Trečią naktį išsimiegu geriau, jau net ir naktį grįžęs kambariokas nepažadina. Nors atrodo būsiu visai pripratęs prie savo minkštos sofos namie, nes atrodė, kad čia šiek tiek nugulėjau šoną. Na ir panašu, kad pagaliau šiek tiek vėsos atkeliavo iki Italijos – ryte buvo jau ne taip karšta kaip prieš tai.
„Ta proga ryte pradarau virtuvės langą, kad šiek tiek vėsos įeitų, bet butioko kambario durys pradeda trankytis, tai užsidaro, tai atsidaro. Labai keistai veikia judantis oras ir tarp kambarių susidarantis skersvėjis. Nenorėdamas jo pažadinti ir lįsti prie durų langą uždarau.“
Kadangi šį rytą maisto jau turiu – tyliai užvalgau vakar nusipirkto humuso su paprikomis ir alyvuogėmis ir patraukiu į miestą.
Baisu? Nėra ko, tai tik kelių tūkstančių metų senumo mumija.
Iki Egipto muziejaus apie 40 minučių pėsčiomis, tai pirmiausiai ir planavau eiti pėsti, su mintimi kad eidamas dar ir dienoraštį įsirašysiu, bet išėjęs pamatau, kad iki devynių liko tik apie 20 minučių, lauke pakankamai karšta, o ir pilvas pilnas maisto. Nusprendžiu, kad geriau pasinaudosiu viešojo transporto paslaugomis. Nors pagal Google maps nebus labai greičiau, bet bent jau ne taip karšta. Atvykęs iki muziejaus kelios minutės po jo darbo pradžios patraukiu link bilietų kasų. Žmonių nedaug, eilių nėra, viskas tiesiog puiku. Vėl pagalvoju apie miesto kortelę ir galimybę šiek tiek sutaupyti, bet nusprendžiu ir šį kartą jos nepirkti. Prie kasos sužinau, kad bilietas kainuoja 18, bet šį kartą, jau prisiminęs, ištraukiu savo studento pažymėjimą, ir klausiu, ar turi kokių nuolaidų. 3€, atsako man kasininkė, šiek tiek pažiūrėjus į mano ISIC‘ą. Aš taip visiškai sumišęs, ir galvodamas, kad gal kažką ne taip išgirdau, ištraukiu iš piniginės 10€ ir paduodu, stebėdamas reakciją, nes gal čia 3€ nuolaida, o ne bilieto kaina. Bet gaunu 7€ grąžą ir bilietą. Va čia tai nuolaida, tokio skirtumo tikrai nesitikėjau! Iškarto gaunasi geriau nei bet kokios kortelės pirkimas. Bet nusprendžiu per anksti nesidžiaugti – pirma reikia praeiti kontrolę, gali juk ir ten pažymėjimo paprašyti ir dar amžiaus paklausti, nes nuolaidos tik studentams iki 26 metų. O prieš žengdamas prie ekspozicijų nusprendžiu pasidėti kuprinę. Visai nesinori, kad ir nesunkios, nešiotis ant pečių. Ir labai nustembu, kai darbuotoja paprašo palikti savo asmens dokumentą. Neklausiu kodėl, bet pasirodo labai keista ir įtartina. Nes jeigu kas atsitiktų, tai be kortelės lėktuvu namo grįžti jau nebegalėčiau. O jokio kito dokumento su savimi ir neturiu. Neramia širdimi palieku, pasidedu daiktus ir į muziejų. Pro apsaugą praeinu be problemų, niekas nieko netikrina, tik bilietą nuskenuoja ir praleidžia.
Papirusas su senovės išmintimi
Muziejus išties didelis ir įdomus. Pagal ekspozicijos dydį – antras po Kairo muziejaus Egipte. Ir skiriasi nuo kitų, kur būna tiesiog daug sarkofagų ar mumijų pridėta – čia galima rasti visą Egipto istoriją, nuo kelių tūkstančių metų prieš kristų iki imperijos nukariavimo. Tik apie pačias piramides beveik nieko nėra, kuo truputėlį gailiuosi, nes visai norėčiau patikrinti teoriją, ar jos nebuvo pastatytos dar anksčiau, iki Egiptiečiai ten atsikėlė. Dar vienas dalykas, kuris patiko, kad nuėjus į specialų puslapį buvo galima klausyti audiogidą per savo įrenginį. Džiaugiuosi šitą informaciją pamatęs iki tol, kol pasidėjau daiktus, kitaip tikriausiai būčiau palikęs savo belaides ausines su kuprine. O klausytis per telefono garsiakalbį tikrai ne itin patogu, be to, dar ir kitiems gali trukdyti. Gaila, tik kad kalbėjimo greičio neleido padidinti – būčiau apėjęs muziejų greičiau. O dabar, kaip visada, užtrukau apie 4 valandas.
P.S. Dar galima paminėti faktą, kad visi eksponatai buvo nupirkti arba kitaip legaliai įsigyti dar iki tų laikų, kol Egipto valdžia uždraudė juos išvežti iš šalies.
Ankstesnis:Perliukas, kurio nesitikėjau
Sekantis: LavAzza muziejus: kavos istorijos ir skonių kelionė
