Menininkas, istorijos puslapiuose minimas kaip Kunijošis Utagava (Utagawa Kuniyoshi (歌川 国芳)) gimė Edo mieste (dabartinis Tokijas) 1798 m. sausio 1 d. Jis buvo šilko dažytojo vardu Kičemonas Janagija (Yanagiya Kichiemon) sūnus ir krikštytas Jošisaburos (Yoshisaburô (芳三郎)) vardu. Manoma, jog dalyvaudamas tėvo versle kaip marginių pinklininkas įgavo patirties, kuri lėmė gausų spalvų bei tekstilės raštų naudojimą savo vėlesnėje spaudoje. Sakoma, jog Kunijošis, būdamas aštuonerių ar septynerių metų amžiaus, žavėjosi ukiyo-e karių spaudiniais bei paveikslais, kuriuose buvo vaizduojami amatininkai ir prasčiokai. Galimai tai padarė įtaką vėlesniems jo paties spaudiniams.
Kunijošis Utagava buvo vienas iš paskutiniųjų japoniškojo ukiyo-e medžio spaudinių bei piešinių didžiųjų meistrų. Savo darbuose vaizduodavo įvairios tematikos piešinius: kraštovaizdžius, gražias moteris, Kabuki aktorius, kates bei mitinius gyvūnus. Labai plačiai žinomi legendinių samurajų kovų vaizdiniai. Piešdamas kraštovaizdžius bei karikatūras, pritaikydavo įvairias vakarietiškas atvaizdavimo technikas. Karių spaudiniuose vaizduodavo išskirtinai legendinius, plačiai žinomus veikėjus, išryškindamas sapnus, vaiduokliškus apreiškimus, pranašiškus ženklus bei antžmogiškas galias.
Būdamas keturiolikos įstojo į Utagavos ukiyo-e mokyklą (Utagawa School), tuo metu vadovaujamą Tojokunio Utagavos pirmojo (Utagawa Toyokuni I) (1769 – 1825). Tojokunis suteikė Jošisaburai Kunijošio Utagavos (Utagawa Kuniyoshi) vardą (Utagawa – mokyklos pavadinimas tapo pavarde, Kuni – mokytojo vardo dalis ir Yoshi – paties Jošisaburos vardo dalis sudarė naująjį meninko vardą).
108 herojai iš vandens krašto
Kunijošis sulaukė pirmosios piniginės bei meninės sėkmės protrūkio 1827-ais metais, kuomet išleido pirmuosius šešis piešinius iš serijos „108 herojai iš vandens krašto“ (Tsûzoku Suikoden gôketsu hyakuhachinin no uchi) pagal keturiolikto amžiaus kinų romaną Shuihu Zhuan. Pavieniai herojai vaizduojami ant atskirų lakštų, kai kurie turėjo tatuiruotes, to meto naujieną, kuri greitai paveikė Edo madas. Ši serija tapo nepaprastai mėgiama Edo mieste ir Kunijošio spaudinių paklausa sparčiai augo. Tai leido jam patekti tarp didžiųjų ukiyo-e ir literatūros sluoksnių.
Pasakojimas prasideda 108-nių įkalintų dvasių paleidimu iš po labai seno sarginio vėžlio ir toliau vystomas aprašant įvairių herojų gyvenimo įvykius, privertusius pasitraukti į Liangšano raistą (Liangshan Marsh), po karių būrio, valdžios siųsto jų suimti, sumušimo. Vėliau prie neteisėtai pelkėje įsikūrusių herojų ima jungtis vis daugiau įvairių karininkų, civilių pareigūnų, kurie pavargo tarnauti korumpuotai valdžiai, bei žmonių, pasižyminčių įvairiais įgūdžiais bei gabumais. Siužetas rutuliojasi toliau aprašant įvairius karinius susidūrimus tarp valdžios ir nusikaltėlių po didžiojo 108-nių likimo žvaigždžių susibūrimo. Song Jiang griežtai pasisako už susitaikymą su valdžia ir mėgina taisyti padėtį. Po imperijos kariuomenės nugalėjimo didžiame mūšyje prie Liangšano pelkės, nusikaltėliai pagaliau gauna savivaldos teises bei amnestiją nuo imperatoriaus Huizongo, kuris sutelkia juos į karinį vienetą ir siunčia į žygius prieš įsibrovėlius iš Liao dinastijos bei sukilėlių pajėgas, vadovaujamas Tian Hu, Wang Qing bei Fang La. Nors buvę nusikaltėliai atsilaiko prieš minėtas pajėgas ir lieka nugalėtojais, šie žygiai priveda prie tragiško 108-nių herojų išsiskirstymo. Bent du trečdaliai iš jų žūva kovoje, o likę gyvieji išsiskirsto sugrįždami į imperijos sostinę, atsiima imperatoriaus apdovanojimus ir tęsia valdžios tarnybą, arba pasitraukia kur nors kitur praleisti savo gyvenimo dienų.
108 herojai iš vandens krašto čia pristatomi drauge su įkvepiančiomis citatomis iš mažiau žinomo lietuvių rašytojo Vytauto Karaliaus knygos „Sizifas be akmens“.
