Prabudau dar neišaušus, apie 3:15 ryto. Žadintuvo net nereikėjo – kūnas pats žinojo, kada metas keltis. Jaučiausi pakankamai žvalus, nors miego buvo nedaug. Išlipęs iš lovos greitai apsitvarkiau, nusiprausiau veidą ir patikrinau telefoną. Pastebėjau, kad mano Uber vairuotojas jau atvyksta, nors jį užsakiau tik 3:40. Laimei, buvau beveik pasiruošęs, tad greitai užbaigiau ruošą ir nusileidau į vestibiulį.
Viešbučio darbuotojas snūduriavo prie stalo. Vakare dar šiek tiek jaudinausi, ar kas nors apskritai bus, ir ar durys bus neužrakintos, nes šis viešbutis buvo toks, labai jau paprastas. Bet viskas buvo gerai, o kadangi už maistą ir geriamą vandenį buvau sumokėjęs iš vakaro, tai ilgai ir neužtrukau.
Uber automobilis laukė prie pat įėjimo. Vairuotojas padėjo man su bagažu, ir mes pajudėjome oro uosto link. Nors viešbutis atrodė esąs visai šalia, kelionė užtruko ilgiau nei tikėjausi – apie 10-15 minučių vingiuotais keliais. Ir nors kelionė buvo pakankamai trumpa, mane nustebino jos kaina – 380 rupijų. Supratau, kad naktinis tarifas buvo didesnis. Vairuotojas mane išleido šiek tiek toliau nuo įėjimo į oro uostą, todėl teko kiek paeiti su savo lagaminu, kurio rankena buvo sugedusi, tad ėjimas buvo ne itin patogus.
Priėjęs prie oro uosto įėjimo, susidūriau su pirmuoju patikrinimo punktu. Apsaugos darbuotojas paprašė parodyti skrydžio informaciją. Parodžiau el. laišką su bilietu, bet jis ilgai vartė ekraną ieškodamas mano vardo. Galiausiai pastebėjau, kad vardas buvo pačiame laiško viršuje – lengvai atsikvėpiau, kai apsauginis leido praeiti.
Viduje oro uostas jau buvo gyvas – daugybė žmonių laukė savo skrydžių. Iškarto nuėjau prie „IndiGo“ stendo, kur susidūriau su ilga eilė žmonių. Šiek tiek nerimavau, nes eilė judėjo labai lėtai. Po kurio laiko prie manęs priėjo oro uosto darbuotoja, kuri paprašė mano paso ir bilieto. Patikrinusi dokumentus, ji man grąžino pasą su mažu lipduku ant jo. Nepatiko man ši tvarka – atiduoti pasą, net ir oro uosto darbuotojai neatrodė kaip labai saugus veiksmas.
Kai pagaliau priėjau prie registracijos stendo ir padėjau savo lagaminą ant svarstyklių, sužinojau, kad jis svėrė tik 19 kilogramų – gerokai mažiau nei leistina 30 kilogramų riba. Nors, jei atvirai, tai panašiai ir tikėjausi. Oro uosto darbuotoja patvirtino mano skrydžio informaciją ir įteikė man įlaipinimo kortelę. Pajutęs palengvėjimą, kad bagažas užregistruotas be jokių nesklandumų, nuskubėjau link saugumo patikros.
Čia ir vėl susidūriau su ilga eile, tačiau šį kartą procesas judėjo greičiau. Išsitraukiau visus elektroninius prietaisus iš savo kuprinės ir sudėjau į dėžutes, paruoštas skenavimui. Praėjęs pro metalo detektorių, išgirdau signalą ir apsauginis liepė nusiauti batus. Šiek tiek nepatenkintas, padėjau batus į dėžutę ir dar kartą perėjau patikros vartus.
Saugumo patikra buvo įdomiausia dalis. Mano krepšyje aptiko mažą atsuktuvą, apie kurį buvau visai pamiršęs. Tą, tokį lenktą šešiakampį metalinį mini atsuktuvą, kurį prideda, kai perki baldus iš Ikea. Niekaip nesupratau, kodėl prisikabino, turėjau kuprinėje tiek laiko, kad net buvau pamiršęs. Teko jį palikti apsaugai. Bet bent jau mano power bank’as nekėlė problemų.
Praėjęs saugumo patikrą ir gavęs antspaudą pase, nuėjau tiesiai link savo skrydžio vartų. Čia jau būriavosi nemažai keleivių. Atsistojęs šone, lyg ir eilės gale, suvalgiau porą bananų su krosanu, nes iš viešbučio išėjau net nespėjęs atsigerti vandens. Gerai, kad pavyko atsigerti bent važiuojant ir laukiant patikrinimo, nes dabar jau nebeturėjau nei butelio, nei vandens. Na, o jei ir būtų likęs butelis, kažin ar rizikuočiau piltis vandenį iš čiaupo – ne Vilnius, vandens kokybė kur kas prastesnė.
Įlaipinimas prasidėjo vėluodamas – tipiškas „indiškas laikas”. Keleiviai, kaip įprasta Indijoje, chaotiškai veržėsi į priekį. Stebėjau, kaip oro uosto darbuotojai pradėjo kviesti keleivius įlipti į lėktuvą pagal sektorius. Mano sektorius buvo tarp pirmųjų, tad greitai atsidūriau lėktuve, užimdamas savo vietą prie lango. Mano laimei, joks keleivis šalia manęs taip ir neatsisėdo.
Atitinkamai ir lėktuvas pakilo šiek tiek vėluodamas, tačiau vėliau skrydis buvo gana ramus. Kai skrydžio palydovai pradėjo dalinti maistą, sužinojau, kad nėra pasirinkimo – visi keleiviai gavo tą patį vegetarišką patiekalą. Nors maistas buvo pagardintas Indiškais prieskoniais, jis nebuvo per daug aštrus ir man visai patiko. Po pusryčių / pietų bandžiau miegoti, tačiau skrydis buvo ilgas – truko apie septynias valandas. Tad užmigau tik trumpam, o likusią skrydžio dalį praleidau žiūrėdamas filmą savo telefone. Nes, kad ir kaip keistai skambėtų, lėktuve pramogų sistemos nebuvo. Tik nauji ir gražūs ekranai su baltu vaizdu. Va tau ir pigių skrydžių bendrovė…
Lėktuvui nusileidus Stambule, mane pasitiko didžiulis, bet jau pažįstamas oro uostas su daugybe žmonių. Pasų kontrolė vyko gana sklandžiai – nuskenavau savo pasą automatiniame skaitytuve ir perėjau kontrolę be jokių problemų. Buvo malonu, kad čia nebereikėjo nusiauti batų ir viskas vyko greitai bei efektyviai.
Tik laukė ilgas laukimas – apie šešias valandas iki kito skrydžio į Vilnių. Norėdamas praleisti laiką produktyviai, pradėjau įrašinėti apie pastarųjų dienų įspūdžius. Turėjau ausines, tad buvo lengva tą daryti, tiesiog vaikščiojau po didžiulį oro uostą, kalbėjau, stebėjau žmones ir aplinką. Kuo išties nustebau, tai maisto kainomis. Kažkaip tikėjausi, kad Turkijoje jos nėra didelės, bet čia buvo didesnės nei Europoje. Džiaugiausi, kad dar turėjau užkandžių.
Kai ekranuose pasirodė informacija apie mano skrydžio vartus, nuėjau ten ir prisėdau laukimo zonoje. Matydamas, kaip kiti keleiviai pamažu renkasi, laukiau, kol pradės įlaipinimą. Tai truko neilgai. O įlipęs radau savo vietą prie tako. Lėktuvas buvo pilnas keleivių, bet viskas vyko gana sklandžiai.
Pakilus pasijutau šiek tiek pavargęs, bet kartu ir džiugus, nes netrukus būsiu namuose. Neužilgo skrydžio palydovai pradėjo dalinti maistą – šį kartą galėjau rinktis, tad paėmiau jautienos patiekalą. Maistas buvo skanus ir suteikė man energijos. O po valgio nusprendžiau užbaigti žiūrėti „Spiderman: Into the Spider-Verse“ filmą, kurį buvau pradėjęs žiūrėti pirmame skrydyje į Stambulą. Filmas buvo įdomus ir prikaustantis, tad laikas prabėgo greitai. Užbaigęs pabandžiau truputį pamiegoti, lyg ir užmigau, bet labai trumpam.
Lėktuvui nusileidus Vilniaus oro uoste, pajutau palengvėjimą ir džiaugsmą. Automatizuoti pasų skaitytuvai veikė greitai ir be trikdžių, tad netrukus buvau bagažo atsiėmimo zonoje. Laukdamas savo lagamino, pastebėjau keletą labai panašių į mano, todėl truputį jaudinausi, kad kas nors per klaidą gali paimti mano lagaminą. Laimei, po kelių minučių pamačiau ir savąjį, ir dar patikrinęs, kad tai tikrai mano, jį pasiėmiau.
Dėl kitokios laiko juostos Vilniuje buvo tik apie 8 vakaro. Tad namo nusprendžiau grįžti autobusu. Užtruko apie 40 minučių, bet bent jau nereikėjo permokėti už taksi arba pavėžėjus.
Kelionė baigėsi, bet įspūdžiai ir prisiminimai liks dar ilgam. Rytoj laukia nauja diena su nauja energija, bet šį vakarą – tik poilsis ir dėkingumas už saugų sugrįžimą namo.