Katalikų maldos ir mistika

Šį kartą noriu pakalbėti ir pasidalinti savo patirtimi, atradimais, patarimais apie itin asmenišką, netgi intymią, bet kartu ir bendruomeninę katalikiško gyvenimo dalį – maldas ir tam tikrą misticizmą. Šis rašinys nebus paremtas daugybe šaltinių ar rafinuotomis teologinėmis išvadomis, todėl tikriems katalikams gali pasirodyti skystas, vaikiškas, lengvo turinio rašinėlis. Vis tiktai, manau, kad jis gali būti daug kam aktualus šiais nežabojamos sumaišties laikais, kai šitokia gausybė žmonių gyvena kaip moka, o vienintelė priimtina tiesa yra ta, kuri kyla iš vidaus, iš „nušvitusios sąmonės“ arba iš populiariosios nuomonės, formuojamos liberalių institucijų ir „nušvitėlių“ primestinės valios. Tokia „tiesa“ tiktai klaidina žmones ir palieka juos likimo valiai, apgyvendina juos savo pačių vaizduotėse, paverčia juos netikrais dievais, leidžiančiais įsakymus kada saulei keltis ir leistis. Nereikia nė sakyti, kad objektyvi tiesa nustumiama į šoną. O kas iš viso ta objektyvi tiesa? Mums buvo apreikšta paties Jėzaus Kristaus žodžiais: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. Kitaip sakant, jeigu ieškosime tiesos gyvenime, jeigu užčiuopę seksime ją, galiausiai rasime Dievą, nes jis pats yra tiesa.

Visgi, toks teiginys neįtikins skeptikų, netikinčių, agnostikų ir kitatikių. Jie atsakys ką nors panašaus į tai: „jūs, krikščionys, viską išvežiojate pagal Bibliją, bet mums tai tik pasakų knyga, jūs nesivarginate pateikti mums suvokiamų įrodymų“. Ir jie teisūs, mes labai daug remiamės šv. Raštu, nes mums tai – Dievo, tiesos žodis, ir iš tiesų, nėra geresnio šaltinio už ją. Ir ne kiekvienam užtenka noro leistis į tamsybes ieškoti siūlo galo, kurį būtų galima įteikti šiems „vargšams“. O vis tiktai reikia mėginti, nes tai yra viena iš artimo meilės formų – padėti užčiuopti tiesą, įžiebti kažkam tą mažytį šviesos žiburėlį tamsoje. Tą galima atlikti intelektualiai, racionaliai, logiškai ir filosofiškai. Bet galima ir praktiškai, maldingai ir mistiškai. Pirmojo būdo nepatogumas yra toks, kad ne kiekvienas katalikas ir ne kiekvienas netikintis sugeba mąstyti moksliškai, filosofuoti ir tyrinėti, apjungti istorinius, teologinius ir kitokius šaltinius į logiškus ir racionalius argumentus. Antrojo būdo nepatogumas yra toks, kad reikalauja praktinių pastangų ir nuoširdumo iš abiejų pusių: sąžiningai melstis, dalyvauti šv. Mišiose, medituoti ir daryti nesavanaudiškus darbus.

Noriu paskatinti žmones ieškoti tiesos antruoju būdu ir tikiuosi, kad šis rašinėlis suteiks naudingų įžvalgų, kaip pasiekti gerų rezultatų. Kas žino, gal kada iš to turėsime ir dar vieną kitą šventąjį lietuvį? Vienaip ar kitaip, katalikiškas tikėjimas yra santykis su Dievu ir kelias prasideda nuo Dievo pamatymo ir maldos. Mes, katalikai, rodome į Dievą ir skelbiame: Dievas yra vienas, trijuose asmenyse: Dievas tėvas, sūnus ir šventoji dvasia. Todėl, kad ir kas esate gyvenime, esate girdėję šią tiesą, taigi faktiškai pamatėte Dievą, nors ir iš toli. Sekantis žingsnis yra patyrinėti jo darbus, susipažinti, pamatyti jo charakterį ir būdą, pakalbėti, paprašyti, paklausti, pasidalinti. Šiame žingsnyje reikalinga malda. Ir čia noriu užduoti iššūkį visiems. Nesvarbu ar esate atšalęs katalikas, krikštytas, nekrikštytas, netikintis ar klaidingame tikėjime. Pradėkite melstis katalikiškai ir pastoviai (bent kartą į dieną).

Maldų tipai

Paklausite, ką reiškia melstis katalikiškai? Tai paprasta. Pirmas dalykas, kuris maldą padaro katalikišką, yra persižegnojimas. Trimis dešinės rankos pirštais priliečiate kaktą ir tariate: „vardan Dievo tėvo“, tada priliečiate krūtinę ir tariate: „ir sūnaus“, tada priliečiate kairį ir dešinį pečius tardami: „ir šventosios dvasios, amen“. Viskas, atlikote mažąjį tikėjimo išpažinimą, dabar galima pradėti maldą, bet kokią? Rinktis tikrai yra iš ko.

Verbalinė malda

Verbalinės maldos arba poteriai yra katalikų bažnyčios patvirtintos maldos. Plačiai žinomos ir kartojamos tiksliai, žodis į žodį. Pačios žinomiausios yra „Sveika Marija“, „Tėve Mūsų“, „Tikiu į Dievą tėvą“, „Sveika Karaliene“ ir „Dievo pagarbinimas“. Įveskite šiuos pavadinimus į paiešką ir tikrai be jokio vargo rasite tekstus. Išmokstate mintinai ir kartojate, tikrai labai pravers, nes jomis dažnai meldžiamasi bendruomenėse, susirinkus šeimoje, su draugais, per šventes ir asmeniškai. Dabar yra populiaru jas stumti šalin, neva tai tiktai nevaisingas žodžių kartojimas. Bet iš tiesų šios maldos – tai pirmas laiptelis į dangaus karalystę, vaizdžiai šnekant. Tai yra katalikiško maldingumo pamatas, be kurio nieko nepasieksite dvasiniame gyvenime.

Asmeninė malda

Tai daugeliui žmonių itin priimtina maldos forma. Todėl paplitusi tiek katalikų tarpe, tiek ir kitų krikščionių ar kitatikių bendruomenėse. Deja, iki tokio lygio, kad dažnai naudojama netinkamai, be jokio takto ir atsižvelgimo į aplinkinius. Ir pats esu kaltas dėl netinkamo šio maldos būdo naudojimo, todėl noriu ir kitiems patarti nepersistengti su šiuo maldos tipu.

Katalikų bažnyčioje toks būdas itin mėgstamas ir propaguojamas Jėzuitų ordino, o už katalikų bažnyčios ribų – įvairiose protestantų religinėse bendruomenėse. Bet taip pat mėgstamas ir įvairių gamtatikių, sektantų ir netgi netikinčių tarpe. Daugiausiai dėl to, kad ji yra itin paprasta. Jūs tiesiog meldžiatės savo žodžiais, sakote tai, kuo tuo metu viliatės, ko prašote, ką išgyvenate, už ką dėkojate, ko bijote ir t.t. Nėra jokio formalaus apibrėžimo šiai maldai. Ji gali būti labai trumpa arba labai ilga, viskas priklauso tiktai nuo jūsų.

Reikalas tas, kad tai yra intymioji maldos dalis, tai yra tarsi savo minčių apnuoginimas Dievui. Todėl naudoti šią maldą kaip bendrą yra prastas skonis. Mano požiūriu, kai susirenka būrys žmonių ir meldžiasi šia malda viešai, tai gali būti prilyginama orgijai. Jūs rodote savo dvasinį nuogumą viešai, jis tampa skirtas ne tik Dievui, bet ir aplinkiniams žmonėms, gal netgi daugiau jiems. Žinoma, kai kada įmanoma taktiškai ir skoningai panaudoti šią maldą žmonių grupėje ar bendruomenėje, bet tai itin reti atvejai, labiau išimtiniai ar politiniai, negu priimtini. Juo labiau, kad Dievas ir taip pažįsta žmonių širdis, ir žino viską apie jus, nė nepravėrus lūpų maldos žodžiams.

Tad, puoselėkite savo orumą, nekartokite mano klaidų ir nenaudokite šio maldos tipo viešai, tarp žmonių. Bet kai meldžiatės vienumoje, tai tikrai galite naudotis asmenine malda. Tačiau ši malda yra naudingiausia ir duoda geriausią vaisių, kuomet yra pridedama po verbalinių maldų. Tiesiog sukalbėkite vieną ar kelias verbalines maldas, o po jų, ar prieš jas, asmeninę. Taip palypėsite dvasiniu laipteliu aukščiau, jūsų malda įgaus šiek tiek intymumo, o jūs padėsite pamatą kitam laipteliui ateityje bei išlaikysite orumą žmonių akyse.

Meditacija

Pirmiausia reikia perspėti, kad katalikams meditacija nėra tas pats, kaip, tarkim, budistams ar jogams, kuomet įsitaisoma patogiai ir užsiimama pasinėrimu į „vidinį kosmosą“. Tad, jeigu ką nors žinote apie minėtas meditacijas, išmeskite viską iš galvos. Tos formos yra svetimos ir nepriimtinos. Meditacija katalikui yra apmąstymas, prašymas ir Dievo malonės bei meilės patyrimas. Tai yra neatsiejama rožinio dalis, dvidešimt slėpinių, po penkis skausmo, džiaugsmo, šviesos ir garbės. Rožinio kalbėjimas yra neatsiejama katalikiškos meditacijos dalis. Todėl, jeigu jau išmokote kalbėti pagrindines verbalines maldas, galite imtis rožinio ir meditacijų. Geriausia, jeigu rožinis pašventintas kunigo, bet nešventintas nėra kliūtis pradedančiajam. Apie rožinį būtų galima parašyti atskirą straipsnį, bet dabar pakaks pasakyti, jog iš esmės sekate karoliukus, kalbate verbalines maldas, o mąstote apie minėtus slėpinius. Šis maldos tipas yra pats vaisingiausias. Jeigu sukalbėtumėte bent po penkias paslaptis kas dieną, garantuotai patirtumėte antgamtinį Dievo artumą ir pamatytumėte jo darbus savo ir aplinkinių gyvenimuose. Ir tai taptų jūsų laipteliu į sekantį maldingumo etapą.

Mistinė malda

Patyrę katalikai čia pakels antakį ir paklaus: „Ką??? Nėra tokios maldos!“. Taip, jie bus teisūs, nes „Mistinė malda“ čia žodžių žaismas, kadangi neradau tinkamo angliško žodžio „mental“ vertimo į lietuvių kalbą šiame maldos kontekste, o angliškai šis maldos tipas vadinasi „mental prayer“. Mes lietuviai ganėtinai ūkiški, paprasti, praktiški ir racionalūs žmonės, gal todėl ir neturime daug sąvokų apie vidinę žmogaus būseną, psichiką ir panašius dalykus. Mums tai mistiška, todėl mistinė malda tebus geriausias išsireiškimas. Taigi, kas toji „mistinė malda“?

Čia jau darosi keblu paprastai paaiškinti antgamtiškus dalykus, bet pamėginsiu. Ši malda – tai tarsi įsimylėjėlių žvilgsniai. Ji greičiau ištinka pati, nei leidžiasi sąmoningai pradedama. Kartais jūs einate gatve ir netikėtai pastebite Dievo darbą, rūpestį ar kūrinį ir negalite nesigėrėti, būtent ta pasigėrėjimo akimirka ir yra mistinė malda. Kartais jūs darote kažką paprasto, bet malonaus Dievui ir pajaučiate jo dėmesį, vėlgi ištinka pasigėrėjimo akimirka. Todėl be prieš tai buvusių maldų, vargu ar kada nors gyvenime patirsite šią maldą, bet nesakau, jog tai neįmanoma, vien todėl, kad ji priklauso ne vien tiktai nuo jūsų, bet ir nuo paties Dievo.

Šv. Mišių malda

Išduosiu paslaptį: iš tiesų, galite patirti aukščiau minėtą mistinę maldą arba jos užuominą, jeigu nuoširdžiai dalyvaujate šv. Mišių aukoje. O ypač pagal tradicinį, lotynišką ritą. Mat pagal katalikų mokymą, būtent lotyniška šv. Mišių liturgija dar yra vadinama dieviškąja arba dangiškąja, kadangi jos yra auka, kurią aukoja pats Jėzus Kristus, per kurią aukoja pats save, nekaltąjį avinėlį, savo Dievui Tėvui visagaliui, per kurią nusileidžia Šventoji Dvasia ir būdama tiesos dvasia, per maldą kreipia ir veda mus į vieną, tikrą Dievą.

Tad, šalia visų maldų, raginu sąžiningai dalyvauti šv. Mišiose pagal lotynišką ritą. Šis paprastas, nuobodus darbas, pridėjus visas kasdienes maldas ir meditacijas, iš tiesų mezga, augina ir nokina dieviškus vaisius. O be šv. Mišių aukos, visos maldos pasmerktos taip niekada ir nepasiekti pilnatvės, nerealizuoti pilno potencialo. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl katalikams dalyvavimas šv. Mišiose yra įtrauktas į bažnyčios įstatymus, kaip prievolė.

Tiesa, vienas labai rimtas perspėjimas dėl šv. Komunijos. Jeigu nesate krikštytas, nesate priėjęs pirmos komunijos, nesate ištyręs savo sąžinės ir nepriėjęs išpažinties, gyvenate nuodėmingą gyvenimą ir t.t., jokiu būdu neikite jos priimti. Kita vertus, jeigu esate katalikas ir dar malonės būsenoje, bet einate į modernias (Nouvus Ordo) šv. Mišias, o tenai šv. Komunija dalinama į rankas, arba ją dalina vienuolės, arba, dar blogiau, „altoriaus mergaitės“, berniukai ar šiaip paprasti žmonės, tai prašau jūsų parodyti deramą pagarbą ir atsisakyti ją priimti tokiu šventvagišku būdu, kadangi šitaip nuplėšiate garbę nuo Dievo, o nuo savęs šventumą. Net jeigu daugybė liberalių, modernių ir progresyvių kunigų bei vyskupų sako priešingai, tai tiktai parodo jų vilko kailį, kyšantį iš po sutanos! Bet apie tai kitą kartą…

Dvasinės praktikos

Be maldų, dar turime ir įvairių dvasinių praktikų, kurios pačios iš savęs nėra maldos, bet gali pagilinti maldą ar būti užskaitomos kaip maldos. Pagrindinės tokios praktikos būtų pasninkas, susilaikymas, septyni gerieji darbai sielai ir septyni gerieji darbai kūnui. Taipogi čia priskirčiau ir šlovinimą.

Pasninkas ir susilaikymas

Neatsiejama katalikiško gyvenimo dalis yra pasninkas. Visi katalikai turi privalomas pasninko dienas gavėnios bei advento metu bei privalomą susilaikymą nuo mėsiškų valgių kiekvieną penktadienį bei kai kuriomis kitomis dienomis. Nekalbant apie pačius įstatymus ir prievoles, pasninkas ir susilaikymas gali būti praktikuojami bet kada. Šie dalykai iš esmės naudingi maldai tuo, jog suteikia jai „gylį“ ir aukos pobūdį. Pasninkaudami ir susilaikydami mes atsisakome visiškai normalių, sveikų ir gerų dalykų (kas pasakytų, kad pusryčiai yra blogis?). Tuo būdu vienu šūviu nušauname keletą zuikių. Vienok pratiname kūną ir ugdome įprotį neprisirišti prie materialių, žemiškų gėrybių, kad galėtume labiau vertinti tai, kas slypi už jų, tą, kuris jas mums teikia. O tai įgalina jas tarsi paaukoti Dievui arba paskirti geriesiems darbams, kartu ženkliai pagilinant ir pagerinant maldos gyvenimą.

Gerieji darbai

Pačių gerųjų darbų čia nevardinsiu, bet įdėjau prie nuorodų, tad būtinai pasiskaitykite. Svarbiau, kad kaip malda gali būti prilyginama darbui, taip darbas prilyginamas maldai. Ir jeigu malda yra oras sielai, tai darbai yra jos maistas. Šie gerieji darbai iš tiesų padeda palikti pėdsaką aplinkinių širdyse ir galiausiai tampa tuo, kas lieka žemėje po mūsų išėjimo į aną pasaulį. Vienas garsus žmogus, paklaustas, kaip jis mano, kas bus po mirties? Atsakė: „Tie, kurie mus myli, mūsų ilgėsis“. Mano manymu, gerieji darbai būtent ir užtikrina, kad mums išėjus būtų tokių, kurie mūsų ilgėsis.

Šlovinimas

Į šlovinimą paprastai įeina giesmės, choralai, muzika.Taipogi gali būti šokiai ir žodinis Dievo darbų išpasakojimas kitiems žmonėms. Visgi, kai išgirstu apie šlovinimą, man iš karto iškyla protestantų dainos, šokiai, judesiai, apsipatenkinę veidai ir panašūs katalikui sunkiai pakenčiami dalykai. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo be galo įkvepiančiai, charizmatiškai ir optimistiškai… Drįsčiau teigti, jog dauguma atvejų tai nėra tokie jau geri dalykai ir siūlyčiau jų privengti. Verčiau išlaikyti rimtumą, nei pamesti galvą. Bet, jeigu turite muzikos dovaną ir galite giedoti, tai prisijungimas prie Grigališkai giedančio choro taptų neišmatuojama palaima jums ir aplinkiniams. Mat choralai – itin sena bažnyčios tradicija. Juose skamba kažkas giliai dieviško, bet taip pat giliai žmogiško, rimto, kultūringo ir nuostabaus. Jie tarsi prisiminimas ir viltis laikų žmogaus buvo harmonijoje su Dievu. Ne veltui lotyniškose giedotinėse mišiose jais pakeičiamos kai kurios liturginės maldos! Mano manymu, vien tai yra didelis pripažinimas, o kur dar faktai, jog visa vakarietiška muzikos sistema yra kilusi būtent iš choralų! Kas gieda choralus, tas meldžiasi dvigubai ar net trigubai! Toks giedojimas yra vienu metu malda, darbas ir daugiklis. Mat visi kuriems giedate meldžiasi už jus!

Praktiniai patarimai

Pabaigai linkiu atrasti maldingo gyvenimo saldumą ir teikiamą viltį, todėl nuoširdžiai skatinu pradėti melstis. O kad ši patirtis būtų kuo vaisingesnė, norėčiau pasidalinti praktinėmis savo įžvalgomis:

Skirkite laiko maldai kas dieną, geriausia ryte ir vakare, bet svarbiausia, bent kartą į dieną. Malda dvasiai – kaip oras kūnui. Jūs juk turite kvėpuoti nuolat, tad ir maldos tikslas yra melstis nuolat. Mažiausia, ką galite padaryti – tai melstis stabiliai, bent po kelias minutes į dieną, o daugiausia – tai nuolat gyventi maldoje.
Lotynų kalba yra vienas iš didžiausių katalikų bažnyčios turtų ir oficiali jos kalba, kadangi buvo prikalta prie kryžiaus drauge su pačiu Jėzumi, tad naudokitės ja. Išmokite pagrindines maldas lotyniškai. Tai tikrai nėra sunku. Išmokite tarimo taisykles, o tada pačias maldas mintinai. Tai praturtins jūsų religinį gyvenimą!
Siekite rožinio! Kitaip sakant, pradėkite mokytis tas maldas, kurios reikalingos kalbant rožinį, nes jis yra galingas ginklas, šv. Raštas ant karolių, grandinė į dangų ir katalikiška meditacija. Kuo greičiau galėsite skirti laiko rožinio maldai kiekvieną dieną, tuo greičiau patirsite gausių Dievo malonių!
Melsdamiesi asmeniškai, nebijokite klausti. Dievas itin greitai atsako į klausimus TAIP arba NE bei rūpinasi atvesti į jūsų gyvenimą žmones, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai padėtų atsakyti į jūsų klausimus, abejones ir t.t.
Domėkitės tradicinėmis Šv. Mišiomis, nes jos yra aukojamos nuo pat katalikų bažnyčios atsiradimo visus 2000 metų ir ne veltui! Tridento susirinkimo metu jos paskelbtos vienintelėmis katalikų bažnyčios mišiomis iki amžių pabaigos!
Stenkitės atsikratyti iš savo namų, galvos ir širdies visko, kas primena stabmeldiškus baibokus, dvasinius žaidimus, burtus, talismanus ir panašius okultinius dalykus. Jie trukdo šv. Dvasiai jus teisingai vesti. Todėl bent jau šio maldos „bandymo“ metu privalote kiek įmanoma viso šito atsikratyti.
Melskitės ir malda išmokys jus melstis. Net jeigu nieko ir nejaučiate, nenustokite. Užsibrėžkite tikslą, trūks plyš, melstis bent kartą į dieną, sakykime, mėnesį, du, tris, pusę metų, metus…

Nuorodos

How to Pray in Latin