Kaip ir tikėjausi, paskutinė naktis buvo šiek tiek vėsesnė, vakare net balkono duris pridariau, kas sumažino triukšmo kiekį ir leido geriau išsimiegoti. Pusryčiams išsitraukiau tą milžinišką agurką, humusą ir kitus maisto likučius kurie buvo likę iš anksčiau. Agurkas visgi pasirodė normalus, jokių sėklyčių nebuvo, susivalgė visai skaniai. Bet Lietuvoje, manau niekas nepirktų, įpratę prie mažesnių mes čia.
Atpjovus atrodė geriau nei perkant. Čia gal taip nesimato, bet jis kur kas storesnis nei ilgi agurkai pas mus
Per ilgai neužtrukęs susipakavau, palikau raktus beveik tuo pačiu metu atsikėlusiam kambariokui ir patraukiau link stotelės. Su pilna kuprine eiti jau tikrai neplanavau, o ir autobusas turėjo atvažiuoti po 7 minučių. Dar galvojau, gal geriau sėsti į tramvajų, bet autobuso stotelė buvo arčiau. Po 15 minučių laukimo autobuso stotelėje supratau, kad tai buvo klaida. Nežinau kodėl, bet autobuso kaip nebuvo, taip nebuvo, nors toliau esančioje gatvėje mačiau jau 2 tramvajus pravažiuojančius. Pamatęs Google žemėlapiuose, kad autobusas, netgi tiek laiko pralaukus yra dar visai toli, susinervinęs apsisukau ir patraukiau link tramvajaus stotelės. Perbėgęs per raudoną šviesoforo signalą spėjau į ką tik atvažiavusį, bet kaip visada – perpildytą tramvajų. Išlipęs reikiamoje stotelėje pradėjau jausti, kad mano gana skysti pusryčiai jau prašosi į lauką. Ir taip visai stipriai, kad net stovėti vienoje vietoje nebeišeina. Iki muziejaus jau visai netoli, galima būtų ir nueiti, bet kad jau bilietas aktyvuotas, o ir laukti ilgai nereikės, nusprendžiu palaukti už kampo esančioje stotelėje. Na, gal geriau reiktų sakyti, pavaikščioti ant takelio, prie tramvajaus ženklo. Visai pasisekė, nes atvažiavo labai senas, kokiu Turine dar neteko važiuoti. Nors vietiniai tikriausiai ne itin tokiais džiaugiasi, bet man tai buvo kaip atrakcija. Tik labai jau triukšmingas, be garsą slopinančių ausinių būtų ne itin malonu važiuoti.
Miesto panorama iš apžvalgos aikštelės
Išlipęs reikiamoje stotelėje patraukiau tiesiai link muziejaus. Ir ne šiaip patraukiau, bet greitu žingsniu, kad kuo skubiau pasiekčiau tualetą. Bet mano giliam nustebimui durys neatsidarė. Visas patikrinu – visur tas pats. Visiškai nesuprasdamas kodėl, pradedu galvoti, ką daryti. Nes situacija įtempta, ir be tualeto ilgai nebeištversiu. Dar pagalvojau, gal kartais atsidaro tik nuo 10, bet palaukus kelias likusias minutes niekas nepasikeitė. Tuomet pastebėjau, kad visai netoli padavėjas tvarko alėjoje sustatytus stalus kažkokio prabangaus restorano arba viešbučio. Bet kažką pirkti restorane visai nesinori – pigu nebus. Laimei, už kokių 20 metrų pamačiau kitus staliukus – kavinė. Gerai, reikia bandyti laimę ten. Tiesiog įskrieju į vidų, o ten pora moteriškių šnekučiuojasi, tikriausiai neseniai atsidarė, nes klientų daugiau nebuvo. Manęs iškarto kažko užklausia Itališkai, bet aš jau negaišdamas laiko su jokiais vertėjais angliškai pasiteirauju, kur yra tualetas. Gaunu atsakymą, kad tualetas – tik kavinės lankytojams. Gerai, sakau, pasinaudosiu tualetu, o tada ką nors nusipirksiu. Kažkaip susikalbam ir sužinojęs, kad reikia eiti į antrą aukštą ten ir nueinu. Akys prašviesėja, nuotaika pagerėja, ir jau nebeskubėdamas grįžtu prie kasos. Pusryčiai dar tik pradėję virškintis, tai bandelės už 1,5€ visai nesinori. Kavos negeriu, o arbatos taip pat nenoriu. Bet prisimenu, kaip pernai metais būdamas Sicilijoje bandžiau Ristretto, kas yra kaip ir kava, bet ten daugiau aliejų ir šiek tiek geriau nei puodelis kavos. Tik porą gurkšnių ir viskas. Jos ir užsisakau, Italijoje tikriausiai nėra kavinės, kuri negamintų šio kavos gėrimo. O ir tikriausiai pigiausias galima variantas, tik 1,20€. Skonis įspūdžio nepalieka – kaip sudegusių pupelių. Gerai, kad prideda vandens, tai galima lengvai jį nuskalauti.
Muziejus įrengtas išties įdomiame pastate
Sugrįžęs į realybę pradedu galvoti, ką daryti toliau, nes panašu, kad muziejus visgi uždarytas. Tikėtai, ar netikėtai, bet visai šalia užmatau turizmo informacijos kioskelį. O ten sužinau, kad čia visgi yra tokio pačio pavadinimo kino teatras, kuris dabar rekonstruojamas, o muziejus yra už kampo esančioje gatvėje. Ir tikrai, paėjęs kelis metrus pamatau būrį valgančių vaikų ir įėjimą į muziejų. Ten, dar lauke pasitinka muziejaus darbuotojas, ir pasiteirauja, ar noriu pakilti tik į apžvalgos bokštą, ar ir muziejų aplankyti.
Šiek tiek nustembu, nes dažniausiai eini link kasų ir viskas, o čia įėjimas užtvertas laikinais atitvarais, tokiais, kokie renginiuose būna ir dar kažkas prieš įeinant klausinėja.
Sužinojęs mano atsakymą, kad noriu aplankyti ir bokštą, ir muziejų, maloniai nurodo į kurią pusę eiti ir toliau stoviniuoja laukdamas kitų klientų. Negavęs studentiško nuolaidos sumoku 17,5€ ir prisimenu Egipto muziejų, kur išties didelę nuolaidą pritaikė. Dar pagalvoju, buvo antra diena, barzda dar buvo vos matoma, gal tikrai pagalvojo, kad esu jaunesnis. Pasidėjęs kuprinę ir prisiminęs orų prognozę, kad lyg ir lyti turėtų vėliau, patraukiu link eilės prie lifto. Šis įrengtas išties įdomiai, į viršų kyla tik lynų pagalba, be jokių papildomų konstrukcijų ar šachtų, nes apžvalgos aikštelė įrengta pačiame kupolinio stogo centre, kuris centre tiesiog susiaurėja, nepalikdamas vietos laiptams ar dar kam nors kitam. Vien dėl to dedu didelį pliusą, nes kylant į viršų stogas tiesiog pradeda siaurėti iš visų pusių kol galiausiai liftas parlenda pro centre esančia skylę ir pakyla iki apžvalgos aikštelės. Niekur kitur dar nebuvau matęs tokio sprendimo. O pati panorama nepasirodė kažkuo išskirtinė – daug raudonų stogų ir šiek tiek kalnų vienoje pusėje. Dar ir dėl debesų, besiruošiančių lyti matomumas ne pilnas buvo. Bet pamatyti vis tiek manau verta.
Akys kaip iš siaubo filmo
Nusileidęs žemyn patraukiu į kino muziejų. Šis įrengtas istoriniame pastate, tokiame tarsi dideliame bokšte – iš šonų balkonai su kambarėliais, o per centrą, iki pat viršaus didelė erdvė su lifto lynais, ir aukštyn – žemyn judančiu liftu. Muziejus taip pat pasirodė įdomus ir apimantis didelį kino industrijos spektrą, nuo istorijos iki modernių laikų. Viena sekcija net filmo kūrimo pagrindams buvo dedikuota, etapais rodoma, kaip buvo kuriama filmo scena. Daug įvairiausių teminių kambarių, beveik visur rodomi seni filmai ar jų iškarpos. Viename net buvo klozetai vietoj kėdžių sustatyti. Atrodė labai neįprastai, bet ir ekrane rodomas filmas labai keistas – prie stalo vietoj kėdžių buvo klozetai, o žmonės sėdėjo ant jų, pasiruošę atlikti gamtinius reikalus ir kalbėjosi. Tik Itališkai, tai nieko nesupratau. Bendrai paėmus, patiko labiau nei prieš porą metų lankytas Frankfurto kino muziejus. Visgi, dėl laiko stokos visų aprašymų detaliai neskaičiau ir visko neperžiūrėjau, bet ir be to buvo ką apeiti ir ką pamatyti.
Ankstesnis: Prabangūs rūmai, kurie nenustebino
Sekantis:
Drakula ir Frankenšteinas – tikriausiai dažniausiai sutinkami personažai