Dievo ir bažnyčios įstatymai bei pragaras

Šį kartą apie daugeliui girdėtus, ne kartą aiškintus ir visaip lankstytus, kritikuotus, bet amžiams įtvirtintus Dievo ir bažnyčios įstatymus. Noriu savais žodžiais apžvelgti jų biblinį kontekstą, reikšmę ir paskirtį katalikų bažnyčioje ir už jos ribų. Būtent šie įstatymai, tiksliau nenoras jų laikytis, daug kam yra kliūtis gyventi pilnavertį katalikišką gyvenimą. Taip yra iš dalies dėl mūsų puolusios dvasinės būsenos, bet iš dalies dėl šių įstatymų nesupratimo, kadangi retai kada jų prasmė ir reikšmė būna žmonėms paaiškinama. Paprastai žmonės su jais susipažįsta, kai pastarieji yra nuleidžiami iš „viršaus“, kaip sandoris. Nori į dangų – laikaisi šių penkiolikos įstatymų (10 Dievo, 5 Bažnyčios). Kitais atvejais – gąsdinančiai: nesilaikai – keliausi tiesiai į pragarą! Arba, kaip dabar populiariau, santykio principu: jeigu mane mylėsi, tai neturėsi kitų dievų, netarsi mano vardo be reikalo, švęsi sekmadienį, gerbsi savo tėvą ir motiną ir t.t. Iš tiesų, visi būdai teisingi, bet kiekvienas reikalauja tinkamo supratimo ir sąžinės įdirbio. Nes natūraliai žmonės jų nemėgsta, todėl visaip bando priderinti įstatymus prie sugedusios sąžinės, o ne priešingai. Ir tuomet įstatymai tampa dešimčia pasiūlymų, kuriuos galima aiškinti, vienų laikytis, kitus atmesti ar „pritempti“.

Žmonės, kurie nuleidžia šviežiems katalikams šiuos įstatymus iš viršaus, turėtų įsitikinti, kad žmogus iš tiesų nori ir siekia būti kataliku, o dar geriau – myli tikrą, katalikų bažnyčią. Tie, kurie įstatymais gąsdina, teisingai daro, nes Dievo baimė yra išminties pradžia, bet tuomet patys turėtų puikiai juos išmanyti, kad įkvėptų baimę teisingai ir pamatuotai. Tie, kurie graudina sąžinę ir skatina laikytis įstatymų iš meilės Dievui, pirma turėtų tą meilę sužadinti, nupasakodami Dievo darbus, kurie buvo atlikti vardan mūsų, kad šie įstatymai būtų. Ką pamėginsiu ir atlikti šiuo rašiniu, kuris bus drauge ir bendrinis šv. Rašto apžvelgimas įstatymų atsiradimo klausimais.

Dievas sukuria žmogų

Žvelkime nuo pat pradžios knygos, kuomet sukuriami angelai, žemė ir žmogus. Dievas sukuria žemę, dangų ir šviesą – kuri taip pat reiškia angelus, – kurią padalina į dieną ir naktį. Čia labai įdomu pasvarstyti, kaip įvyksta šis padalijimas. Esu girdėjęs aiškinimų iš įvairų šaltinių, jog galėjo būti taip, kad Dievas sukūręs angelus jiems atskleidė savo planą: štai moteris, ar tarnausite man, jeigu ji mane pagimdys? Dalis angelų ima maištauti ir nupuola į naktį. Šios nuodėmės pasekoje atsiranda pragaras, kaip amžinas atskyrimas nuo Dievo. Vienas iš angelų, nelaboji gyvatė, puola žemėn ir ima tykoti moters. Ir pagaliau Dievas sukuria žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, turintį nemirtingą sielą. Šis žmogus yra tobulas, gyvena žemėje vienas, todėl turi visišką laisvę, gaunamą iš visiško buvimo Dievo dvasioje. Pavadina ir valdo augalus, gyvūnus ir visus kūrinius. Jam nereikalingi jokie įstatymai, nes jis, būdamas Dievo dvasioje, pats yra įstatymas. Kol Dievas sukuria jam moterį, kurią pamatęs Šėtonas skuba suvilioti, sutepti savąja nuodėme ir taip pažeminti Dievą, sužlugdyti jo planą…

Žmogus nupuola į nuodėmę

Čia prasideda žmogaus nuopuolis, jis praranda Dievo dvasią (Kristų?), bet Dievas iš karto praneša gyvatei, kad planas nežlugo (Pradžios 3-15), jis supriešins gyvatę su moterimi, jos palikuonį su gyvatės palikuoniu, ši moteris sutraiškysianti gyvatės galvą savo kulnu.

Tačiau pats žmogus, nors ir puolęs, vis dar mylimas Dievo ir šv. Dvasia vis dar būna su juo, todėl pirmieji žmonės gyvena ilgai, dauginasi ir gimsta jiems dukros. Ir tada prasideda ištvirkavimai, kurie įžeidžia Dievą, jis nusivilia, jog iš žmogaus teliko mėsa. Šv. Dvasia pareiškia nebūsianti su žmogumi ilgiau nei 120 metų. Žmonės, praradę santykį ir gyvendami kūnui vis labiau moraliai degraduoja, Dievas neapsikentęs nutaria juos visus paskandinti drauge su visa Žeme. Tačiau randa vieną, kuris yra teisus jo akyse, ir duoda jam perspėjimą bei patarimą konstruoti laivą, Nojaus Arką, kuri išgelbėsianti jį ir jo šeimą. Štai čia atsiranda nauja viltis. Galbūt žmonių giminė, globojama Dievo Arkos (bažnyčios), galėtų būti išgelbėta… Tad Dievas duoda vaivorykštę, kaip taikos ženklą ir pažadą, jog daugiau niekuomet nebenaikins žmonių, bet kartu kaip lanką, kurio strėlė šaus į Dievą, nuo kurios jis būsiąs sužeistas dėl žmonių nuodėmių.

Dievas sukuria tautą

Nuo čia žmonės netrunka vėl degraduoti, tačiau vis dar turi visišką laisvę gyventi pagal savo laisvą valią. Žemėje gausėjant žmonių, ima rastis bendruomenės, tautos, tarpusavio susitarimai, įstatymai, civilizacijos ir tarptautiniai projektai. Laisva valia išnaudojama gamtos garbinimui, netikrų dievų kūrimui, žiaurių įstatymų leidimui, žmonių pavergimui, ištvirkavimui ir t.t. Tokių puolusių, laisvamanių žmonių natūrali santvarka dažnai panaši į šiuolaikinį komunizmą. Bet čia Dievas nutaria parodyti visiems tautos pavyzdį ir suburti savo tautą!

Pasirenka tam žmones, esančius Egipto vergijoje, engiamus, išnaudojamus, persekiojamus, beteisius, prislėgtus, pavargusius. Parenka jiems vedlį, per kurį išveda juos iš Egipto, pažada nuvesti į jiems skirtą žemę, pakeliui juos globoja, saugo, girdo ir maitina. Galiausiai sudaro su jais sandorą, duoda sandoros skrynią (angl. Ark of the Covenant) ir garsiuosius dešimt savo įstatymų, kaip teisinį ir moralinį pamatą savo tautai (Išėjimo 20:3-17). Iš čia kilę Dievo įsakymai, kurių dabar laikomės bažnyčioje:

1. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.
2. Netark Dievo vardo be reikalo.
3. Švęsk sekmadienį.
4. Gerbk savo tėvą ir motiną.
5. Nežudyk.
6. Nepaleistuvauk.
7. Nevok.
8. Nekalbėk netiesos.
9. Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries.
10. Negeisk svetimo turto.

Kuriuos jie tuojau pat sulaužo ir atsiranda reikalas teisti, o kadangi įstatymas ateina iš Dievo, tai suteikia ir daugiau įžvalgų apie pragarą, kaip bausmę ir atpildą už įstatymo nesilaikymą. Dabar jis nebėra vien tik atskyrimas nuo Dievo, bet ir mirties bausmė. O žmonės pasidalina į esančius malonės būsenoje ir atskirties būsenoje. Visgi šis įstatymas neįtikėtinai žmogiškas ir realiai daug žmonių dėl jo būna išteisinami ir apsaugomi nuo asmeninio keršto. Mat žmonės užuot aiškinęsi skriaudas asmeniškai, dabar eina pas Mozę ir jo pagalbininkus teisėjus, kurie dažniausiai padeda išspręsti nesutarimus kur kas taikiau ir mirties bausmę pritaiko itin retais atvejais. Kur kas rečiau nei kitos tautos arba negu mirties atvejai, ištikę asmeninio aiškinimosi metu. Be to, čia regime būsimo išpažinties ir nuodėmių atleidimo sakramento užuomazgas. Nepaisant to, ši tauta nesugeba gyventi pagal įstatymą ir išlaikyti savo sandorio dalies. Todėl bręsta reikalas ir raginimas nešiotis įstatymą ant kaktos ir dešinės rankos. Žmonės šį raginimą supranta pažodžiui ir realiai ima nešiotis įstatymo ištraukas prisirišę ant kaktos ir ant rankos… Galiausiai užsitraukia Dievo nemalonę, praranda sandoros skrynią, juos vėl pavergia kitos tautos.

Tauta pavergiama

Tada Dievo tauta atiduodama didžiojo Babilono vergijai, bet paties Babilono karaliaus ir jo karalystės galybę suteikia Dievas. Jis leidžia karaliaus galiai augti, o karalystei stiprėti. Natūralu, kad karalius išpuiksta, ima pats jaustis ir viešpatauti lyg būtų dievas. Tačiau tikrasis, gyvasis Dievas leidžia tapti turtingiausia ir galingiausia karalyste, kokią įmanoma žmogaus rankomis sukurti. Ji tampa tarsi gyvybės medis, nuo kurio valgo įvairios tautos ir žvėrys.

Tačiau įdomu tai, jog šioje vietoje Dievas apreiškia karaliui sapną, kuriame matoma didžiulė žmogaus skulptūra (Danielio 2:30-44). Galva iš aukso, krūtinė ir rankos iš sidabro, pilvas ir šlaunys iš žalvario, kojos iš geležies, o pėdos iš geležies ir molio. Ir panašiai kaip su sapnais Egipte, čia vėlgi iš visų karalystės žiniuonių, išminčių, šamanų, burtininkų ir kerėtojų – jokios naudos. Niekas nesugeba sapno paaiškinti, todėl karalius supykęs išleidžia įsakymą juos visus išžudyti. Ir šioje vietoje turime pranašą Danielių, kuris ryžtasi išaiškinti sapną su Dievo pagalba, už tai įsakymą paprašo atšaukti.

Šiame sapne yra paskelbiama apie Dievo imperiją ir bažnyčią. Mat sapno skulptūros auksinė galva yra Babilonas, po jo seks silpnesnė imperija, po jos dar silpnesnė, bet labai karinga ir tvirta, kaip geležis. Tačiau ji pradės maišytis su moliu ir taps trapi. Tada Dievas numes savo kertinį akmenį, ant kurio bus įkurta jo imperija, gyvuosianti amžinai!

Karalius, sužavėtas Dievo galybės, pagamina žmogaus skulptūrą iš aukso ir išleidžia įsakymą visiems piliečiams ją garbinti, vos tiktai išgirs bet kokį muzikos instrumentą. Visus atsisakiusius tą daryti, jis įmesiąs į krosnį. Tuo atskleidžiama dar viena pragaro savybė, tai amžinoji ugnis, kuri vėliau patvirtinama Naujajame Testamente. Matomai Dievas panaudojo šią karalystę, kaip žemišką maketą būsimajai savo karalystei. Mat jis irgi atsiųs žmogų, tobulą, tarsi aukso vertės, o tie, kurie, suskambėjus bažnyčios varpams, jo negerbs, iš tiesų degs negęstančioje ugnyje, mat jų sąžinė užsiliepsnos aitriausiomis liepsnomis, kai sužinos šio žmogaus vertę! O dvasia amžiams atskirta nuo Dievo neras atilsio…

Danieliaus draugai išminčiai nesilaiko Babilono karaliaus įsakymo ir skulptūros negarbina. Karalius įsiunta, įsako įmesti juos į krosnį ir dar iškūrenti ją septynis kartus karščiau, nei įprastai! Visgi, jie sutinka verčiau būti įmetami į šią žemišką krosnį, nei garbinti netikrą dievą. Tada sukalbėję maldą, atsiduoda Dievo valiai, o šis atsiunčia angelą, kuris juos krosnyje apsaugo nuo kaitros. Spendžiant iš aprašymo, jie ten jaučiasi ne ką prasčiau nei mes po „Nekropolio“ (Akropolio – aut. past.) kondicionieriumi. Karalius, nors ir sukrėstas Dievo galybės, vis vien lieka išpuikęs. Vaikštinėja stogais ir gėrisi, koks puikus tas Babilonas, kurį pastatėme (jis pats ir jo didenybė)… Čia Dievas iš karaliaus atima protą, padaro jį tarsi gyvulį, eilę metų jis gyvena lauke ir ėda žolę, kol pagaliau deramai pagarbina tikrąjį Dievą.

Vėliau Babilono karalystei ateina galas, kai karaliaus Nebukadnezaro įpėdinis, karalius Belšazaras iškelia puikią puotą, o apgirtęs įsako atnešti aukso ir sidabro indus, paimtus tėvo laikais iš Jeruzalės šventyklos. Ir ima gerti iš jų pats karalius ir jo didžiūnai, jo žmonos ir sugulovės. O begeriant ima šlovinti netikrus dievus, pagamintus iš aukso ir sidabro, žalvario, geležies, medžio ir akmens. Bet tada karalius išvysta kažką rašančią ranką, siaubingai išsigandęs ima panikuoti, kol jo žmona pasiūlo kreiptis į Danielių. Atsisakęs bet kokio atlyginimo, Danielius sutinka paaiškinti karaliui kas buvo užrašyta: Dievas suskaičiavo tavo karalystės {dienas} ir privedė ją prie galo; tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir buvai rastas lengvas; tavo karalystė yra padalyta ir atiduota medams ir persams“.

Čia svarbu paminėti, jog karalius Belšazaras iš tiesų nebuvo Nebukadnezaro sūnus. Tarp jų dar buvo keletas karalių, valdžiusių Babiloną. Bet norėčiau dar kartą pabrėžti, jog Babilono karalystė buvo tam tikras išankstinis modelis ar apraiška būsimosios Dievo karalystės – katalikų bažnyčios. Ir šiuos biblinius Babilono karalius būtų galima tam tikra prasme prilyginti katalikų bažnyčios popiežiams, gal todėl čia ir išreiškiamas tėvystės ryšys. Jeigu pirmasis popiežius Petras, kaip ir karalius Nebukadnezaras buvo paskirti paties Dievo, tai sekantys yra jų įpėdiniai, kurie darosi vis lengvabūdiškesni šventumo atžvilgiu ir todėl mažiau pateisinami, o jų valdžia mažiau svari. Dėka šios paralelės įžvelgiu įdomų paradoksą. Bažnyčios istorijoje visi popiežiai turėjo asmeninių ydų, kai kuriems Dantė netgi išskyrė specialią vietą pragare, bet jie neliesdavo švento bažnyčios palikimo, kaip tikėjimo tiesa, sakramentai ir moralė. Tačiau paskutiniu metu, panašu, jog yra atvirkščiai, didesnė dalis modernių laikų popiežių gyveno ar gyvena kur kas tvarkingesnį asmeninį gyvenimą, bet vis lengvabūdiškiau linkę elgtis su minėtu šventuoju palikimu, kas pačiai karalystei gali kainuoti pralaimėjimą, okupaciją ar sunaikinimą, o jos gyventojams virsti išbandymais, galimai užtraukti kūno kančias ar netgi pragarą.

Naujasis įstatymas

Dabar šoktelėkime į Naująjį Testamentą. Jame randame nekaltąją mergelę Mariją, kurios istorija prasideda nuo jos meilės Dievui pripažinimo (Luko 1-30). Ateina angelas, kuris pateikia jai sandorą su Dievu, su kuria jinai sutinka ir taip tampa naująja sandoros skrynia. Tiesa, iki šios sandoros išsipildymo dar praeis laiko, bet jinai sutinka suteikti Dievui kūną šiame pasaulyje. Savo ruožtu, Dievas jos kūną paima pas save į dangų. Net jeigu žmonės netiki šia istorija pažodžiui (ją itin mėgsta išjuokti įvairaus plauko netikintys), tai galima žiūrėti į dvasinę šio sandorio plotmę. Pakartosiu, Dievas jos kūną paima į dangų. Suprask, įsteigtoji bažnyčia yra Dievo mistinis kūnas, karalystė žemėje, gyvuosianti amžinai. Marija yra tapusi vienu kūnu su Dievu ir naujoji sandoros skrynia yra danguje, iš kur jos niekas pavogti negali, kaip kad buvo pavogta senoji. Todėl kiekvienas jos narys, pagal Marijos tikėjimo modelį, galės patekti į dangų! Taigi, koks tas tikėjimo modelis?

Ogi Jėzus Kristus išgrynina Mozės įstatymą, kai patyręs teisininkas jo paklausia, kas yra būtina norint patekti į dangų? Čia gauname dviejų įstatymų formulę, pagal Marijos tikėjimo ir gyvenimo modelį:

Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Mylėk savo artimą kaip save patį.

Mato 22:35-40

Būtent Marija sugebėjo mylėti Dievą, kaip jam priimtina. Ji taipogi visą gyvenimą su Kristumi dalijosi bendra meile žmonėms. Istorija apie vandens pavertimą vynu būtent tai parodo. Vėliau Jėzus Kristus pridėjo dar ir naują įstatymą:

„Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“

Jono 13:34

O kaip mus mylėjo Kristus, paklausite? Ogi sakydamas tiesą, atleisdamas, gydydamas, patardamas, mokydamas, apgindamas, paguosdamas, iškęsdamas, padėdamas bėdoje ir mirdamas už daugelį. Esu tikras, kad jo meilė niekaip ir niekuo nepriminė dabar populiarėjančio emocinio prievartavimo, kuris sutinkamas šiandieninės bažnyčios alfa kursuose, protestantų bendruomenėse ir netgi pasauliečių įmonėse!

Nuo čia Mozės įsakymas nėra panaikinamas, bet įgauna kitokią prasmę. Jis veikia taip, kaip mes įpratę katalikų bažnyčioje. Tai yra, pagal jį mes nebeteisiame kitų ir nebetampome jų po teismus, ir nebemėtome akmenimis vieni kitų. Mes VISKĄ ir VISIEMS BESĄLYGIŠKAI atleidžiame. O pagal Dievo įsakymus einame į klausyklą ir teisiame SAVO sąžinę. Visą savo purvą, bjaurastį duodame nuteisti ir nupjauti, išeiname, tam tikra prasme, apipjaustyti ir nuplauti avinėlio krauju. O tada einame ir dirbame, kad padėtume vieni kitiems kuo tiktai pajėgiame! Ir už tai esame išnaudojami, išjuokiami, engiami, ignoruojami, šmeižiami, kartais atskiriami nuo bažnyčios, tremiami ar netgi žudomi! Bet pridėję meilę Dievui ir jo įstatymams įvykdome naująjį įstatymą! Šitą meilę įrodome atsisakydami netikrų dievų, laikydamiesi jo įkurtos bažnyčios įstatymų, eidami į šv. Mišias, nedarkydami jų liturgijos, gerbdami, saugodami ir perduodami bažnyčios tradicijas bei skelbdami Tiesą, net jeigu dėl jos tektų eiti į žmogaus paruoštą krosnį. Šitaip turime įstatymą ant kaktos ir ant dešinės rankos. Mat jeigu esame įsirašę jį širdyje ir vykdome, tai jis mus paženklina ir išskiria. Ir visai nesvarbu ar taip dirbate visą gyvenimą, ar kokius metus gyvenimo pabaigoje. Atlygis visiems vienodas – Dievo malonė ir palaima danguje!

Tuo mes ir skiriamės nuo visų kitų religijų. Tuo esame vienintelė teisinga ir tikra, kad „mūsų“ Dievas apie savo atėjimą pranešė iš anksto! Nuo pat Adomo laikų pranešinėjo, nuolat. Nuo tų laikų visi žmonės ilgisi tikro ryšio su Dievu, bet dėl savo puikybės ryžtasi patys jį pasiekti. Pačių įvairiausių būdų prisigalvoja, o Dievas ateina pats ir pasako viską vienu sakiniu! Mums belieka tiktai išgirsti ir širdimi atsiliepti.

Dar kiek vėliau, šito protestantai baisiai nekenčia, Jėzus pastato savo akmenį, uolą iš Danieliaus sapno! Apaštalą Petrą. Sakydamas, kad tu esi uola, ant kurios pastatysiu savo bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės (Mato 16:18). Kitam apaštalui atiduoda Mariją ir kartu sandoros skrynią, sakydamas: štai tavo motina, štai tavo sūnus. Tada per apaštalą Paulių nuritina uolą į Romą. Ir štai, Romos katalikų bažnyčia – Vienintelė tikroji bažnyčia visiems laikams!

Ir štai mes turime Dievo plano išsipildymą, vienu metu įkuriamas mistinis kūnas, tauta, imperija ir bažnyčia. Jos nariais tampame per krikštą. Per jos septynis sakramentus gauname itin brangių Dievo malonių. Ir per ją tampame atpirktaisiais Dievo vaikais. Natūralu, kad čia atsiranda dar keli įstatymai, tiesa, ne dieviški, bet paremti jais:

1. Sekmadieniais ir kitomis įsakytų švenčių dienomis dalyvauk šventose Mišiose ir susilaikyk nuo sunkių fizinių darbų.
2. Bent kartą per metus atlik išpažintį.
3. Bent apie Velykas priimk Švenčiausiąjį Sakramentą.
4. Laikykis Bažnyčios nustatytų pasninkų.
5. Paremk Bažnyčią.

Ir vis tiek esame, kaip Kristus sako, elgetos, nuogi vargšai. Jis sako: pirkite iš manęs auksą, ateikite pas mane, aš jus aprengsiu. Ta valiuta, už kurią perkamas Viešpaties auksas, vėlgi, yra meilė vieni kitiems. Tie rūbai, kuriais nori mus aprengti, yra austi Dievo, nuplauti jo paties kruvinomis rankomis.

Tuo tarpu nelabasis irgi nesnaudžia, visokiausiais būdais bando kovoti prieš mergelę Mariją, neigdamas jos reikšmę, šventumą, visaip dergdamas ir piktžodžiaudamas. Teigdamas, kad eucharistija yra tiktai simbolinė vakarienė, o ne tikras kūnas ir ne tikras kraujas. Gundydamas pasidaryti išpuikusiais dievaičiais, kuriems Dievo įstatymai tebūtų tiktai pasiūlymai, sakydamas „pragaro nėra, viskas jums galima“. Ir galiausiai niokodamas pačią bažnyčią iš vidaus visokiausiais skandalais, modernizmu, vilkais su sutanom, melais ir išdavystėm. Viskuo, kuo tiktai gali. Paskutinėse Naujojo Testamento knygose yra įspėjimas, jog ši bažnyčia bus trumpam nugalėta gyvatės ir jos palikuonio, joje pasklis šėtono dūmas ir ji taps antikristo sostu. Ji bus kaip toji Babilono karalystė, kurioje karalius Belšazaras girdė paleistuves iš šventų indų, todėl ji bus girta šventųjų krauju. Kaip religinio globalizmo sostinė. Religija su visais religijos atributais, bet be turinio, t.y. be tiesos, be kryžiaus ir be meilės. Šių nedorėlių tikslas vienas: visas religijas apjungti, suburti po vienu stogu ir parduoti žemės galiūnams.

Man labai panašu, kad šitai vyksta mūsų laikais, nes šiais laikais bažnyčia yra keliaujanti (plačiu keliu į pragarą, turbūt?), katalikų tikėjimas tapęs „viena iš religijų“, ekumenizmo sinodais prisidengiant parvežami ir pastatomi ant altorių stabai, statomi tarpreliginiai maldų namai. Eucharistija be deramos pagarbos dalinama bet kam ir bet kaip. Tuo tarpu tikroji šv. Mišių auka palikta vos keliose bažnyčiose. Ir visa tai neva Kristaus vardu. Ką gi, mažutėliams belieka melstis, melstis ir dar kartą melstis. O tada atgailauti ir mylėti ją labiau nei bet kada anksčiau. Tokiu būdu bus grąžintas šventumas bažnyčiai ir taps Marijos kulnu, kuris pagaliau sutraiškys gyvatei galvą! Šios pabaigos mintys įkvėptos šių vaizdo įrašų, jeigu mokate angliškai, rekomenduoju nepagailėti kelių minučių ir juos peržiūrėti.

Nuorodos

• Kodėl dangus tik šventiesiems