Pabudęs pamačiau Asami nervingai naršant po kambarį. „Mano kortelė!” tarė ji su neviltimi. „Ji dingo!” Vakar ryte ji buvo nusprendusi palikti vieną iš savo elegantiškų vizitinių kortelių įkištą į elektros įjungimo lizdą, kad šviesos degtų, o oro kondicionierius veiktų. Tačiau dabar kortelė atrodė lyg išnykusi be pėdsako.
Turiu pripažinti, man visa ši istorija atrodė gana keista. Kodėl iš viso palikti kortelę, kai mes vis tiek ketinome išeiti visai dienai? Ne visai supratau jos paaiškinimą, tai per daug ir nesigilinau. Bet Asami aiškiai buvo sukrėsta dėl kortelės nebuvimo. Ji užvertė mandagų viešbučio personalą klausimais, o ant jos susiraukusių antakių buvo matyti įtarimas. Deja, jie nieko nežinojo apie kortelės likimą. Ji liko paslaptingai dingusi, palikdama Asami nepatenkintą.
Kol Asami sielojosi dėl dingusios kortelės, aš nukreipiau savo dėmesį į kasdienius reikalus – drabužių atgavimą iš skalbyklos. Prieš išvykstant iš viešbučio palikau 400 rupijų jo registratūroje. Šie pinigai buvo skirti kurjeriui, kuris turėjo pristatyti mano išskalbtus drabužius. Po to, kai palikau pinigus, pajutau palengvėjimą, nes žinojau, kad viskuo bus pasirūpinta, net jei mūsų nebus kambaryje.
Mūsų gidas atvyko su savo automobiliu – žvilgančiu nauju Suzuki. Automobilis atrodė puikiai prižiūrėtas, tvarkingas ir pasiruošęs nuotykiams. Tai nebuvo didelė transporto priemonė su vairuotoju ir gidu, kaip anksčiau – šį kartą gidas pats vairavo. Jis pasveikino mus su šypsena ir pakvietė įlipti į automobilį. Sėdėjau užpakalyje, žavėdamasis automobilio švara ir naujumu. Nors ir buvau skeptiškas dėl kasdienio kambario tvarkymo, turėjau pripažinti, kad praleisti dieną su gidu tokioje tvarkingoje transporto priemonėje buvo malonu.
Kelionė prasidėjo nuo ekskursijos po miestą. Gidas pradėjo pasakoti apie rožinį miestą, žinomą dėl savo unikalios architektūros ir istorijos. Jis paaiškino, kad miestas gavo savo vardą dėl pastatų spalvos – rožinės, kuri buvo pasirinkta kaip sveikinimo spalva, kai vienas iš miesto valdovų norėjo įspūdingai pasveikinti svečius iš Anglijos. Ši spalva buvo pagaminta iš vietinio molio, o miesto pastatai buvo ja nudažyti, kad sudarytų nuostabų reginį. Važiuodami toliau stebėjome gražius pastatus, išpuoštus detalėmis ir rožinės spalvos atspalviais, kurie atspindėjo saulės spindulius. Gidas pasakojo apie miesto istoriją, kultūrą ir svarbiausias lankytinas vietas.
Paslaptingieji rūmai paskendę vandenyje
Išvykus iš miesto mūsų kelionė tęsėsi link garsiojo Agra forto. Važiuodami užmiesčio gatvėmis mėgavomės vietos gyvenimo ritmu, kol galiausiai pasiekėme vietą, kurioje stovėjo paslaptingas pastatas vandenyje. Gidas sustabdė automobilį prie kelio ir paaiškino, kad tai senoviniai rūmai. Šie rūmai anksčiau buvo naudoti kaip karališkoji rezidencija, bet dėl potvynio dabar didžioji jų dalis yra po vandeniu. Matėme tik viršutinį aukštą, iškilusį virš vandens paviršiaus.
Gidas pasiūlė išlipti iš automobilio ir greitai nufotografuoti šį unikalų vaizdą, nes stovėjimo vietos čia beveik nebuvo. Mes taip ir padarėme, greitai priėjome prie ežero kranto, kur galėjome aiškiai matyti rūmų likučius. Vanduo aplink buvo ramus ir tylus, atspindėdamas saulės šviesą ir sukurdamas stebuklingą atmosferą. Įsitikinę, kad nieko nepraleisime, greitai pasidarėme kelias nuotraukas. Asami apžiūrinėjo kiekvieną detalę, bandydama įsivaizduoti, kaip šie rūmai atrodė savo klestėjimo laikais. Aš, tuo tarpu, stengiausi užfiksuoti kiekvieną kampą su savo Sony fotoaparatu, kad galėčiau prisiminti šią ypatingą akimirką.
Pakeliui į Agra fortą sustojome prie turistams mažai žinomo apžvalgos taško. Tai buvo vieta, iš kurios matėme tolumoje dunksantį Agros fortą. Tai buvo trumpas, bet įsimintinas sustojimas, leidęs mums akimirkai pasinerti į aplinkos grožį.
Agra fortas iš toliau
Kelionę tęsėme toliau, kol galiausiai pasiekėme unikalų statinį – šulinį su laiptais. Šulinys buvo nuostabus architektūros kūrinys, primenantis senovinius laikus, kai vandens saugojimas buvo esminė kasdienio gyvenimo dalis. Jis buvo giliai iškastas į žemę, o sienas puošė daugybė simetriškai išdėstytų laiptų, vedančių žemyn į vandenį.
Nuskubėjome prie šulinio krašto, kad galėtume geriau jį apžiūrėti. Laiptai buvo tvarkingai iškirsti iš akmens, o jų simetrija ir grožis tiesiog stebino. Nors šulinys šiuo metu nebuvo naudojamas ir vanduo atrodė nešvarus, struktūra išliko įspūdinga ir vertinga kultūrine prasme. Mes fotografavome šulinį iš įvairių kampų, stengdamiesi užfiksuoti jo dydį ir grožį. Man ypač patiko, kaip šulinio laiptai formavo geometrinius raštus, kurie atrodė itin įdomiai ir fotogeniškai. Tai buvo vienas iš tų retų momentų, kai istorija, kultūra ir architektūra susiliejo į vieną įspūdingą reginį, palikdama neišdildomą įspūdį.
Laiptai laipteliai
Pasiekus Agra fortą, mus pasitiko didingi vartai ir masyvios sienos, kurios tarsi kvietė įžengti į senovės pasaulį. Fortas stūksojo ant kalvos, o nuo jo atsivėrė nuostabus vaizdas į apylinkes. Jo viduje buvo didžiulės aikštės, kuriose kadaise šurmuliavo karališkoji gvardija ir dvariškiai.
Vienas iš labiausiai intriguojančių reginių buvo drambliai, kurie kėlė turistus į fortą. Nors mes patys nesiryžome išbandyti šios atrakcijos – stebėjome kitus turistus, kurie džiaugėsi šia patirtimi. Dramblių didybė ir jų ramybė suteikė ypatingą žavesį šiai vietai. Pasivaikščioję po fortą, pasijutome tarsi senovės pasakos dalimi, kurią trumpam galėjome paliesti.
Drambliai neša turistus Agra forto aikštėje
Eidami per forto kiemus ir siaurus koridorius, stebėjome architektūrinius stebuklus: įmantriai išpuoštas kolonas, elegantiškas arkas ir puošnias freskas. Gidas pasakojo apie kiekvieną pastatą, apie valdovus, kurie čia gyveno, ir apie jų istorijas. Nors ir įspūdingas, bet pasirodė šiek tiek panašus į anksčiau jau lankytus fortus.