Piliakalnių reikšmė
Prisiminiau vieną, nelabai ilgą pavasario kelionę po piliakalnius. Gegužės mėnesį, augmenijai suvešėjus ir sužydėjus, išsiruošiau vienos dienos žygelį. Tikslas – aplankyti kuo daugiau piliakalnių. Pasibalnojau Indėną (taip vadinu savo kelioninį dviratį) ir išriedėjau plentu Raudondvario link. Pasiekęs Raudondvarį susiradau kelią nr. 1922, kurio pradžia Atgimimo gatvė. Kelias veda Babtų link, tiktai į Babtus pakliūti juo nepavyks, nes šie lieka kairiajame Nevėžio krante. Tačiau ten ir nereikia, pirmasis kelionės tikslas: Piepalių piliakalnis. Bet apie jį vėliau. Minėtas kelias, išvažiavus iš Raudondvario, virsta žvyrkeliu. Su kuriuo karbuotos ir apyplatės Indėno padangos neblogai tvarkosi, keliauju toliau. Aplink matyti gyvenvietės, miškeliai, bet daugiausia dirbami laukai. Laukuose geltonai žydi rapsai arba stiebiasi viršun žali rugiai. Nuo kartkartėm pravažiuojančių automobilių sukyla kelio dulkės, stoju ir laukiu pakol nusės. Šitaip dardėdamas dulkinu keliu, apsuptas žmogaus įtakoto gamtovaizdžio galvoju kodėl piliakalniai?
Tuo metu tiesiog traukė, kiek vėliau akiratin pakliuvo antrinimas Jono Basanavičiaus žodžių, kurie ir šiandien lygiai tiek svarūs, kaip ir anksčiau:
„Per ilgus verguvės metus išnyko senoviškos giesmės, raudos ir pasakos, kuriose veikalai mūsų tėvų apipasakojami buvo. Kryžiokams mūsų žemėje įsikūrus, Lietuvai į jų rankas patekus, išnyko garbė mūsų tautos, josios stiprybė, tėviškės meilė, o prasidėjo ilgos eilės nelaimių. Kas gi bet liko mums nuo mūsų tėvų? Atsakymas trumpas: — raštai apie jų senovės veikalus ir piliakalniai — tai visos mūsų istoriškos liekanos. Raštus paliko daugiausia patys vokiečiai … Piliakalnius vien patys mūsų prabočiai supilstė; šitie tad kalnai yra vienintelės liekanos mūsų tėvų darbo. Kitos tautos turi daugybę visokių senovės puikių palaikų, kuriais gėrisi; mes vėl galim gėrėtis ir girtis vien piliakalniais — tais piliakalniais, kurie ir tolimiausiems vaikų vaikams liudys apie garbingus senovės prabočių mūsų veikalus… Jei Lietuva iki šiai dienai gyva dar liko, tuo mes kalti esame stiprybei mūsų garbingų prosenių, bei pražilusiems mūsų piliakalniams. Godokime tad mūsų piliakalnius.“
Tai štai kodėl piliakalniai šitaip traukia. Užlipęs ir atsisėdęs, galiu ranka prisiliesti prie to, kas mūsų lyg pat šaknų. Regėti tai, ką regėjo čia prieš tūkstantmečius gyvenantys prabočiai, įsivaizduojant, kaip bėgant metams keitėsi gamtovaizdis. Rodos matau žmones, atsitvėrusius nuo žvėrių, gyvenančius kasdienį gyvenimą. Vėliau, gyventojams gausėjant ir žvėrims nykstant ar traukiantis, atsiveria didesni plotai gyvenvietėms. Slėniuose dygsta pirmieji šiaudiniai, moliniai ar mediniai pastatai, o piliakalniai tarnauja už tvirtoves, kurių ugnelė praneša tolimesnėms gyvenvietėms apie artėjančius nelabuosius. O valdovui atvykus, tvirtovėje iškelta vėliava ženklina sostinę. Vėliau, upėms ir lietui kovų kraujus nuplovus nyksta tvirtovės, aplinkui dygta patvaresni rastiniai būstai, susidaro kaimai. Viską sekantys ir valdantys svetimi daigina aukštas bažnyčias, nuo kurių patogu stebėti aplinkinius gyvenimus. Vėliau rastines trobas keičia mūriniai euro nameliai. Tik debesys, upės ir piliakalniai išlieka. Rodos šiems aplink vykstantis gyvenimas nė motais, kas rymo, kas bėga savo nežinomais reikalais užsiėmę.
Įdomu dar ir tai, jog esama pasakojimų apie piliakalnius – Dievo kalnus. Esą, piliakalniai, kurių pavadinimai prasideda lietuvišku neiginiu „Do“ (Neiginys „Ne“ yra kitatautiškų šaknų kaip „not“) ir šaknimi „mart“ (martavimas, šiuolaikinėje kalboje „vedybos“). Taigi, piliakalniai, kurių pavadinimai prasideda „Domart“, „Domant“ laikomi to, kuris visuomet nevedęs. O lietuvių kultūroje, tai yra nuoroda į Dievą. Pasakojama, jog šiuose kalnuose kunigas (lietuviškas popiežiaus rango šventikas), eidavo į susitikimą su Dievu. Lietuvoje, man žinomi, tik du tokie piliakalniai. Vieną iš kurių visi žino ir daugelis yra aplankę (tiktai senovišką vardą retas kuris težino), o kitas nelabai plačiai žinomas, paverstas bažnytkalniu, o papėdė – kapinynu. Bet apie juos, gal kitą kartą. Šioje kelionėje tokių piliakalnių nesutikau, visgi buvo įdomu atrasti gana įdomių visai šalia Kauno. Kai kurie ir šiandien naudojami dvasiniams tikslams.
Piepalių piliakalnis
Atriedu prie Piepalių piliakalnio. Nedaug apie jį žinių interneto platybėse. Vien sausi, moksliniai faktai (kokios formos, kur kas apaugę ir panašiai). Na, dar vienas kitas filmuotas kadras. Gal ir gerai, mažiau išankstinio nusistatymo – daugiau įspūdžių tikrovėje. Riedant nuo kalniuko, šis pilkalnėlis iš tolo pasitinka visu savo grožiu. Nelyginant ilgai tavęs laukęs žmogus su šypsena nuo ausies ligi ausies 🙂 Itin dailiai atrodo pradėję žaliuoti jauni aržuolėliai. Vienas pasodintas pačioje piliakalnio viršūnėje iš tolo gražiai žiūrisi, nesvarbu iš kurios pusės žvelgtum – atrodo simetriškai, lyg čia buvęs nuo amžių amžinųjų. Keliu kepurę tam, kuris pasodino. Ant žemesnio pylimo yra ir dar vienas aržuolėlis, mažumėlę vyresnis, bet kiek sunkiau žaliuojantis. Matomai šiame pylime žemė ne tokia derlinga. Svarbiausia, jiedviem neliūdna. Užlipus į piliakalnį iš kart pasitinka medyje nutūpęs riebus kranklys. Geras ženklas, reikšmingas vietas dažnai pažinsi iš laibų, aukštų medžių ir kranksinčių kranklių. Atsisėdu po ąžuolu ir minutėlę pasėdžiu ramiai. Pro plaukus praošia laukų vėjelis, sušlamindamas aržuolų lapus. Tarsi ženklas, jog galima pradėti dairytis. Pirmiausia pastebiu nudegintą blėką piliakalnio viršuje. Pagalvoji, kai kurie dalykai vis tik nesikeičia. Nuo piliakalnių atsiradimo žmonės juose ugnelę kūrendavo ir dabar kūrena (nors ir draudžiama). Pasideda storą skardą, kad nenudegintų žolės ir kūrena. Nuo viršūnės matyti šiek tiek Nevėžio, o nakčia, tikriausiai, Babtų šviesos. Kodėl gi ne? Iš ties puiki vieta vakariniam lauželiui.
Atsisveikinęs judu atgal, sankryžoje pasuku link Vilkijos. Šiuo kart žvyrėtas kelias veda pro miškus, kur virš galvos parskrenda raibų plunksnelių margas sakalėlis. Ne veltui šis paukštis tiek apdainuotas mūsų kultūroje. O kokia laimė jį visu grožiu išvysti…
