Apie 14 val. išėjęs iš Egipto muziejaus pradedu galvoti, kur užvalgyti ir kaip spėti į Lavazza muziejų. Turėtų būti įdomesnis, nes tie visi senovinių piešinių ar skulptūrų muziejai daugiau mažiau panašūs visur. O čia kažkas naujo ir kitokio, ko niekur kitur nėra. Išsitraukęs išmanųjį, žemėlapyje susirandu pirmą vakarą užmatytą salotų ir Japoniško maisto užkandinę ir patraukiu link jos. Reikės truputį paeiti, bet ne baisiai, kaip nors ištversiu tą karštį. O ir šešėlių pakeliui visai nemažai. Pasiekęs promenadą pradedu stebėti kavinių pavadinimus. Kažkaip nesimato. Keista. Pasitikrinu žemėlapyje – jau praėjau. Kaip taip gali būti, tikrai nemačiau tos žalios iškabos ir salotų paveiksliukų. Praeinu dar kartą, šį kartą jau stebėdamas savo lokaciją telefono ekrane bet kavinės neužmatau. Net jei ir būtų buvus paklaida, tiek nuėjus būčiau pamatęs. Dar pagalvoju, kad gal kartais nespėjo priskirti teisingų koordinačių kai fotografavau, bet promenada tokia, kokią atsimenu, o ir atstumą nemažą nuėjau pirmyn ir atgal. Kažkaip atsitiktinai pasižiūriu į kitą gatvės pusę – o, ten irgi yra lygiai tokia pati promenada skliautiniu stogu! Va kur šuo pakastas, ne toje pusėje ieškau! Perėjęs į kitą pusę lengvai randu norimą užkandinę.
Užėjęs į vidų pradedu skaityti meniu, bet Takoyaki niekur nesimato. Kad gamintų – taip pat. O juos, bent jau Japonijoje, kai pradeda kepti, tai kepa non stop visą dieną. Tai nusprendęs nerizikuoti užsisakau salotų.
Nors labai norėjosi išbandyti ir Ramen už 13€, bet nusprendžiu paimti pigesnį salotų variantą už 9.90€. Tik sumokėjęs 12€ suvokiu, kad mažiausia kaina, nurodyta meniu yra skirta mažiausiam dydžiui, o aš galvodamas, kad gali neužtekti paėmiau vidutinio dydžio porciją. Gerai bent tai, kad maistą atneša beveik iškarto – tikriausiai jau turėjo paruošę anksčiau. Bet valgant to nesijaučia – ryžiai minkšti ir skanūs, daržovės šviežios. Užvalgęs ir pajudėjęs link muziejaus nusprendžiu pasimėgauti ledais iš visai netoli užmatytos Itališkos ledainės. Tik 3 kaušeliai gal buvo ne pats geriausias pasirinkimas, nes už vaflio išlindę tiek, kad pradedu bijoti, jog jei valgysiu per lėtai – pradės tirpti ir varvėti. Bet pavyksta šonus sumažinti ir pabaigti porciją be nelaimių. Ledai skanūs, bet didelio skirtumo nuo parduodamų Lietuvoje kažkaip nepajaučiu. Aišku, aš tų ledų beveik nevalgau, tai gal dėl to taip ir nesijaučia skirtumas apie kurį pernai draugas minėjo.
Sena ir nauja. Ir dar susiję su kava. Puikiai padirbėta!
Pasiekęs muziejų, kuris įsikūręs šalia naujo ir modernaus LavAzza ofiso pradedu grožėtis modernia architektūra. Bet neilgai, nes taip sukaitęs ir suprakaitavęs, kad norisi kuo greičiau patekti į vėsią ir kondicionuojamą muziejaus patalpą. Čia darbuotoja jau prisimena apie amžiaus ribą studentams, tai tenka sumokėti pilną 10€ kainą.
Skirtingos spalvos, bet nuo to pačio augalo! Tik skrudinimas skirtingas 😉
Muziejus pasirodo įrengtas labai moderniai ir gražiai. Na, nieko keisto, vos prieš metus ar 2 atidarytas. Vienas dalykas, kurio nebuvau matęs niekur kitur – tai video paleidimas su RFA kodu, priklijuotu prie puodelio apačios. Kaip duomenų analitikas iš karto primetu, kad tokiu būdu gali gauti labai daug informacijos apie lankytojus ir eksponatų populiarumą. Turiu įtarimą, kad ateityje ir daugiau muziejų nueis tokiu keliu. Nors muziejus ir ne toks didelis kaip Egipto ar Automobilių, bet jame praleidžiu iki pat užsidarymo 18 val. Net keletą žaidimų spėju išbandyti. O pabaigoje dar ir kavos pasiūlo. Pagalvoju, gal paprašyti Ristretto, bet pasiūlo tik karštą arba šaltą. Nors jau ir atvėsęs, bet paimu šaltą. Kadangi kavos negeriu, tai paragavęs suprantu, kad kavos skonis vis dar nepagerėjo. Tai taip susiraukdamas po truputį išgeriu tą express puodelį. Bet visai nesimėgaudamas. Taip viską spėjęs apžiūrėti ir kavos istorija pasidomėti palieku muziejų visai prieš jam užsidarant.
Naujas, modernus ir įdomus man pasirodė LavAzza muziejus.
Dabar jau ramiai gaiviu oru apeinu ir pafotografuoju pastatą bei skverą šalia jo. Labai gražiai viskas padaryta, net fontanas įrengtas šalia. Suoliukų daug, kai kuriose vietose galima pasijusti kaip kažkur už miesto esančiame parke – jokio triukšmo. Nebeturėdamas jokių planų prisėdu ant vieno suoliuko, ištestuoju naują app‘są garso įrašymui per ausines ir įgarsinu dienos nuotykius (taip taip, šituos, kuriuos dabar skaitote, tik teko viską perrašyti ranka, nes viską sukalbėti taip kaip parašyta dar nemoku, o ir lietuviško balso atpažinimo technologijai dar yra kur tobulėti). Šį kartą pavyksta geriau, viskas įsirašo ir išsisaugo. Taip šiek tiek pailsėjęs, bet pilnas energijos (kofeinas daro savo) nufilmuoju video turą aplink visą tą kompleksą ir teritoriją šalia. Jau baigus mano spėjimas dėl uždaromų vartų ir užstumiamų suolų pasitvirtina – viskas uždaryta ir patekti nei į pastatą, nei į skverą šalia galimybės nebėra. Matyt ne taip ir saugu čia, kad viską uždaro nakčiai. Arba nori apsisaugoti nuo girtaujančių ir benamių, kuriems tie suoliukai pasislėpę tarp aukštų augalų būtų puiki priedanga. Nebeturėdamas jokių planų, bet vis dar pilnas jėgų patraukiu namo. Pastebiu, kad net ir 11 valandą vakaro vis dar neima miegas kaip buvo pirmomis dienomis, dėl ko pradedu truputį nerimauti, nes kofeino skilimo laikas yra 6 valandos, kas reiškia, kad po 6 valandų organizmas vis dar jaučia pusę pradinio poveikio. O aš kadangi visai negeriu kavos, tai tas puikiai ir jaučiasi.
Ankstesnis: Egipto muziejus Turine: didžiausia senovės Egipto meno kolekcija už Kairo ribų
Sekantis: Lankotės Turine? Būtinai sudalyvaukite „nemokamame” ture!
Įmonės teritorijoje tarp augalų pasislėpęs … (pasirodė kaip konferencijų centras, bet nuspręsti paliksiu jums)