Tradicija, modernizmas ir Šv. Mišios

Po įvairių klaidžiojimų, ieškojimų ir skaitymų imuosi tyrinėti vienintelę, teisingą, arba, kaip sako bažnyčios atstovai, pilnavertišką religiją. Romos katalikų bažnyčios religiją. Ilgai galvojau, kokia tema labiausiai tiktų pradėti nagrinėti šią neišsemiamą, prieštaringą, pilną kategoriškų teiginių, radikalių prieštaravimų ir abejonių tematiką. Nieko geriau nesugalvojau, kaip pradėti nuo paties šios religijos centro – Šv. Mišių. Šiuo straipsniu noriu trumpai apžvelgti jų istoriją, pakalbėti apie skirtingas šventimo praktikas, liturgiją ir, jeigu pasiseks, bent kiek nors paliesti esmę.

Lotyniškos Šv. Mišios

Žmonės, panašūs į mane, gimę vėliau, nei 1965’iais metais, tikėtina, kad žino ar pažįsta „šiuolaikines mišias“ (novus ordo missae), bet, galimai, nėra patyrę bažnyčios istorijoje ilgiausiai praktikuotų Šv. Mišių (ordo missae), dar vadinamų lotyniškomis, Tridentinėmis, arba, netiksliai, tradicinėmis mišiomis. Netiksliai, nes lotyniškai „tradere“ reiškia perdavimą iš rankos į ranką (angl. to hand down). Kai kalbame apie pačias mišias (o ne apie liturgiją), reikia prisiminti, kad Šv. Mišios yra perduotos Kristaus, per bažnyčią, kaip tobulas būdas žmogui garbinti Dievą. Todėl pats faktas, kad vis dar švenčiame mišias vienokia ar kitokia forma ir yra nekintanti tradicija, pačios mišios niekaip negali būti skirstomos į tradicines ir netradicines. Reikėtų sakyti, kad mišios laikomos pagal Tridentinę arba Vatikano II’ojo tradiciją, nes liturginės priemonės ir būdai joms laikyti buvo perduodami nuo Tridento²⁶ arba Vatikano II’ojo¹⁸ bažnyčios susirinkimų.

Nepaisant to, kad abejos mišios atlieka tą pačią, Dievo garbinimo funkciją, būdas ir priemonės skiriasi. Panašiai, kaip skiriasi klasikiniai ir modernūs pastatai, baldai ar kiti daiktai. Funkcija ta pati, bet dvasia kita. Modernūs dažniausiai linkę į efektyvumą, minimalizmą, populiariai banalią estetiką. Tuo tarpų klasikiniai į tai kas išbandyta, ištobulinta ir tvaru. Orientuota į aukščiausią žmogui pasiekiamą gėrį, o dažnai ir prabangą (jei spalvos, tai sodriausios, jei raštai, tai vingriausi, jei auksas, tai gryniausias, jei forma, tai tiksliausia, jei charakteris, tai savas, jei muzika, tai išraiškingiausia).

Tridentinės mišios yra dviejų tipų: skaitytinės ir giedotinės. Taipogi trijų intencijų: įprastinės, gedulingos ir iškilmingos. Visos padalintos į kelias dalis: apšlakstymą, katechumenų mišias, tikinčiųjų mišias ir pabaigą. Prieš prasidedant Šv. Mišioms, dažnai kalbamos maldos įvairiomis intencijomis. Paprastai už tėvynę arba rožinis. Tada prasideda pradžios giesmės. Lietuvoje dažniausiai giedama A. Strazdo sukurta giesmė „Pulkim ant kelių“. Jos metu įeina kunigas su patarnautojais, o baigiantis giesmei vyksta apšlakstymas, tarsi savotiškas apvalymas „Apšlakstyk mane yzopu, kad būčiau švarus. Nuplauk mane, kad būčiau baltesnis už sniegą“.

Netrukus prasideda pirmoji dalis: katechumenų mišios. Ši dalis būdavo skirta bet kokiems žmonėms, nebūtinai katalikams, nekrikštytiems, nesutvirtintiems ir t.t. Katechumenų mišios prasideda laiptų maldomis, kuomet patarnautojai pasikeisdami su kunigu kalba atgailos maldas ir išreiškia intenciją prieiti prie Dievo altoriaus. Po to kunigas žengia prie altoriaus, į kurį atsisukęs ir aukoja visas likusias mišias. Į žmones atsisuka tik tuomet, kai yra reikalas į juos kreiptis (paprastai norėdamas pranešti apie Dievo buvimą, duoti nuodėmių atleidimą ir pranešti apie mišių aukos pasiuntimą). Giedotinėse mišiose pradedamos giedoti psalmės, o skaitytinėse vyrauja tyla. Tada seka prašymas išgirsti, išklausyti ir pasigailėti (Kyrie, eleison, Christe, eleison…). Katechumenų mišios baigiasi skaitiniais, evangelija, pamokslu ir tikėjimo išpažinimu.

Antrojoje dalyje likdavo tiktai tikintieji, nes ši dalis veda į atgailą ir komuniją su Kristumi. Kunigas prie altoriaus meldžiasi įvairiomis maldomis (intencija, vyno ir duonos perkeitimai, viešpaties malda). Tikintieji kai kurias iš jų pradeda, kai kurias užbaigia. Šios maldos trunka maždaug pusę šios dalies, kol pasiekia komuniją, kurią pirmas priima kunigas. Tada kalbamos atgailos maldos, prašoma pasigailėjimo, žadama pasitaisyti, būti geresniais Dievo akyse. Žmonės, norintys priimti Šv. Komuniją eina ir klaupiasi prie „liturginio stalo“, atitvaro uždengto balta staltiese. Po jos seka antifona, nuodėmių atleidimas ir pasiuntimas „Ite missa est“ (lot. eikite, auka pasiūsta). Šioje vietoje prasideda mišių pabaiga, skaitoma pabaigos evangelija, dėkojama Dievui. Galiausiai, tikintieji lieka melstis su patarnautojais (kartais ir su kunigu). Po pabaigos maldų, kol patarnautojai tvarko altorių, dera melstis asmeninėmis intencijomis.

Praktikoje, Tridentinės mišios puikiai įkūnija katalikų tikėjimą, jį praktikavusių žmonių įdirbį, dvasinį turtą ir turi neginčijamai katalikišką charakterį. Juk visiškai logiška, šiuo būdu mišios buvo švenčiamos praktiškai nuo apaštalų laikų! Jos jungia šių laikų tikinčiuosius su visų laikų tikinčiaisiais ir šventaisiais. Nors Tridento susirinkimas vyko tik 1545 m. tačiau pats laikymo būdas nebuvo radikaliai pakeistas, o tiktai suvienodintas atsižvelgiant į tuometinių bažnyčių praktiką. Visais šiais laikais pagrindinis katalikų bažnyčios tikslas, kaip sako pats pavadinimas lot. catholicus, buvo apjungti žmones į visuotinę, universalią, viską apimančią religiją ir tuo pačiu į bendrą dvasią. Viso to raktas Kristus, lotynų kalba ir standartinės apeigos, kurių centras ir yra Šv. Mišios. Nuostabus dalykas, pagal šį išlaisvinantį principą, galėčiau nusigauti nors ir į pasaulio kraštą, o tenai nuėjęs į bažnyčią, pilnavertiškai dalyvaučiau Šv. Mišių aukoje.

Tuo tarpu Vatikaninės atrodo patogesnės, efektyvesnės ir estetiškai minimalistinės, paprastesnės kunigams laikyti ir žmonėms sekti. Užtat tėra praktikuojamos vos apie 50 metų ir su ekumeniniu tikslu pritraukti kuo didesnę masę žmonių, jei prireiks, nusileidžiant iki pataikavimo jų dvasiniam bagažui. Tam naudojamas ir vadinamasis „kunigo kultas“, kuomet mišių pažiba yra būtent kunigas, o vertė – kiek jis pademonstruoja sąmojo ir charizmos. Apskritai šis modelis, nors ir išreiškia tam tikrą universalumą, neišlaisvina žmogaus iš valstybės (ką jau kalbėti apie pasaulį) rėmų, nes remiasi valstybine kalba ir liturgine laisve. Kuri drauge su pataikavimu neformuoja bendros dvasios pasauliniu lygmeniu. Paprastas pavyzdys: daugybė protestantų pereidinėja į šiandieninį katalikų tikėjimą įvairiuose bažnyčios lygmenyse ir minėta liturginė laisvė, bei pataikavimas, suteikia galimybes jiems įtakoti katalikiškų mišių bruožus. Galiausiai turim skirtingas apeigas, skirtingose bažnyčiose. Daug protestantiškos muzikos ir daugybę liturginių nesusipratimų, kurie gražiai atrodo iš išorės, tačiau yra atitolę nuo tikrosios savo funkcijos (altoriaus mergaitės, pasauliečiai dalyjantys komuniją, anekdotai, mišių šventimas prie „stalo“ ir t.t.). Svarbiausia, atsisakome ir prarandame katalikišką savitumą, išsižadame bažnyčios įdirbio. Faktiškai išmetame savo turtą vardan kažko naujo.

Ir šie vertybiniai skirtumai iš tiesų yra labai dideli. Dėl jų, po novus ordo missae įvedimo, bažnyčią ėmė krėsti liberalų ir konservatorių vidiniai nesutarimai, faktiškai privedę prie dar vieno skilimo (po rytų bažnyčios, anglikonų ir protestantizmo). Uždraudus laikyti Šv. Mišias pagal Tridentinę tradiciją daugybei pasauliečių ir kunigų tas nepatiko. Kai kurie kunigai, naudodamiesi liturgine laisve, mėgino išsaugoti kuo daugiau Tridentinių elementų naujoje mišių formoje, kiti visiškai atmetė naująją formą.

Šv. Pijaus X’ojo kunigų brolija

Ilgainiui Tridentinėms mišioms ištikimiausi katalikai susibūrė aplink Šv. Pijaus X’ojo kunigų broliją (lot. Fraternitas Sacerdotalis Sancti Pii Decimi, FSSPX), dar vadinamą SSPX. Ši tema yra verta atskiro straipsnio. Kol kas pakaks perspėti skaitytoją, kad susidomėję Tridentinėmis mišiomis, greičiausiai turės susidurti su šia brolija, kadangi per pusę amžiaus jie pasiekė tris dalykus pasauliniame lygmenyje²⁰:

1. Laikė daugiausiai Šv. Mišių pagal Tridentinę tradiciją.
2. Pripildė internetą straipsniais, kodėl novus ordo missae yra blogio išraiška.
3. Prirašė nemažai straipsnių apie tai, kodėl moterys neturėtų dėvėti kelnių.

Kalbant rimtai, derėtų į šią bendruomenę žiūrėti atsargiai. Nors šiuo metu jie nėra ekskomunikuoti ar oficialiai atsiskyrę nuo Romos katalikų bažnyčios, visgi faktinė atskirtis yra. Pagal bažnytinę teisę (kanono įstatymą), jų mišios ir sakramentai yra galiojantys, bet nelegalūs (su galimomis išimtimis)¹⁶. Jeigu naudotumėtės šios bendruomenės paslaugomis, tai būtų kažkas tokio, kaip nelegalius Windows įsidiegti. Faktiškai viskas veikia, net geriau, nei legalioje versijoje, o realiai šie Windows neturėtų egzistuoti. Arba važiuotumėte puikiu automobiliu, kuris nėra registruotas. Pas juos legaliai lankyti Šv. Mišias, priimti eucharistiją ir, kol galioja popiežiaus jurisdikcijos išplėtimas²¹, priimti atgailos sakramentą yra įmanoma, jeigu tai daroma dėl savo tikėjimo gerovės, o ne dėl troškimo prieštarauti Romos katalikų bažnyčiai. Krikšto ir paskutinio patepimo sakramentus gali teikti bet koks kunigas, netgi nebūtinai katalikas. Krikšto atveju, tam tikrais atvejais, nebūtinai kunigas. Visgi dažnas SSPX mišių lankymas ir kontaktas su šia bendruomene, pamažu gali įpiršti mentalitetą, nederantį su dabartinėmis Romos katalikų bažnyčios vertybėmis. Kita vertus, tai įgalintų pamatyti jas iš platesnės perspektyvos, patikslintų šių vertybių svorį.

Komiškas, bet verčiantis susimąstyti faktas, kad šių laikų ekumeninėmis vertybėmis besivadovaujanti bažnyčia labiau pripažįsta stačiatikius, protestantus, budistus ir visokio kitokio plauko kitatikius, nei „tradicinių“ pažiūrų katalikus, kurie, nors ir būdami dalinėje atskirtyje nuo Romos katalikų bažnyčios, vis tiek dažnai esti tikresni katalikai už tuos tikruosius… Kitaip sakant, politiniai dalykai. Pats popiežius Paulius VI’asis yra pasakęs, kad SSPX laikosi Tridentinių mišių nėra problema. Problema, kad suteikusi jiems autoritetą, bažnyčia turėtų oficialiai pripažinti Vatikano II’ojo susirinkimą nevykusiu. O to negalima leisti, bažnyčia juk neklysta. Todėl SSPX galėtų gauti reikiamą autoritetą ir bendrystę tik tuo atveju, jeigu pripažintų Vatikano II’ojo susirinkimo metu priimtus pokyčius¹⁸. O tas nėra tikėtina, nes šiems, tai reikštų išnykimą. Tuo tarpu tikintiesiems, šis klausimas kabinamas ant sąžinės iš abiejų pusių.

Tačiau reikalai juda į gerą pusę²⁴, SSPX gauna vis daugiau jurisdikcijos išplėtimų, o šiais metais, net ir dar vieną, oficialų vyskūpą, drauge su visa vyskupyja²³. Bendruomenė auga labai sparčiai, perimamos ir prikeliamos naujam gyvenimui apleistos bažnyčios arba statomos naujos.

Kad ir kaip ten būtų, 2007 m. popiežius Benediktas XVI paskelbė Motu Proprio, kuriuo panaikino kelias dešimtis metų galiojusius apribojimus ir leido švęsti Mišias pagal Tridentinę tradiciją. Popiežius teigė, kad nors šiuolaikinės katalikų Mišios yra įprastos formos (lex orandi), jei tikintieji arba kunigas pageidauja, jiems turi būti suteikta teisė išreikšti savo tikėjimą ypatinga forma. Ir tai yra galimybė bažnyčios nariams naudojantis šiomis mišiomis parodyti, jog mums rūpi aukštesnės vertybės, negu vien tiktai visokiausių žmonių sutempimas į krūvą. Mes norime tęstinumo, aiškumo, dvasinio privatumo ir laisvės, kurią geriausiai teikia būtent šios mišios! Ir turime galimybę tai parodyti pagrindinėje bažnyčioje, legaliai, nesijungdami prie abejotinų religinių grupių! Ironiška, bet šią galimybę turime būtent dėl to, kad tokia grupė, kaip SSPX egzistuoja²².

Asmeninės įžvalgos

Gana apie politiką, grįžkime prie Tridentinių Šv. Mišių. Viską susumavus, tikrai patarčiau tokias aplankyti²⁵, nes jose viskas turi aiškią funkciją, prasmę, seką ir tęstinumą. Jos yra kultūringos, estetiškos ir labai pagarbios Dievo atžvilgiu. Apskritai, šių mišių centre yra Dievas, o šešėlyje – žmogus. Ir tai yra gerai, nes šiame šešėlyje žmogus yra laisvas perkratyti savo sąžinę, permąstyti gyvenimo slėpinius, atrasti ir išgyventi dievišką grožį, kurį suteikia spalvingi liturginiai drabužiai, didingas Dievo altorius, Grigališkųjų choralų skambesys, procesijos ar kitos priemonės. Šių mišių struktūra yra maldinga, skatinanti susikaupimą. Pačias mišias galima kalbėti kaip vientisą maldą (skaitytinės mišios). Arba jos gali būti giedamos, tarsi šlovės giesmė Aukščiausiajam. Šiose mišiose žmogus tikrai gali atrasti savo apleistą, o gal ir visai pamirštą sielą. Išmokti pakelti savo gyvenimo kryžių. O man asmeniškai, tai yra mišios, kurios nėra našta, kurią reikia atlikti kiekvieną sekmadienį, nes toks yra bažnyčios įstatymas. Ne, tai yra savaitės ir sekmadienio tikslas. Jos padeda pašventinti sekmadienį ne tik pagal bažnyčios, bet pagal Dievo įstatymą!

Ar tai reiškia, kad novus ordo mišių reikėtų absoliučiai vengti⁴? Manau, kad ne, juk tai Romos katalikų bažnyčios mišios. Žmogui, išmanančiam savo tikėjimą, nėra ko baimintis. Jis sugebės atsirinkti grūdus nuo pelų. Į kai ką pražiūrės pro pirštus, kai ko netoleruos, kai ko nesivargins suprasti, bet svarbiausia – išliks komunijoje su Kristumi ir jo bažnyčia. Vis dėl to, šios mišios gali būti šventumo loterija, kiekvieną sekmadienį nežinia, ko tikėtis. Be to, neturinčiam tvirto, katalikiško pagrindo žmogui, jos gali būti žalingos. Pagrinde tuo, kad galima persismelkti visai ne katalikiška, o labiau protestantiška arba, dar blogiau, laisvamaniška dvasia ir gyventi joje visiškai nuoširdžiai galvojant, kad esi katalikas! Todėl tokiems žmonėms būtų naudingiau rinktis Tridentines mišias arba bažnyčias, kurios laikosi labiau tradicinių pažiūrų. Bet kuriuo atveju, Novus Ordo mišios niekur nedings ir, ko gero, nebus pakeistos Tridentinėmis mišiomis, kad ir kaip tradicinių pažiūrų katalikai norėtų¹⁴. Tačiau naujosios liturgijos liberaliai praktikai vis labiau siekiant moralinių žemumų, katalikams gali tekti vis dažniau ieškoti prieglobsčio Tridentinėse mišiose. Tik klausimas, kas jas laikys?

Tridentinės Šv. Mišios Lietuvoje

Laikomos Romos katalikų Bažnyčios:

Vilniuje:
Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčia.
Sekmadieniais:
12.30 val. (Giedotinės)

Šv. Onos bažnyčia.
Sekmadieniais:
09.00 val. (Skaitytinės)
11.00 val. (Giedotinės)

Šiokiadieniais (I-VI)
18.00 val. (Skaitytinės)

Kaune:
Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčia.
Sekmadieniais:
15.00 val. (Giedotinės)

Aukštosios Panemunės bažnyčia.
Pirmaisiais mėnesio šeštadieniais:
11.00 val. (Giedotinės)

Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia.
Pirmaisiais mėnesio šeštadieniais:
7.00 val. (Giedotinės)

Šiauliuose:
Micaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia.
Pirmadieniais:
9.00 val. (Skaitytinės).

Laikomos Šv. Pijaus X’ojo kunigų brolijos (SSPX):

Vilniuje:
Šeimyniškių g. 16, I aukštas.
Švč. Mergelės Marijos Rožančinės koplyčia.

Sekmadieniais:
15.30 – Šv. Rožančius.
16.00 – Giedotinės šv. Mišios.

Kaune:
Birutės g. 1, (prie Panemunės troleibusų žiedo).
Aušros Vartų Švč. M. Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčia. Šv. Kazimiero prioratas.

Sekmadieniais:
9.30 – Šv. Rožančius
10.00 – Giedotinės šv. Mišios.
Po Mišių: trumpa katechezė.

Šiokiadieniais:
II: 18.00 – šv. Rožančius (lotyniškai).
18.30 – šv. Mišios (Skaitytinės).
IV: 18.00 – šv. Rožančius.
18.30 – šv. Mišios (Skaitytinės).

Šaltiniai

Nuorodos atsitiktine tvarka į įvairius straipsnius, daugiau ar mažiau susijusius su šia tema ir naudotus šiam rašiniui parengti: