Vienadienė kelionė į Kudirkos Naumiestį

Vienadienis keliavimas

Bendradarbis kartą pasakojo apie keliones dviračiais. Kaip jis su draugais išsiruošdavo kelionėms po Lietuvą. Pasiskirstydavo kas į kurį miestelį važiuos. Vakare, sutartoje vietoje, susitikę turėdavo pasidalinti apie lankytus miestelius surinktomis žiniomis. Trukdavusios tokios kelionės nuo kelių dienų iki savaitės. Smagu turėjo būti, tačiau dabar laikai kiti, ne kurie žmonės 20 km „žygį“ dviračiu sunkiai įsivaizduoja. O kelioms dienoms!?. Pagalvojau, net vienam esant ir turint vieną laisvą dieną, taipogi galima pakeliauti. Nors nebus ilgas žygis, tačiau ne visuomet svarbu ūgis, kartais svarbiau smūgis. O kas, jeigu atsikelčiau anksti (~4 val. ryto) ir išsiruoščiau į kokį nors tolimesnį Lietuvos miestelį? Juk išeitų padoriu laiku atvykti į pasirinktą miestelį, pakalbinti vieną kitą žmogų, aplankyti vieną kitą vietą. O įdomius dalykus aprašyti. Tai panašu į XIX a. pabaigoje Italijoje užgimusį „Audax“, o vėliau JAV išplitusią jo atmainą „Randonneur“. Kur sportininkai turi įveikti kuo didesnį atstumą per nustatytą laiko tarpą. Tik pritaikyta keliautojui, kuriam nesvarbu sportinis pasiekimas, svarbiau kelionės įspūdžiai. Nėra iš anksto nustatytų sustojimo vietų (kelio eigoje tenka spręsti pačiam) laiko nuėmimui. Griežtos kelionės trukmės taip pat nėra (tačiau norisi grįžti tą pačią dieną).

Pasiruošimas

Užsistačiau žadintuvą ketvirtai valandai ryto, jam suskambus išjungiu, bet kelti nevalioju (kompiuteristui  žiaurus laikas). Iki 4:40 šiaip taip išsiridenu iš lovos, kol susiruošiu pats ir pasibalnoju dviratį ateina ir 5:20. Dar dešimt minučių ir suku pedalus. Užsibrėžtas tikslas – Kudirkos Naumiestis, apie 85 km nuo Kauno. Nuo namų, žinoma, toliau, o važiuojant dviračiu tokie atstumai irgi linkę ilgėti. Vėsus, debesuotas rytas. Oras labai maloningas dviračio mynimui, galima kiek labiau „spausti“, laikas taipogi patogus – gatvės tuščios. rankiai Svarbiausia apsirengti atsižvelgiant į temperatūrą. Kadangi mėgstu keliauti itin lengvai, tai didesnio krepšelio švarkeliui, maistui ir panašiems dalykams – nesivežioju. Ant mano dviračio tekabo būtiniausių įrankių rinkinys:

  • „Presta-Schrader“ adapteris
  • Lopai (paprasti ir greito klijavimo)
  • Klijai
  • Atsarginė kamera
  • Pora montavimo mentelių
  • Grandinės įrankis
  • 5 ir 6 mm šešiakampis raktelis
  • Šiek tiek plastikinių dirželių

Su tokiu rinkiniu ir pompa galima išsisukti iš daugumos bėdų, kurios gali užklupti dviratininką kelyje. Jeigu leidžia galimybės, bent kažką nuo lietaus tikrai siūlyčiau pasiimti. Niekada negali žinoti kur koks debesis atplauks. Kalbant apie debesis, kaip tik pataikiau vienam iš paskos. Pats lietaus negavau, tačiau teko važiuoti nemažą atkarpą ką tik nulytu keliu. Minant plento dviratį be jokių purvasaugių, tai tolygu lietui. Laimė, vasarą rytai nėra tokie žvarbūs (nors ir ne šilti). Myniau beveik be sustojimų, pakeliui į Šakius, tik įamžinau pievoje lakstantį stirniuką ir ant ritinio tupintį gandrą. Matomai gyvūnai būna drąsesni, kol keliai tušti. Per tris valandėles atsiradau Šakiuose, prie tvenkinio pasidariau pusryčių pertraukėlę. Skraidžiojo laukinės žąsys, o vandenyje plaukiojo antytės su ančiukais. Pačiame mieste tik tik budo gyvenimas. Kas mieguistas traukia į darbelį, kas dar miegančius budina sukdamas ratus garsiai birbiančiu motociklu, o kas sėdi atidarytose parduotuvėse ir laukia pirmųjų pirkėjų. Papusryčiavęs patraukiau Kęstučio gatve, į kurią žiūrėjo Vinco Kudirkos biustas…

 Kudirkos Naumiestis

Gana tuščias ir ramus kelias veda į Kudirkos Naumiestį, tik autobusas ir keli automobiliai pradarda pro šalį. Taip besigrožėdamas dirbamais laukais ir pakelėje augančiais miškais, privažiavau pasienio ruožą. Antai ženklas bylojantis apie Rusijos sieną, o pačios sienos nematyt. Pagalvoji, kur gi daugiau toms sienoms būti, jei ne galvoje. Nešiojamės pasus (Pass port – angl. leidimas palikti uostą), žinom savo sienas, kurių ribose mokam mokesčius vieniems, o perėję per sieną – kitiems. Visai kaip tos avelės, už jaukų gardą atiduodančios ūkininkui savo kailį, o prireikus, ir save visą. Tikrovėje jokių sienų nėra, žolė ta pati, medžiai tie patys ir saulės šviesa ta pati.

Tokioms mintims užėmus dėmesį, nė nepastebėjau, kaip atsidūriau prie riboženklio pavadinimu „Kudirkos Naumiestis“. Kaip ir daugelyje šalies miestų, pati pirmoji keliautojus pasitinka degalinė. Judu tolyn, privažiuoju dar vieną ženklą, šįkart rudą, su nuoroda į V. Kudirkos kapą. Lankantis šiame mieste, pamaniau, derėtų atiduoti pagarbą šiam didžiam žmogui ištariant dėkui ne iš baimės*1.

P1010038Vos pasukus į P. Mašioto gatvę, vedančią kapinaičių link, kairėje pusėje pasitinka įdomios skulptūros, esančios buvusioje Prano Sederevičiaus, savamokslio skulptoriaus, sodyboje. Iš viso 21 skulptūra – vienintelis Lietuvoje tokio pobūdžio paprastojo liaudies meno pavyzdys. P. Sederevičių žavėjo žirgai, todėl pirmieji jo kūriniai buvo žirgų skulptūros. Žmonės pasakoja, jog skulptorius, lipdydamas iš cemento žirgą, savo kieme kelioms dienoms įkurdavo pasiskolintą gyvulį. Jį šerdavo, glostydavo, juo grožėdavosi ir gana paprastomis sąlygomis liedavo skulptūrą. Vėliau ėmė lipdyti biustus, skulptoriaus akimis, didžių žmonių. Taip sodyboje „apsigyveno“ Vytautas Didysis, Vincas Kudirka, Pranas Vaičaitis, Vincas Grybas, Steponas Darius ir Stasys Girėnas, net ir buvęs JAV prezidentas Džonas Kenedis bei kitos įžymybės. Apžiūrėjęs skulptūras, nusistebiu tuo, ką gali darbštaus, tegu ir nemokyto, žmogaus rankos. Tai puikus pavyzdys kiekvienam, kuris, abejodamas savo galimybėmis sukurti ką nors tvaraus, renkasi veltėdžiavimo ir alkoholizmo kelią. Visai nesvarbu ką žmogus mėgsta, kur gyvena, vis viena savo darbštumu gali prisidėti prie tvaraus tėvynės grožio! Pasidžiaugęs keliauju kapinaičių link.

Kiek paklaidžiojęs po kapinaites, surandu V. Kudirkos kapą, tylos minute pagerbiu, apžiūriu paminklą: marmurinis, nulaužtas aržuolas. Pagalvoju, kiek iš mūsų vertina savo šaknis, kiek palūžusių yra. O štai čia stovi šaknys tautos medžio puikaus. Visiems, kurie be šaknų, tai galimybė prigyti per šio žmogaus auką. Kiek vėliau, lankydamas muziejų, sužinojau įdomių dalykų apie šį kapą. Kaip žinia, seniau žmonės taip nesureikšmindavo kapų lankymo ir gražinimo. Tiesiog duodavo mirusiems ramybę. O dar seniau suformuodavo apvalius pilkapius, kuriuose užaugę medžiai paversdavo kapinaites į protėvių girią. Ir štai, trys metai po V. Kudirkos laidotuvių atgabenamas antkapis. Du bičiuliai, atvežę antkapį iš Vilkijos, susiginčija kur yra V. Kudirkos kapas. Vienas sako šen, kitas ten. Galiausiai abu nėra tikri, todėl nusprendžia vieną kapą atkasti. Atkasę randa V. Kudirkos karstą. Taigi, akmuo stovi tikrai ten, kur palaidotas V. Kudirka.

Antkapyje buvo iškalta ištrauka iš tautiškos giesmės, kuri, užkliuvusi sovietų valdžiai, vieną naktį buvo iškapota. Nuo to laiko, gyventojai vis priklijuodavo žodžius, užrašytus ranka ant popieriaus lapo. O atgavus nepriklausomybę, pastatytas dar vienas, mažesnis antkapis su šiais žodžiais. Labai keista, kai pagalvoji. Kažkodėl paminklas V. Kudirkai, su visa tautine giesme kairėje ir pamokymu apie griūvantį namą – dešinėje, išstovėjo pačiame miesto centre per visą sovietmetį! Negana to, sovietinis obeliskas buvo pastatytas 6 metrai nuo Kudirkos paminklo. Kažkas saugojo, ne kitaip 🙂

Metas leistis į paties miestelio apžiūras. Grįžtu ta pačia P. Mašioto gatvele iki pagrindinio kelio, pasuku dešinėn, privažiuoju Kudirkos tiltą. Dešinėje pusėje matoma didelė bažnyčia, o kiek toliau – Širvintos ir Šešupės santaka. Kurios link ir patraukiau, bet privažiavus teko apsisukti, nes čia užimta. Ir ne veltui, tai viena jaukesnių miesto vietelių. Pargrįžtu palei Šešupę iki vandens tyrimų stoties, papuoštos euro paveikslu, kur įsitaisau kukliems pietums. Pasisotinęs apvažiuoju miestą, randu paminklą Vytautui Didžiajam, beržais apsodintą Širvintos taką, puikiai sutvarkytą ir prižiūrimą miesto aikštę, daug senos statybos namų, kuriuose gyveno nemažai nusipelniusių mūsų šaliai žmonių.

Važinėti ir apžiūrinėti galima ilgai ir nuobodžiai, tačiau norint ką nors sužinoti, reikia pabendrauti su vietiniais gyventojais. Nutariau pamėginti laimę Vinco Kudirkos muziejuje, kuris įsikūręs dideliame pastate, tiesiai priešais V. Kudirkos paminklą miesto aikštėje. Buvau maloniai nustebintas dviejų moteriškių, dirbančių muziejuje. Viena sutiko pasaugoti dviratį, kol kita vedžiojo po muziejų ir labai išsamiai papasakojo daugybę įdomių dalykų tiek apie miestą, tiek apie V. Kudirką.

Muziejuje tuo metu veikė įdomi paroda „Tautiškos giesmės kelias į tautą“. Įdomi tuo, jog buvo viešinamos visos žinomos šios giesmės versijos, nuo rankraščio iki įvairiose pasaulio šalyse lietuvių spausdintų bei naudotų variantų. Skirtumai labai nevienodi, kaip kur skiriasi vos viena ar kita raidė, kitur – ištisi sakiniai (tegul dirba ant naudos tau… tegul saulė Lietuvos… tamsumas prašalina… tamsumus pašalina…). Išties vertinga paroda, leidžia įvertinti, kokį išskirtinį himną turime. Reta šalis pasaulyje, kurios himno žodžiai būtų tokie prasmingi, o muzika parašyta to paties žmogaus, kaip ir žodžiai.

Ganėtinai įdomi ir paties miesto istorija, kurią pamatysite ir išgirsite patys apsilankę šiame nuostabiame mieste.

1. V. Kudirka „Ne tas yra didis“

P1010056
P1010060
P1010063
P1010073

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.