Naktis vėl buvo nekokia. Tas triukšmas iš gatvės tai žiaurus dalykas, tokioj vietoj gyventi tikrai negalėčiau. Be jo, dar ir vėl buvo karšta, kelis kartus net prabudau, ko pasekoje gerai neišsimiegojau. Aišku, naktį prabudęs uždėjau krautis Gopro kamerą, nes telefonas jau buvo pasikrovęs, o kai turi tik vieną pakrovėją – reikia kažkaip suktis iš padėties. Bet tai nepakeitė fakto, kad naktis buvo prasta. Gerai, kad bent keltis anksti nebereikėjo, nes nemokamas turas prasidės tik 10:30, tai laiko šiek tiek daugiau nei įprastai. Karlis šią naktį nebegrįžo, nežinau, išsikėlė, ar šiaip kokie nuotykiai, bet jo krepšys vis dar gulėjo kambaryje.
Ta proga padarau mankštą, papusryčiauju ir išeinu. Kad jau vėsiau, užsidedu garsą slopinančias ausines, ir patraukiu pėsti iki centro. Žemėlapis išmaniojo ekrane rodo 43 minutes – pats tas rytiniam pasivaikščiojimui.
Bet įpusėjus kelionę pradedu jausti, kad jau visai ir į tualetą būtų gerai užsukti. Bet kur tokį rasti? Ekskursija po miestą truks 2 valandas, kažin ar ištversiu. Pasižiūriu dar kartą į žemėlapį – maršrutas veda visai šalia Egipto muziejaus. O tualetai ten įrengti rūbinės patalpoje, kas reiškia, kad galima užsukti ir be bilieto. Išsukęs iš kelio pasiekiu muziejų, nusileidžiu eskalatoriumi į pagrindinį holą o ten stovinti darbuotoja maloniai pasiteirauja, ar turiu rezervaciją. Neturiu – atsakau, galvodamas ką čia reikės daryti toliau, nes žmonių beveik nėra, kaip ir eilių prie bilietų kasų. Parodo, kur galiu įsigyti bilietą, o man nelieka nieko kito, kaip tik pasukti jos rodoma kryptimi. Bet kadangi ji sau ramiai vaikštinėja toliau ir manęs beveik nestebi, aš taip, tarsi labai susidomėjęs, šiek tiek paėjęs pasuku dešiniau, link stendo kur yra informacija apie audio gidą. Ir dar keletas žmonių bandančių tą gidą pasileisti. Toliau viena akimi stebėdamas tą moteriškę, jei taip būnant labiau šone prasliūkinu link kitoje pusėje esančių tualetų. Puiku, galvoju, praėjau. Tik kaip reikės išeiti, eskalatoriai tai tie patys, ir ji ten stovės…
Nemokamo turo metu gidės parodytas kiemelis paliko įspūdį. Pačiam tokį rasti gali būti ne taip ir lengva.
Bet išeinant ji bendravo su kitais turistais, o pakilus eskalatoriumi reikia išeiti per kitą pastato pusę, kur jokie darbuotojai nebestovi. Palengvėjęs pasiekiu prie stoties esantį ekskursijos pradžios tašką, šiek tiek anksčiau, tai tenka kartu su kitais besibūriuojančiais turistais palaukti. Oras tiesiog fantastiškas, šiek tiek vėsiau ir apsiniaukę – pats tas vaikščiojimui po miestą. Žmonių susirenka visai nemažai, bet ir gidai du, tarpusavyje Itališkai šnekasi. Prieš prasidedant visus išskirsto į dvi grupes – Itališkai vedamą ekskursiją ir Angliškai. Aš, žinoma, prisijungiu prie angliškai kalbančios gidės. Ji iškarto paprašo visų pasisakyti, iš kokios šalies kas atkeliavo. Ir taip atrodo, kad praktiškai iš viso pasaulio žmonių prisirinko. Net iš Lietuvos viena moteriškė prisijungė. Ji prisimena, kad ir aš iš Lietuvos, nes prisistačiau pirmas, susimojuojam iš skirtingų pusių ir pradedam klausytis gidės. Per tas porą ekskursijos valandų išties daug įdomių dalykų sužinojau.
Pasirodo, kažkada Savoy dinastijos metu Turinas netgi sostinė buvo, tik neatsimenu, ar visos Italijos, ar šio regiono. Ir vieninteliai leido visas religijas bei priešinosi Romos įtakai.
O valdovas buvo toks galingas, kad niekam mieste neleido daryti prabangių namų eksterjerų, net savo rūmų visai nepapuošė (bet interjerai, jau kita kalba, viduje turčiai galėjo įsirengti bet kaip). Štai ir atsakymas, kodėl vaikštant po senamiestį jis didelio įspūdžio nepalieka. Tik aikščių, pabrėžiančių rūmų didybę yra visai nemažai, bet jos didelio žavesio nepriduoda.
Vienoje iš daugybės miesto aikščių
Dar persimečiau keliais žodžiai su mergina iš Lietuvos, pasirodo ji atvyko aplankyti kažkokio matematiko muziejaus, kuris jai labai patiko, bet kai pasakė, kad už ekskursiją su gidu sumokėjo 40€ – nusprendžiau kad praleisiu. Ekskursijos pabaigoje, kaip įprasta, gidė leido padėkoti jai už darbą įmetant kažkiek pinigų į krepšį. Nusprendžiau palikti 5€, nors kiti mačiau ir po 10 ar daugiau dėjo. Šiaip 10€ gal būtų teisingesnė suma, nes beveik bet kokiame muziejuje bilietas tiek kainuoja, o čia net dvi valandos pasivaikščiojimo su įdomiu pasakojimu. Na, bet kiek jau palikau, tiek. Kitų kelionių metu taip pat reikės paieškoti tokių turų – išties įdomu ir naudinga.
Štai tokios stikliniu stogu dengtos erdvės tikriausiai Italijoje ir atsirado.
Nors dar nesijaučiau labai išalkęs, nusprendžiau, kad reikia pavalgyti ir aplankyti gidės rekomenduotus buvusių valdovų rūmus. O pavalgyti nusprendžiau taip pat gidės rekomenduotame prie turgaus esančiame Mercato paviljone. Kažkaip norėjau bent kartą Itališkos picos suvalgyti, tai sumąsčiau, kad tame „food hall‘e“ rasti tikrai turėtų pavykti. O ir ekskursija baigėsi visai netoli – pats tas užsukti. Pakeliui dar praėjau pro gidės su pasididžiavimu paminėtą turgų – bet nieko išskirtinio nepamačiau, tas pats kaip Lietuvoje, daug prekeivių ir didžioji dalis kinietiškomis šiukšlėmis prekiauja. Na ir publika tokia visokia ten, tai foto aparatą labiau prie savęs prispaudęs laikiau. Kaip ir tikėjausi, tarp daug maistą gaminančių įstaigų buvo ir picerija. Kaina kaip ir kitur – apie 10€, bet čia jau kaip ir normalu, pigiau kažką rasti galima nebent parduotuvėje. Tik picų savo meniu turėjo ne itin didelį pasirinkimą, gal 5 – 6 variantai su skirtingais ingredientais. Kažkaip Itališkai paaiškinau, kurios noriu, gavau numerį ir atsisėdau laukti savo užsakymo. O numerius garsiai rėkė Itališkai… Bet kažkaip pavyko suprasti kuris buvo mano ir galėjau pradėti pietauti.
Visgi pica didelio įspūdžio nepaliko – padas storesnis nei įprasta Lietuvoje, bet šonuose daug tešlos paskrudusios likę, ir nors centre visko pridėta užtektinai ir riebiai, bet buvo per sūri. Gal čia tokią išsirinkau, sunku pasakyti, bet antrą kartą nekartočiau.
Tad suvalgęs užsinorėjau kažko saldaus tam sūriam skoniui „nuplauti“. Ir koks gi būtų maisto holas, jei nepardavinėtų ledų. Čia jau buvo ir tikrų Itališkų granite ledų. Norėjau paimti mažiausią indelį už 3 eurus, bet kažkaip nepavyko ir paėmiau didesnį už 4€. Bet kadangi skanūs, kur kas geresni nei anksčiau kioske pirkti, kur buvo ledukai su sultimis, tai dėl to nepergyvenau. Visai tokie, kokius teko ragauti pernai metais Sicilijoje. Taip besimėgaudamas pistacijų skonio ledais greitai praėjau pro turgų ir sau ramiai atsisėdęs ant suoliuko pabaigiau mėgautis desertu.
Ankstesnis: LavAzza muziejus: kavos istorijos ir skonių kelionė
Sekantis: Prabangūs rūmai, kurie nenustebino
Bažnyčių fasadai – patys puošniausi