Jau net nežinau kelintą kartą ten lankausi. Ir net beveik 3 mėnesiams, kuo labai džiaugiuosi. Norėjau, man atrodo 2021 metais atvykti, net bilietus turėjau, bet dėl dar nepasibaigusios pandemijos skrydis buvo atšauktas. Tą kartą nepavyko, bet tais pačiais metais įstojau į ISM universitetą, kuo taip pat džiaugiuosi. Tuomet pernai galvojau, jau vasaros metu nuvykti į Japoniją, bet atsisakiau tos minties – reikėjo ruoštis magistriniui, įvairią literatūrą skaityti ir literature review dalį parašyti. Na o toliau viskas pagal planą – baigiu studijas, apsiginu darbą ir keliauju į Japoniją. Net kelionė į Indiją nesutrukdė šio plano įgyvendinimui.Tik labai gaila, kad pirkdamas bilietus nusipirkau keliomis dienomis anksčiau nei diplomų įteikimai. Bet 300 € suma kelionės perkėlimui atbaidė, tai ir iškeliavau pačioje vasario pabaigoje taip ir nesudalyvavęs diplomų įteikimo ceremonijoje.
Tokijuje sniego greičiausiai nepamatysite, bet kiek šiauriau – gali būti šalta beveik kaip Lietuvoje.
Tai nors Japonijoje pavasaris prasideda anksčiau, bet žinokite Kovo pradžioje vis dar pakankamai šalta. Ypatingai kai būna vėjuota. O naktimis nukrenta iki 1-5 laipsnių šilumos. Dieną, vėlgi, pasitaiko įvairiai, jei šviečia saulė, tai labai pavasariškai sušyla iki 15 laipsnių šilumos, kitu atveju šiek tiek vėsiau.
Taigi, kas pasikeitė nuo paskutinio mano vizito 2019 metais? Beveik niekas 🙂 Tik, kuo labai nustebau, pasidarė labai sunku gauti viešojo transporto kortelę, dėl jose naudojamų mikroschemų trūkumo. O manoji, kurią turėjau iš labai seniai – nebegaliojo. Pasirodo, jeigu nenaudoji 10 metų – nustoja galioti. Tai kai dienos pabaigoje oro uoste tą sužinojau ir pamačiau milžinišką žmonių eilę prie vienintelės vietos kur pardavinėja turistams skirtas korteles, nusprendžiau, kad geriau jau nusipirksiu popierinį bilietą nei lauksiu toje milžiniškoje eilėje. Net interneto sim kortelę buvo lengviau įsigyti, kuo buvau maloniai nustebintas. Tik kai vėliau sužinojau, kad tą viešojo transporto kortelę galima nusipirkti tik oro uoste – susinervinau, nes vien kelionė iki ten atsieis beveik 1000 jenų. Bet paklausinėjęs išmaniojo intelekto gavau informaciją, kad yra ir kitokio tipo turistams prieinama kortelė, kurią gauti lengviau. O dabar dar ir akcija, nėra 500 jenų kortelės mokesčio. Tai per vieną iš pietų pertraukų (vėlgi, pasižiūrėjęs kur jos pardavinėjamos) nuvykau ir nusipirkau. Gaila, kad tik mėnesį laiko galios – reikės paskui kitą organizuotis…
Viešasis transportas „yra karalius”. savo automobilį turi nedaugelis. Nebent gyvena mažesniame mieste arba kaime – kur be automobilio jau nebe išeina išsiversti. O tokie „pasiaurinti” modeliai ypač populiarūs. Tik ne visi tokie gražūs kaip šis Mitsubishi modelis.
Kol kas, pirmomis dienomis detaliai visko neaprašinėsiu, nes kaip ir prieš 4 metus tokiam ilgam laikotarpiai ne tik atostogauti, bet ir normaliai dirbti atvažiavau. O žinodamas, kad sakurų sezonas prasidės tik Kovo gale, pirmosiomis dienomis nusprendžiau dirbti ir mėgautis laisvu laiku savaitgaliais bei vakarais.
Gal šiek tiek sunkiau nei anksčiau, nors visgi, prisimenu, kad pirmomis dienomis lyg ir panašiai buvo, kad sunkiau su miegu. Pirmą naktį net 3 ryto pabudau – Lietuvoje tuo metu dar apskritai buvo tik vėlus vakaras. Antrą naktį vėl panašiu laiku prabudau, tik jau nusprendžiau, kad miego reikia, tai gulėsiu iki ryto, jeigu reikės. Bet nereikėjo, po kurio laiko užmigau ir gana gerai išsimiegojau. Tik gana keista, kad vis visas suprakaitavęs atsikeldavau. Pirmą naktį galvojau gal trūko deguonies mano mažame kambaryje už užuolaidų, bet kai po to palikau pravirą langą ir buvo tas pats – pradėjau galvoti, kas dar galėtų turėti įtakos. Kol kas atsakymo dar neradau…
Smagu matyti, kad net ir jauni žmonės dėvi tradicinius rūbus. Gaila matyti, kaip tokiame šaltyje (kokie 5 laipsniai šilumos) jie didvyriškai vaikštinėja.