Pasigrožėjęs skraidančiu sakalu, minu toliau. Diena įsidienojusi, galvoje vyrauja mintys apie maistą. Kadangi kišenėje vežuosi bananą ir kokį tai batonėlį, pradedu dairytis patogios vietelės užkandžiavimui. Pamiškėje randu paliktą, stambų rastą. Tai ant jo ir prisėdu. Mintyju, kur dar galėčiau rasti piliakalnių, šiuose kraštuose daugiau lyg neprisimenu. Bala nematė, nutariau važiuoti į Vilkiją, tai ir važiuosiu, o ten matysiu. Šoku ant ant dviračio ir važiuoju tolyn. Žvyrkelį keičia asfaltas, o mišką – gyvenvietės. Laukuose ganosi karvės. Tyloki tie mūsų kaimai, žmonės kažkur pasislėpę, gal namuose pluša? Per visus kaimelius, tik porą lauke besiganančių vaikų mačiau. Kaimeliai greitai baigėsi, privažiavau sankryžą su pagrindiniu keliu; tiesiai Vilkija.
Vilkija
Užsukau į pakelės degalinę ledų, pasipildžiau vandens atsargas ir leidausi žemyn į Vilkiją. Dviratis smagiai įsilėkė žemyn gatve, o aš pradėjau mėgautis greičiu. Staiga pamačiau keistą keliuką vedantį į ant skardžio esantį miškelį. Sustojau, patraukiau tuo keliuku aukštyn ir paėjėjęs miškeliu pasiekiau apžvalgos aikštelę, nuo kurios matyti Nemuno vingis. Kažkur ten, aukštyn upe yra Kulautuva, Kačerginė, Kaunas ir dar visokių miestelių. Visus juos jungia šis upių tėvas. Įsitaisau ant suolelio ir mėgaudamasis ledais pamėginu įsivaizduoti tarpukarį. Nemunas – žymiai platesnė ir gilesnė upė, nei yra dabar. Iš Kauno pusės atpuškuoja didžiulis garlaivis, plukdantis žmones į Portugaliją skinti apelsinų. O antai čia, visai prie Vilkijos, mėgina švartuotis mažesnis, tarpmiestinis laivelis, atplukdęs į Vilkiją įvairių prekių ir gėrybių. Ant kranto laukia mainais suruošti kroviniai į tolimesnius miestelius. Iš kitos pusės, rodos į Kauną lėtai juda laivelis, parvežantis poilsiautojus iš pajūrio. Kadangi Kaunas dabar Lietuvos sostinė, šiuose laivuose įsimaišę tenai ir atgal juda įvairūs kultūros ir visuomenės veikėjai. Pasibaigę ledai nutraukia vaizduotės giją ir tenka judėti tolyn į miestelį. Pavažiavęs gatve už miestelio ribų, pasuku takeliu upės link. Įsitaisau paupyje, kaip tik pietų metas. Pasistiprinęs parminu atgal į miestelį, žiūriu – keltas. Lipu į kelta ir keliuosi kitapus upės. Drauge keliasi ir daugiau dviratininkų, matomai mėgiamas kelias ir ne veltui.
S. Mikytų piliakalnis
Persikėlus keltu į Pavilkijo pusę ir pradėjus važiuoti Zapyškio – Pavilkijo keliu Zapyškio kryptimi, pasitinka Smailiakalnis Mikytų piliakalnis. Šiaip nepamatytum, apaugęs krūmynais, žemas, šalimais pastatydinta sodyba. Apie šio piliakalnio buvimą išduoda tiktai rudas ženklas. Net ir pamatęs ženklą, iš kart jo neradau, nugrybavau toli į laukus, kur pasitiko piktai lojantis šuva. Tiktai grįždamas atgal pastebėjau už pievutės esančią laukymę, panašią į piliakalnio viršukalnę. Dėl viršukalnės ploto, tinkama vieta gyvenvietei. Tai patvirtina įvairūs archeologiniai radiniai gretimuose laukuose. Šiaip jau piliakalnis smarkiai apleistas, ant viršukalnės auga jaunos pušaitės, kas piliakalniams nelabai būdinga, tačiau vis ne eglės. Savo požemius išrausę karaliauja kurmiai. Per apaugusius medžius nematyti jokio vaizdo į upę. Dar kokia tai elektros linija pravesta į gretimą sodybą. Vargšas piliakalnis, sunkiai išgyvena kaimynų sąmonės trūkumą.
Šėtijų piliakalnis
Judant toliau Zapyškio link, pasitinka ženklas apie Šėtijų piliakalnį. Tačiau priėjimo nepavyko rasti. Nuo gatvės pusės stovi trys sodybos, visos apsitvėrusios tvora, o kur tvoros nėra – labai status kalnas. Įtariu, reiktų kaip nors apvažiuoti iš kitos pusės. Nusprendžiu šiandien praleisti šį piliakalnį. Tačiau numanau, jog turėtų būti vienas aukščiausiai esančių piliakalnių šiame kelyje. Būtų įdomu kada atrasti kelia į jį.
Jadagonių piliakalnis
Vėl leidžiuos į kelią, bet neilgam. Sustabdo rudas ženklas su užrašu Jadagonių piliakalnis. Nuo gatvės matyti mažas miško keliukas vedantis nežinia kur. Pamėginau tuo keliuku paėjėti, tačiau nieko nepešiau, grįžtant kelią parodė sraigė. Piliakalnis taip apaugęs medžiais, jog eidamas siaurai pramintu takeliu jaučiuosi it miške. Tik įkalnėn reikia kopti. Užkopus pasitinka plyna aikštelė, toje aikštelėje – dar vienas, mažesnis pylimas su laužaviete. Šypteliu, žmonės kažkaip nujaučia geras vieteles. Įsitaisau ant to mažesniojo pylimo ir kiek pabūnu. Jausmas įdomus. Atrodo, tarsi giliam miške būčiau. Už piliakalnio ribos nieko nematyt, nei kelio, nei Nemuno, tik mažas dangaus lopinėlis virš galvos. Šiame lopinėlyje gera stebėti praplaukiančius debesis. Tai koks debesų žirgelis prajoja, tai pilaitė pasistato. Šitokie vaizdai vėlgi sukuria tam tikrą patirtį ir pažadina vaizduotę. Nukelia į gilią praeitį, kuomet žemiau esanti didesnė aikštelė aptverta stora, mirkytų aržuolo rastų tvora. O šiame mažame, aukštesniame pylime, kur dabar sėdžiu, pastatyta ugniavietė. Kurioje sukrautas malkų lauželis. Su deglu rankoje stovi budėtojas ir stebi aplinkinius piliakalnius. Nuo jo regos priklauso ar žmonės gyvenantys Mikytų piliakalnio gyvenvietėje suspės pasislėpti miškuose, ar bus užklupti priešo, ar aplinkiniai kariai spės pasiruošti antpuoliui. Ech tas nelemtas kryžiuočių karas, sąmonėje tiek įsikerojęs, jog, rodos, vis dar tuose laikuose gyvenam, tą pačią kovą išgyvenam. Gal ne visi. Išpurtau tokias mintis iš galvos, grįžtu į dabartį, kur galima džiaugtis taikiu medžių ošimu, piliakalnio jaukumu ir debesų pasakomis, sklindančiomis tarsi iš žilo senelio barzdos.
Altoniškių piliakalnis
Sekantis piliakalnis kelyje: Altoniškių piliakalnis. Taipogi gana aukštas piliakalnis, tačiau yra pakankamai platus takas vedantis į viršukalnę. Pavyko užminti dviračiu. Pagal vėžias sprendžiu, jog dviratininkai mėgsta leistis nuo šio piliakalnio. Pakeliui matomos zuikinės olos ir žvėrelių kakučiai. Užkilus į viršukalnę, pirmiausia pasitinka stulpas žymintis archeologinį paminklą. Galimai šiame piliakalnyje būta gyvenvietės. Matyti dvi plačios aikštelės. Pirmesnėje pastatytas mažytis alkas, kuriame neseniai aukota ugnelė. Smagu, kad yra žmonių, savo papročių neapleidžiančių ir per šventes (nuo žodžio šventas) ateinančių ugnelės palytėti, apsivalyti. Aukščiau esančioje aikštelėje įrengta didžiulė laužavietė. Galima įsivaizduoti didžiulę ugnį, rankomis susikibusius, šokančius ratu žmones. Va čia tai šventės, nuostabi aplinka, linksmi žmonės, šokiai, žaidimai. Ne tai dabar, kilogramas bulvių, usbonas alaus ir girtuoklių dainos geresniu atveju. Prastesniu bumsikas per visą miestą, plastikiniai alaus bokalai ir kriuksmai visose pakampėse. Įdomų dalyką apie alų prisiminiau. Gi lietuviai niekad alaus negerdavo iki alaus tapatinimo su tautosaka. Dabar lietuvis be alaus – nebesuprantama. O iš ties, tai brudas yra, tinkamas šiam bei tam (sąmonės slopinimui daugiausia), tačiau ne gėrimui. Na nieko, viskas anksčiau ar vėliau grįžta į savo vėžias, o alkai ant piliakalnių – puikūs šito įrodymai!
Pyplių piliakalnis
Jau kuris laikas pakeliui nemačiau piliakalnio. O ir Zapyškį pravažiavau, artėja Kačerginė. Sakoma, jog šioje vietoje stovėjo karčiama, kurioje vyrai, išėję iš Šakių į Kauną apsipirkti, užsibūdavę. Moterys su kačiargomis ėjusios jų varyt namo. Nuo to ir pavadinimas šios vietos. 🙂 Žinodamas, jog Kačerginėje yra vienas mano mėgiamiausių Pyplių piliakalnis, kurį karts nuo karto aplankau. Nepraleidžiu progos ir šiandien. Sprendžiant pagal šiukšlių kiekį, kurį tenka surinkti, šis piliakalnis ne mano vieno mėgstamas. Žmonės susirenka paminėti vestuvių, pagerti alaus, palaidyti aitvarų ar tiesiog pasimėgauti nuodingais cigarečių dūmais. Gaila, kad šampano, alaus butelius, kamščius, vienkartinius indus ir visa kitą pamiršta susirinkti. Kita vertus, tai mano duoklė šiai vietai. Nes tikiu, jei kiekvienas sau patikusiai vietai atiduotų tvarkymo duoklę, tai gyventumėm kur kas švariau. Geriausia, ką šis piliakalnis gali pasiūlyti, tai vaizdas į Nemuno ir Nevėžio santaką, nuostabūs saulėlydžiai ir saulėtekiai. Pabuvęs tenai susimąstau, gal ne karo reikalais piltas šis kalnas? Gal dėl šių vaizdų, kurie mus per amžius žavi? Padeda pasijusti savo žemės šeimininkais, tai tikrai 🙂
