Esi mano Žvaigždė, stebėtojas taip pat, ir norėčiau būti dangumi, milijardais akių žiūrėti į tave!
„Platonas“
Romantiškai šnekant, panašios mintys, ko gero, buvo pas Dievą, kai šis kūrė geriausią savo kūrinį – žmogų, mat žmonių kūnuose iš tiesų aptinkami tie patys cheminiai elementai iš kurių yra sudarytos žvaigždės. Būtent taip galėjo išsireikšti, kai žemėje gimė Jo sūnus – Jėzus Kristus, mat iš tikro uždegė jo žvaigždę. Panašiai galėtų išsireikšti bažnyčia, primindama mums, jog visi, net menkiausi mūsų poelgiai yra matomi Dievo. Būtent šią citatą siuntinėja vieni kitiems mylimieji. Ja taipogi nesibodi naudotis ir „dvasingieji“ įtakotojai, visokio plauko šarlatanai ir mokytojai. O ką turėjo galvoje pats Platonas? Platonas, manau, būtų turėjęs galvoje didžiąją filosofiją, neaprėpiamą protą ir išmintį, žiūrinčią į žmogų, į filosofą savo begalinėmis spindinčiomis akimis. Nes kas gi žemėje sužimba ryškiau, nei sveikas protas nesibaigiančioje kvailumo tamsybėje? Visgi nemanau, kad ši citata iš tikrųjų būtų Platono, mat niekaip nepavyko rasti nė menkiausio šaltinio patvirtinančio, kad tai jo mintys. Ir pagaliau, Platonas nebuvo stoikas. Nepaisant to, ji taip tinka visiems, kad nebėra svarbu, kieno tai mintis. Panašiai, kaip ir stoikų filosofiją, kuri nors ir neturinti religinio turinio, vis tiktai yra itin glaudžiai persipynusi su katalikybe, romėniška ir rytietiška kultūromis, ir tapusi, turbūt, labiausiai praktiška iš visų. Ji yra tarsi aliejus protui, ta tiesa persmelkianti ir tirianti bet kokias sistemas, religijas ir politikas, padedanti susitaikyti su gyvenimu, galinti prikelti žmogų iš numirusių. Mat būti stoiku, tai mokytis gyventi iš paties gyvenimo. Tai mylėti tiesą, labiau, negu žmones. Tai menas laikytis savo kelio taip, kad nė pats Dievas negalėtų atimti tavo laisvos valios.
Kadangi Jėzus Kristus yra pasakęs „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas”, tai jis automatiškai yra geriausias stoicizmo pavyzdys ir mokytojas (be visų kitų dalykų žinoma). Todėl pamėginsiu patyrinėti kokias stoiškas praktikas galima rasti ir puoselėti būnant kataliku. Arba dar geriau, kadangi katalikybė yra kone vienintelė religija, ne tiktai leidžianti, bet ir kviečianti save ištirti protu, tai pamėginsiu padaryti būtent tai – apžvelgti jos praktikas pagal stoicizmo prizmę ir pažiūrėti, kiek tai iš tiesų yra prietarų krūva, o kiek joje tiesos.
Kas yra stoicizmas
Bendrai šnekant, tai yra filosofijos mokykla, veikusi kelis šimtus metų prieš ir po Kristaus Graikijoje ir Romos Imperijoje, vėliau ji išnyko kaip institucija, galbūt buvo nustelbta krikščionybės, galbūt stoikai tapo krikščionimis, galbūt krikščionybė įsisavino svarbiausią stoikų mokslą ir stoicizmo mokykla neteko prasmės, mat įdomus faktas, jog Romos imperijoje pradėjus plisti krikščionybei, buvo populiaru vaizduoti Jėzų Kristų paveiksluose ir ikonose kaip filosofą. Tai atspindi jo vaizdavimas su balta mantija ir apnuoginta krūtine, kas tais laikais reiškė filosofo uniformą. Kad ir kaip ten būtų, stoicizmas iš kitų filosofijos mokyklų išsiskyrė būtent savo praktiškumu. Svarbiausia stoikui yra daryti tai, kas teisinga, visa kita nesvarbu. Panašiai, kaip ir Mato evangelijoje (21:29-31) apie du sūnus, kurių buvo paprašyta padirbėti vynuogyne. Vienas atsisakė, bet apgailestaudamas nuėjo, kitas nuolankiai sutiko, bet niekur nėjo. Taip ir gyvenime, visiškai nesvarbu kiek žadama ir kiek atsikalbinėjama, svarbu, ar padaroma. Būtent taip garsiausi stoikų filosofai įsiamžino istorijoje ne tiek savo mintimis, rafinuota logika ar protavimo gabumais, bet darbais ir gyvenimu.
Ryškiausiais stoicizmo mokytojais laikomi: Epiktetas, kuris didelę gyvenimo dalį vergavo buvusiam vergui, žiauriojo Romos imperatoriaus Nerono sekretoriui. Vėliau buvo ištremtas iš Romos, pasitraukė į Nikopolį, kur gyveno labai kuklų gyvenimą, bet daugybė žmonių (net ir labai įtakingų) vykdavo klausyti jo mokymų, kurie vėliau buvo užrašyti į aštuonias Epikteto Diskursų knygas, iš kurių keturios išlikusios iki šių dienų. Taipogi Romos imperatorius Markas Aurelijus, valdęs bene sunkiausiais Romos laikais, kuomet imperiją siaubė karai, vidiniai nesutarimai, maras, nepriteklius ir skolos, visgi uoliai ir sąžiningai dirbo savo darbą, nebėgdamas ir nesislėpdamas, nepasiduodamas korupcijai ir malonumams rasdavo laiko ne tik šalies reikalams, bet ir šeimai, bei filosofijai. Po savęs paliko veikalą kur kas geresnį, nei Tomo Kempiečio „Kristaus sekimas“ (o tai yra bene geriausia visų laikų krikščioniška knyga), mat ką užrašė, tą įvykdė savo rankomis, patyrė savo kailiu, skirtingai nei daugelis krikščionių autorių ir pamokslautojų! Antai Seneka, ištikimai patarinėjęs ir sukūręs imperatoriui Neronui kompetentingą valdžią, bei padėjęs valdyti pirmaisiais metais, vėliau buvo neteisingai apkaltintas dalyvaujant sąmoksle, todėl buvo paties imperatoriaus priverstas atimti sau gyvybę, šiam blogiui jis nesipriešino. Atliko visas savo pareigas ir be jokių atsikalbinėjimų, pasiteisinimų ar kaltinimų pasitraukė iš gyvenimo, tiesa, nesėkmingai, nes nuodai jo neveikė, tad kareiviai turėjo įsikišti. Tai yra pats geriausias kerštas – nebūti tokiam, kaip tavo engėjai. Taipogi, puikiai iliustruoja Kristaus mokymą, kad nereikia bijoti tų, kurie gali nužudyti kūną, bet negali pražudyti sielos. Čia slypi tikroji drąsa, žinojime ko nereikia bijoti!
Stoikai turi kertinius principus arba mokymus, kurie įtartinai gerai dera su kertiniais katalikų bažnyčios sakramentais, arba tiksliau, su logika slypinčia po jais.
Summum Bonum / Baptismum
Tu nori gyventi? Bet ar žinai kaip gyventi? Bijai mirties, bet atsakyk man, ar toks gyvenimas, kurį vedi, iš tiesų kiek nors skiriasi nuo buvimo mirusiu?
Seneka
Pažodžiui išvertus „aukščiausiasis gėris“ kurį būtų galima suprasti ir kaip būvį „esame geri“. Ne tai, kad visi žmonės yra pagal nutylėjimą geri ir nebūtų reikalo religijoms, filosofijoms, disciplinoms ir moralinei tvarkai. Kaip tik priešingai, jeigu ryžtamės gyventi dėl aukščiausio įmanomo gėrio, tada esame geri. Jeigu nesu geras, esu miręs. Tai panašu į dešimt Dievo įsakymų. Sulaužau bent vieną – jau esu pragare, čia ir dabar. Katalikų bažnyčioje mes turime krikštą, kuris, kaip ir visi sakramentai, yra išorinis, vidinės Dievo malonės ženklas. Panašiai ir stoicizme, summum bonum, jeigu pasiryžau gyventi, privalau tvirtai laikytis vertybių. Kitu atveju, jeigu nepaisau Dievo, nepaisau artimo, vagiu, meluoju, puikuojuosi, ištvirkauju – esu miręs. Ir visiškai nesvarbu, įtaka ar turtais spindėtų, ar purvu, skurdu ir dejonėmis atsiduotų mano gyvenimas, viduje tai puvėsis, ėdamas kirminų, tai ne gyvenimas, o agonija prieš tikrąją mirtį.
O kaip vaikų krikštas? Ar tai teisinga? Ar nepažeidžia jų pasirinkimo teisės (dabar madinga visiems viską rinktis)? Tiesa, stoikai neturėjo tokio dalyko kaip krikštas, nes tai nėra religija. Todėl ir neturėjo šio klausimo problematikos. Jeigu žmogus pasiryždavo gyventi tiesiai ir stoiškai, tai turėdavo įvykti esminis pokytis jo viduje. Krikščionybė, visgi, yra religija, todėl einama žingsneliu toliau, krikštas suteikiamas kūdikiams, nors jie dar ir negali suprasti ir pasirinkti vidinės malonės, bet gauna išorinį ženklą. Tačiau esmės tai nekeičia, ir nėra prieš asmens interesą. Argi yra pagrindo piktintis, kai tavo tėvai, bendruomenė, visuomenė ir ganytojai nori tau gyvenimo? Argi tai atima tavo teisę į mirtį? Realiam gyvenime, juk ir krikščionis netampa iš karto geras, vos tik kas apšlaksto jį vandeniu, ne, jis tampa geras, kuomet įvyksta vidinis atsivertimas į gyvenimo malonę! Kad ir kaip bežiūrėčiau, šioje vietoje stoicizmas ir katalikų bažnyčia abu veikia pagal tiesą, tiesiog bažnyčia turi kilnesnį tikslą – atversti į gyvenimą kuo daugiau žmonių. Vardan šio tikslo, vaikų krikšto praktika yra ne tik pateisinama, bet ir teisinga.
Iš kitos pusės, kai atsiverčiu šiandienines bažnyčios leidžiamas knygeles apie krikštą, tai turiu pasistengti, kad tai, kas jose rašoma, galėčiau pritempti bent iki protingų normų, ką jau kalbėti apie stoiškas ar katalikiškas…
Amor Fati / Confirmatio
Pats didingiausias reginys pasaulyje yra matyti puikų žmogų, besigrumiantį su nelaimėmis.
Seneka
Metaforiškai žiūrint, tai „meilės ugnis“. Kad ir kas nutiktų gyvenime yra kuras meilės ugniai. Tai yra nuolatinė praktika visus nepasisekimus, nepatogumus ar kliūtis, viską vertinti kaip kurą. Nes stoikams ugnis yra metafora gyvenimui. Kaip ir ugnis viską sudegina, kas jai padedama, taip ir gyvenimas turi viską išgyventi, kas tiktai atsitinka. O žmogus, kuris viską atiduoda savo meilės ugniai, viską paverčia į šviesą. Tikras stoikas viską myli ir nuolankiai priima iš gyvenimo, nes nėra nieko, kas galėtų jam sutrukdyti, viskas iš tiesų neša ta kryptimi, kur jam reikia.
Katalikų bažnyčioje, tai reikštų sutvirtinimo sakramentą, kuomet ugnies liežuviai nusileidžia iš dangaus ir uždega meilės ugnį žmoguje. Nuo čia jis turi puoselėti šią ugnį, kaip savo tikėjimą. Šia ugnimi yra sustiprinamas gyvenimui, šia ugnimi gali sudeginti viską savo gyvenimo kelyje, visus vargus, skausmus, neteisybes ir blogį. Tai yra nuolankiai imti viską, ką atneša gyvenimas ir atiduoti Dievui, nieko nepasiliekant sau. Ką gavai, tą paleisk, kas atėjo kaip kūnas, išėjo kaip dūmas, tebūnie jo kvapas gardus Dievui.
Man asmeniškai teko malonės priimti sutvirtinimo sakramentą pagal tradicines apeigas ir galiu paliudyti, jog tai veikia, tai tikra ir teisinga. Ir vėl gi, jeigu stoikai šiuo mokymu gerai išreiškia vidinę malonę, be regimojo ženklo. Tai bažnyčia suteikia nuostabų regimą šios malonės ženklą, kuomet siela paženklinama aliejumi, kuomet vyskupas suduoda per žandą, tada giliai supranti, kad pagaliau esi suaugęs gyvenimui. O šitai yra kultūros požymis. Bet kokia, nors kiek brandi žmonių visuomenė turi ritualus, kurie padėtų jauniems žmonėms užtvirtinti faktą, kad jie jau suaugę aukščiau minėtam gyvenimui, deja, dabartiniai ritualai labiau užtvirtina vaikystę, kuo pasekoje turime jau keletą kartų, kurių geriausias apibūdinimas būtų Piteris Penas, užaugęs vaikas iš pasakų šalies, bijantis suaugti. Tačiau pasaka, kaip ir gyvenimas svarbu, ne kiek ilgai tęsiasi, o kokia gera yra.
Sympatheia / Eucharistia
Kas blogai aviliui, blogai ir bitei.
Markas Aurelijus, „Pačiam sau“
Iš pažiūros stoikai atrodytų tikri individualistai, visada besistengiantys sustiprinti ir įgalinti atskirus žmones būti savarankiškais, nepriklausomais ir atsakingais. Tačiau jie giliai suvokia ir puoselėja glaudų žmonių ryšį, tiek vienų su kitais, tiek ir su viskuo aplink. Antai Markas Aurelijus savo meditacijose mąsto apie visuotinį gėrį per 80 kartų. Seneka mokė, kad kiekvienas iš mūsų yra lyg maža dalis didelio organizmo. Tai itin svarbi ir reikalinga pamoka šiandien, kai daugelis užsiima savęs įsisavinimu, aukštinimu, stiprinimu ir demonstravimu. Stoikai ragina nuolat savęs klausti, kaip galėčiau padėti kitiems žmonėms? Žiūrėti ar asmeninė sėkmė kartais neateina kitų sąskaita. Kaip galiu save pamatyti kaip pilietį, kaip didesnio organizmo dalį? Taipogi ragina dirbti kitiems žmonėms, nes šitaip galime tapti labiau pasiaukojantys ir ne tokie savanaudžiai.
Lietuvių liaudies dainose, šiaip neturinčiose nieko bendro su stoicizmu, dažnai dainuojama apie jūras ir marias. Tai taiklus palyginimas, jeigu žmonija yra vandenynas, tai žmogus mažas vandens lašas jame. Vandenynas be vandens negali susidaryti, o lašas be vandenyno tuoj pat išdžiūva.
Taip ir mūsų viešpats, Jėzus Kristus, per Eucharistiją maitina mus savo kūnu, automatiškai apjungdamas į bendrystę, į visumą. Priimdami jo kūną tampame Jo dalimi, o Jis tampa mūsų. Ir tai nėra simboliška, tai esminga! Todėl nėra jokio reikalo vaidinti ar lipdyti kažkokias bendruomenes, statyti apvalas bažnyčias. Tas kas vykdo Dievo valią yra man brolis, sesuo, tėvas ir motina, sako Kristus. Todėl tie, kurie priima Kristų automatiškai yra vienas kūnas, viena šeima. Šiais laikais bažnyčioje vyrauja didelės įtampos ir ginčai dėl šio sakramento. Antai prasidėjus pandemijai, buvo išleistos kone priverstinės rekomendacijos dalinti Eucharistiją į rankas, mano požiūriu, progresyvioje bažnyčioje nėra nieko baisesnio, už šią šventvagystę.
Tai tiesiogine prasme žaidimas su žmonijos likimu ir tuo pačiu visiškas savo tikėjimo neišmanymas. Pirma, tradicinis Eucharistijos sakramento ritualas yra kur kas higieniškesnis, kadangi kol ateinate iki bažnyčios būnate nusičiupę galas žino kiek bakterijų. Tuo tarpu kunigas, tikiu, plauna rankas ir Kristaus kūną laiko vos pirštų galiukais. Antra, dalijimas į rankas pamažu pereina į praktiką dalijimo vokeliuose… Tada bet kas gali pasiimti šią šventenybę ir daryti su ja baisius dalykus. Tuo tarpu dalijant pagal tradicinę apeigą, blogiausia kas gali atsitikti, tai žmogus gali nevertai priimti Kristaus kūną. Tuo blogiau jam, bet kitų žmonių tikėjimas ir švenčiausiasis sakramentas apsaugomas nuo šventvagysčių. Trečia, suardomas simbolizmas, regimasis sakramento ženklas, išreiškiantis tą šventą vidinį ryšį tarp žmonių ir visko kas gyva. Ketvirta, nors dalijimas į rankas nėra nauja praktika bažnyčios istorijoje, tačiau reikia įsisąmoninti, kad tai visada buvo išimtinis reiškinys, leidžiamas tam tikromis aplinkybėmis ir tam tikru laiku. Deja, šiandien aktyviai siekiama tai padaryti norma…
Memento Mori / Paenitentia
Pradėk gyventi tuoj pat, skaičiuok kiekvieną dieną, kaip atskirą gyvenimą.
Seneka
Prisimink mirtį. Bene svarbiausia stoikų kasdienė praktika yra meditavimas apie mirtį (stoikai medituoja panašiai, kaip ir katalikai, nuolat prisimindami, mąstydami ir rašydami dienoraščius). Anksčiau stoikai dažnai turėdavo kaukolę, kuri jiems nuolat primindavo apie mirtį, dabar populiarėja moneta, su kaukole, smėlio laikrodžiu ir gėle. Tai trys dalykai lydintys kiekvieną gyvenimą, ribotas laikas, žydėjimas ir mirtis. Atrodytų, tai turėtų padaryti žmones labai niūrius, nusiminusius ir nelaimingus, juk reikės mirti, dar blogiau, galime mirti bet kurią akimirką. Iš tiesų yra priešingai, tai yra laimės šaltinis ir raktas į laimingą gyvenimą. Mat kai supranti, kad gyvenimas gali pasitraukti, imi jausti dėkingumą už gyvenimą, kurį jau turi. Todėl kiekvieną vakarą reikėtų užbaigti nusiteikimu, jog viskas, nugyvenau savo gyvenimą. Prisiminkime, kad gyvenimas stoikui, kaip ir katalikui, yra tada, kai jis gyvena tiesiai, įsikibęs vertybių arba natūralaus įstatymo. Todėl stoikai kiekvieną dieną suvesdavo sąskaitas rašydami dienoraštį ir darydami praėjusios dienos apžvalgą, mat nesvarbu, kiek trunka gyvenimas, jeigu jis užsibaigia garbingai, tiesioje ir ramioje sąžinėje, jis buvo pilnas. O jeigu ateina kita diena, tuomet galima apsidžiaugti. Argi ne nuostabu?! Gavau dar vieną gyvenimą! Galėsiu vėl keltis, mąstyti, mėgautis ir mylėti!
Adoramus te, Christe, et benedicimus tibi; quia per sanctam Crucem tuam redimisti mundum.
Nukryžiuotojo pagarbinimas, tradiciškai kalbamas penktadieniais trečią valandą popiet.
Panašiai ir katalikai garbina nukryžiuotąjį ir daro sąžinės apžvalgą, prieš eidami išpažinties, tiktai deja, ne kiekvieną dieną, todėl bažnyčia ir turi savo įstatymą, eiti išpažinties ir priimti Eucharistiją bent kartą per metus. Uolesni tai daro kas mėnesį ar kelis, bet gana retas, kuris tuo užsiima kas savaitę ar kelias. O kažin ar yra tokių, kurie užsiimtų tuo kas dieną? Suprantu, kad kasdienei išpažinčiai bažnyčia greičiausiai neturėtų resursų, o kur dar rizika, kad kunigams nusibostų, dar gi nuspręstų panaikinti šį nuostabų sakramentą… Juokas juokais, bet manau, kad iš stoikų šioje vietoje tikrai turėtumėm pasimokyti. Kas jeigu kas dieną ar bent kas kelias atsisėstume ir užsirašytume kur pasielgėme blogai? Ko gero, kiekvieną savaitę prieš šv. Mišias rastumėm ką prisipažinti kunigui ir turėtumėm puikią galimybę išlikti malonės būklėje, ir kiekvieną dieną gauti po naują gyvenimą, su nauja, švaria sąžine!
Vienaip ar kitaip, nuolatinis mąstymas apie gyvenimo laikinumą ir mirties šešėlį veda į atgailą, suteikia gyvenimo atnaujinimo galimybę ir palaiko meilės ugnį. Tai yra menas atleisti sau ir priimti atleidimą iš Dievo.
Praemeditatio Malorum
Šis mokymas neturi sakramentinio atitikmens bažnyčioje, na nebent būtų galima dalinai pritempti prie ligonių sakramento. Nepaisant to, tai katalikams labai pažįstama praktika apmąstyti blogiausią. Mat žmonės, kurie turi labai siaurą toleranciją savo planams ir tikslams, dažnai nervinasi ir išgyvena bereikalingą įtampą, o tie, kurie iš anksto apsvarsto kas gali pasisukti bloga linkme, gana dažnai lieka nustebinti, jog reikalai susiklostė kur kas geriau, nei buvo tikėtasi. Seneka yra sakęs, jog tikėtini dalykai užgožia laimę kur kas mažiau, nei tie, kurių nesitikima. Todėl laimingiausi žmonės yra tie, kurie suvokia, kad reikalai ne visada suksis aplink juos, kad pasaulis nėra vien tiktai vaivorykštėmis klotas. Šie žmonės mato dalykus sąžiningai ir tiksliai. Skirtingai nei tie, kurie nuolat būna nusiminę, koks žiaurus ir neteisingas yra pasaulis.
Ir tai veda, prie susijusio mokymo, kad ego yra priešas. Štai pasak Epikteto, tas žmogus, kuris manosi viską žinąs negali nieko išmokti. Todėl stoikams svarbu ne tiktai daryti tai kas teisinga, bet ir dėl teisingų priežasčių, nuolat klausti savęs, kodėl darau ką darau? Ar tai darau tam, kad galėčiau jaustis viršesniu už kitus? Ar todėl, kad tai būtų kitiems naudinga? Ar tai maitina mano aroganciją? Ar tai skatina nuolankumą? Juk visada išdidumas eina prieš nupuolimą, todėl esminga yra suvokti, jog aš nesu ypatingas, pasaulis nesisuka aplink mane. O tie, kurie priima sprendimus ir imasi veiksmų šitaip manydami, anksčiau ar vėliau būna sukrečiamai pažadinti, kai pamatas dingsta jiems iš po kojų ir stipriai rėžiasi žemėn, jie praranda viską, dėl ko taip sunkiai dirbo.
Visgi kas stoja skersai kelio nuolankiems žmonėms, tas jiems tampa keliais. Nes tokie žmonės linkę ieškoti būdų, kaip kliūtis išspręsti ir pasukti nepalankias aplinkybes savo naudai. Šiems žmonėms visos kliūtys iš esmės yra galimybės auginti vertybes vis kitose srityse. Todėl stoikas, susidūręs su kliūtimis visada žiūri į jas, kaip į kelrodžius.
Tiek kasdienis dienoraštis, tiek ir katalikiškos meditacijos, bei maldos padeda su šiuo nelabuoju kovoti. Būtent šiose veiklose geriausiai atsiskleidžia jo buvimas. Nes tie kurie rašo dienoraštį, pastebi slypint kažką, kas elgiasi prieš jų valią. Tie kurie meldžiasi, dažnai patiria, jog pačios žemiausios ir šlykščiausios mintys aplanko būtent maldos metu. Stoikai pažįsta, kad juose gyvena kitas aš, tas kuris visada eina lengviausiu būdu, visada ieško pasiteisinimų ir vengia bet kokių pastangų. Katalikai tai suvokia, kaip demonišką ataką. Kad ir kaip ten būtų, priešas tampa apšviestas. O juk lengviau kovoti su tuo, ką pažįsti, nei su tuo, ko nežinai. Tai yra blogis, kurį lyg niežulį galima ignoruoti, bet būtina apgalvoti.
Stiprink save saikingumu; nes tai neįveikiama tvirtovė.
Epiktetas
Kaip ginklą prieš šį blogį stoikai rekomenduoja pasninką. Jie moko atsidėti metuose dienų, kuomet vilkėtum paprasčiausiu drabužiu, tenkintumeisi paprasčiausiu maistu ir tai nedideliu jo kiekiu. Tada neišvengiamai pagalvotum, ar tai šito baiminausi?
Matrimonium
Pabaigai bene aktualiausia tema, dėl kurios verda mūšis ne tik bažnyčioje, bet ir pasaulyje. Manau, kad stoikai čia irgi gali paaiškinti ir padėti sustatyti dalykus į vietas. Nors stoikai neturi konkretaus mokymo apie santuokinį gyvenimą, bet yra atradę tam tikras tiesas apie aistrą, romantišką meilę ir tyrą meilę. Tai svarbu, nes šiandien šie dalykai yra itin maišomi tarpusavyje. Pradėkime nuo tyros, besąlyginės meilės. Epiktetas yra sakęs, jog dalykai, kuriuos galime kontroliuoti yra natūraliai laisvi. Ši meilė savo natūra būtent tokia ir yra, laisva, mes galime ją praktikuoti laisvai ir nevaržomai, nereikalaudami sau atlygio. Jos kokybė nepriklauso nuo jokių išorinių dalykų.
Aistra, kita vertus, nėra mūsų kontrolėje. Kai esame aistringi, trokštame kūno, priklausančio kitam žmogui. Tačiau, kai šis kūnas dėl kokių nors priežasčių nėra pasiekiamas, mes kenčiame. Mat visi dalykai, kurie nėra mūsų valioje, yra silpni, vergiški, prislopinti ir priklausantys kitiems.
Ir čia seka romantiška meilė, kuri šiandieninėje kultūroje yra išaukštinama į tokias aukštumas, kad ji tarsi pralenkia bet kokias religijas ir dvasingumą. Žmonės gyvena dėl romantikos, ji tampa gyvenimo tikslu. Deja, tai yra problematiška, nes kuomet du žmonės įsimyli, jie išgyvena medaus mėnesio laiką, kuris neišlieka. Jam pasibaigus ir nukritus rožiniams akiniams, žmonės dažnai jaučiasi apgauti, nes pasimato daugybė žmogaus trūkumų. Ko pasekoje imama ieškoti kito romantinio pakylėjimo apleidžiant tuos, kurie dabar nebetinkami. Ši meilė tarnauja sau, o ne kitiems. Ji pastatyta ant įsikibimo ir nenoro. Žmonės išgyvenantys šią meilę nepaprastai kabinasi vienas kito ir nenori nė pagalvoti apie atsiskyrimą.
Epiktetas yra mokęs, jog tas, kuriam nepasiseka pasiekti savo trokštamo objekto yra nusivylęs. Tas, kuris turi pakęsti savo nemėgstamą objektą yra apgailėtinas.
Būtent ši gyvenimo su nepakenčiamu žmogumi patirtis yra labai dažna tarp romantinę meilę išgyvenančių žmonių, kadangi medaus mėnesio fazė įsimylėjėliams praeina skirtingu metu. Tada vienas ima nepakęsti kito draugijos, tuo tarpu anas ima jausti pavydu pagrįstą baimę, jog jį gali palikti. Palaipsniui tai perauga į savininkiškumą, norą nuolat kontroliuoti kiekvieną žmogaus žingsnį norint užsitikrinti, jog pastarasis nedarys nieko, kas pirmajam nepatinka. Tai įsikibimo forma. Tokie santykiai neveda prie vertybių, nei prie vidinės ramybės.
Nepaisant to, stoikai nėra prieš romantišką meilę ar santykius, bet moko susilaikyti nuo aistros, kadangi pastaroji gali būti jaučiama ne tik žmonėms, bet ir daiktams ar veiksmams. Todėl tie, kurie gyvena pilvui ir aistrai tampa negarbingi. Katalikai savo ruožtu pritaria, tokių žmonių garbė yra gėda. Visgi, tai nereiškia, kad nereiktų visiškai niekada patirti aistros. Kai žmonių santykis yra įprasmintas santuokos, saikingai valdoma aistra gali praturtinti ir labai pamaloninti. Visgi pati santuoka ir visos pareigos susijusios su ja yra kur kas aukštesnė vertybė. Ji labai gerai dera su stoiška etika gyventi vertingą gyvenimą.
Žmonės yra tinkami santuokai, kuomet iš tiesų nori rūpintis vienas kitu. Turte ir skurde, sveikatoje ir ligoje sakoma priimant santuokos sakramentą bažnyčioje. Šie žodžiai yra atėję tiesiai iš Musonijaus Rufo! Šis stoikas pastebi, kai žmonės santuokoje rūpinasi vien savo asmeniniais reikalais ir ieško pramogų kiekvienas sau, ši santuoka yra pasmerkta. Tai ne santuoka, o gyvenimas po vienu stogu, tai patirtis liūdnesnė už vienišumą.
Nors stoikai pripažįsta, kad meilė svarbu, vis tik pataria neįsikibti į tuos, kurios mylime. Vyras, žmona, vaikai ir augintiniai nėra mūsų valdžioje. Ir mes juos galime prarasti bet kurią akimirką. Todėl niekada nesakyk, kad kažką praradai, geriau sakyk, kad grąžinai. Dievas juk patiki mums žmones, kad jais rūpintumės ir džiaugtumės, vėliau mes juos grąžiname Dievui. Galiausiai, kad ir kokią kultūrą tyrinėtumėm, santuoka visada yra potencialas gėriui, rūpinimuisi kitais žmonėmis, vaikų užauginimui.
Baigiamosios mintys
Gyvenimo tikslas yra ne būti daugumos pusėje, bet išvengti savęs atradimo bepročių gretose.
Markas Aurelijus „Pačiam sau“
Markas Aurelijus, savo dienoraštyje yra palikęs tikrą stoicizmo grynuolį, visą žmogaus gyvenimo tikslą, taikliai užrašęs šiuo vieninteliu sakiniu. Ir nors grynasis stoicizmas ir katalikybė nėra visiškai tapatūs dalykai, tačiau patyrinėjęs randu, jog tradicinėje katalikų bažnyčioje yra ypatingai daug bendro tarp jų. Gal dėl to, kai dalyvauju tradicinėse apeigose, patiriu visiškai tiesų ryšį, tarp to kas sakoma, su tuo kas daroma. Ir manau, kad žinau kodėl. Šv. Rašte parašyta, jog krikščionys nėra labai gudrūs, todėl jiems norint turėti pilnavertę religiją, reikia turėti tvirtą filosofinį pamatą (būkite gudrūs, kaip gyvatės, sako Jėzus). Tikra religija juk turi leisti žmogui išgyventi tai, kas amžina ir kas tiesu, ji turi derėti su viską persmelkiančia amžinąja tiesa. Stoicizmas, kaip matau, būtent tai ir suteikia.
Todėl liūdna žiūrėti į dabartines bažnyčios pastangas išintegruoti stoicizmą iš savo ritualų. Mat bet kokia religija ar santvarka neperduodanti nemirtingos tiesos yra kvailių žaidimas, reikalaujantis paklusnumo, kontroliuojamo jėga ir baime, bet jokiu būdu ne tiesa ir pagarba. Iš esmės, tai komunizmas. Tai yra tai, apie ką perspėja pabaigos Evangelija, pasakojanti apie paleistuvės teismą, apie angelus šaukiančius vis garsiau: „išeikite iš jos mano vaikai“.
Kol kas drąsu dabartinę Romos Katalikų bažnyčią vadinti paleistuve, bet gana aišku, jog iš tiesų yra dvi bažnyčios, viena su galinga valdžia, sprendžianti kam gyventi, o kam mirti, kita su galinga tiesa, leidžiančia patiems apsispręsti, mirti ar gyventi. O angelai šaukia vis garsiau iš ties. Nuo kokio XVI a. sakyčiau, mat išeina nuoširdžiai mylintys Kristų, vėliau ima išeidinėti (arba yra pamažu išvaromi) mylintis apaštalines tradicijas, taip pat išeina ir žmonės, dideliais kiekiais, o paskutiniai, turbūt, išeis stoikai. Jau dabar viešojoje erdvėje matoma bandymų statyti ir populiarinti grynojo stoicizmo mokyklas. Kai tai galutinai įvyks, iš šios fizinės bažnyčios teliks tiktai kvailių būrys. Mat tiesai nesvarbu kas ir kiek įtakingas, ar kokiu būriu ją sako, lygiai taip pat melas lieka nesvarbus, nepaisant to, kiek žmonių ir kiek įtakingų jį bekartotų. Tiesa yra nemari ir būtent todėl, tikroji Kristaus bažnyčia gyvens amžinai! Ir tai nebūtinai reiškia, kad turime bėgti iš bažnyčios, tai reiškia, kad reikia laikytis tvirtai įsikibus tiesos ir puoselėti savo papročius. Kaip sako gerb. vyskupas Atanazijus Šnaideris (Athanasius Schneider), Christus Vincit.