ir blaškantis aplink Zakopanę, ieškant dar vieno mechaniko, mašina nustojo gesti. Nutarėme rizikuoti ir važiuoti į Slovakiją, kur galbūt rasime angliškai kalbančių mechanikų. Patikėję, kad mašina stebuklingai pasitaisė, nusipirkome Slovakijos ir Austrijos kelių vinjetes, sėkmingai kirtome Slovakijos sieną ir vėl ne savo noru sustojome vingiuotoje greitkelio atkarpoje. Kaip ir praeitą kartą, mašina po keliasdešimt minučių vėl užsivedė, tad galėjome važiuodami minimaliu greičiu pasiekti artimiausią miestelį, kuriame radome net kelis autoservisus. Slovakai deja, nešnekėjo angliškai, bet mums pavyko susikalbėti gestais ir tokiais tarptautiniais žodžiais kaip: „kaput”. Mūsų Volvo servise buvo tikras galvosūkis, nes prie jos iki pat vakaro buvo prisilietę visi serviso darbuotojai. Moralas būtų toks, pirmiausia reikėtų pasitikrinti žvakes! Vienos žvakės pakeitimas mums kainavo visą dieną gulėjimo serviso kieme ir 20 eur.
Laimingi ir pamiršę slovakų juoką ir žodžius „Italia Kaput” šokam į mašiną ir planuojam kokį atvirlaiškį nusiųsim slovakams mechanikams iš Italijos. Išvažiuojame pavakarėje, tad nebelieka laiko stoti Slovakijoje. Kitas mūsų tikslas – Austrija.
Austrijos sostinę Vieną pravažiuojame jau visai naktį. Nusprendžiame miegoti vienoje iš šalia greitkelio esančių aikštelių – Asfinag. Atvažiavę pamatome, kad Asfinag’uose nakvoja labai daug žmonių. Aikštelėse yra visko ko reikia, geriamo vandens, tualetų, dušų ir net nemokamas wi-fi. Kitą rytą išsirenkame nakvynės vietą – Zell Am See miestelio apylinkes, tad važiuodami šiauresniu keliu link Zalcburgo, pakeliui aplankome Melko vienuolyną. Ankstų rytą žmonių dar visai nedaug, tad apžiūrime tik vienuolyno kiemą ir išorę, vidų ir sodus paliekame kitam kartui, kai labiau suaugsim ir daugiau uždirbsim.
Toliau keliaujame į Zalcburgą, vadovaudamiesi gandais, jog tame mieste tikrai rasime dujų automobiliui. Tačiau, apvažiavę tikriausiai visas benzino kolonėles ir siuntinėjami iš vienos į kitą, pirmyn – atgal, galiausiai nusprendžiame važiuoti į Vokietiją. Vos už 50 km užsipildome pilną baką ir nusprendę į Austriją grįžti Alpių keliais, užmirštame visas degalų problemas.
Išsirinkę nuostabaus grožio miestelio apylinkes nakvynei važiuojame į bet kurį artimiausią kempingą, kurį rodo navigacija ir atvykstame į tuščią vienkiemį jau beveik sutemus. Apsistojame visiškai tuščiame kempinge ir statomės palapinę… be kuoliukų. Turime stalą, lempą, ne daugiau 10 laipsnių oro temperatūrą ir už kelių metrų grėsmingai šniokščiančią kalnų upę.
Nepaisant visų nusivylimų/atradimų, kitą rytą pabundame nesušalę, bet žaibiškai susirenkame daiktus ir keliaujame aplankyti Zell am See miestelio. Atvažiavus į centrą vietinis austras atiduoda savo parkingo bilietą, tad priimam tai kaip gerą ženklą, kad nuo šiol mums turėtų pradėti sektis. Miestelis labai gražus, apsuptas ežero ir kalnų – vienas labiausiai turistų lankomų vietų Austrijoje.
Toliau keliaujame į savo paskutinį tikslą Austrijoje, tai vieną vaizdingiausių kelių Europoje – didįjį Alpių kelią Grossglockner. Susimokame už įvažiavimą apie 30 eur ir po truputį kylant serpantinais į viršų, kojos drebėjo ne tik vairuotojui. Mašinos gedimas Tatruose niekaip neleido atsipalaiduoti. Stojome dažnai ne tik pasakiškais vaizdais pasigėrėti, bet ir leisti varikliui pailsėti. Šis kelias driekiasi apie 48 km ir su automobiliu galima pakilti į beveik 2500 m aukštį ir sniege nusiplauti mašiną.
Įveikę Didįjį Alpių kelią pagaliau nurimstame ir tęsiame kelionę į Italiją. Tiesa, atsisakome panašių vaizdingų kelių dolomitinėse Alpėse, tačiau nusprendžiame pasivaikščioti po jas viename Šiaurės Italijos miestelyje – Cortina d’Ampezzo.
buvau ten,nepakartojami ispudziai